Rasa Baločkaitė. Nematoma totalitarizmo prievarta ir klastingas sovietmečio žavesys

Nikita Chruščiovas ir Josifas Stalinas Sovietinis laikotarpis Lietuvoje lig šiol lieka atviras klausimas ir prieštaringai vertinama tem...

Nikita Chruščiovas ir Josifas Stalinas
Sovietinis laikotarpis Lietuvoje lig šiol lieka atviras klausimas ir prieštaringai vertinama tema. Sisteminė politinio režimo prievarta prieš žmones – areštai, deportacijos, tremtys, ginkluota rezistencija ir kt. – siejama išskirtinai su stalinizmo laikotarpiu, kuris įvardijamas kaip smurtingas, prievartinis ir traumuojantis. Postalinistinis vėlyvojo socializmo laikotarpis, nors traktuojamas kaip „gyvenimo mele“ ir neišvengiamo apsimetinėjimo periodas, prisimenamas kaip sąlyginio socialinio ir ekonominio stabilumo, lygybės ir palyginti taikaus sambūvio laikotarpis: „Visi turėjo darbus, gaudavo butus, vaikai gerbė mokytojus, ir šiaip žmonės nebuvo tokie abejingi ir susvetimėję.“ Tai buvo laikotarpis, kai socialiniai santykiai buvo reguliuojami iš esmės neprievartiniais būdais, o tiesioginė fizinė prievarta nebuvo pagrindinis socialiniam gyvenimui struktūrą suteikiantis veiksnys.

Hannah Arendt teigimu, tiesioginė fizinė politinio režimo prievarta, kurios tikslas – fiziškai sunaikinti tam tikras žmonių kategorijas, visų pirma politinio režimo oponentus, reiškiasi būtent ankstyvuoju laikotarpiu; tačiau tikrasis totalitarinis dominavimas prasideda vėliau, kai opozicija jau sunaikinta ir nebekelia realios grėsmės. Arendt tai įvardija kaip nematomą, arba netiesioginę, totalitarizmo prievartą – tai prievarta, kurios tikslas ne oponentų fizinis sunaikinimas, bet gąsdinančiai smulkmeniškas kasdienio gyvenimo organizavimas ir kontrolė.

Sovietų Sąjungoje slinktis nuo atviros fizinės prievartos prie netiesioginės prievartos įvyko 1953 m., kai į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas pasmerkė terorą kaip valdymo metodą ir pasiūlė ieškoti kitų, mažiau represyvių valdymo formų. Būtent tada buvo pradėti formuoti instituciniai ir ideologiniai naujos, mažiau prievartinės sovietinės visuomenės pamatai: Valstybės saugumo komitetas atskirtas nuo Vidaus reikalų ministerijos, milicija iš dalies depolitizuota, o jos pagrindine funkcija tapo socialinė ir ekonominė kontrolė; į milicijos darbuotojų gretas buvo siekiama pritraukti daugiau vietos gyventojų lietuvių – kaip teigė tuometinis vidaus reikalų ministras Jonas Vildžiūnas: „Kad nacionalistai neturėtų preteksto sakyti, esą rusai Lietuvą okupavo“ ir kt.

Siekiant sumažinti antagonizmą tarp teisėsaugos institucijų ir visuomenės, buvo nuspręsta dalį valstybės funkcijų perduoti įvairioms pusiau formalioms organizacijoms, tokioms kaip draugovės arba draugiški teismai, t. y. valstybės inicijuojami ir kontroliuojami piliečių sambūriai, atsakingi už viešąją tvarką. Tokiu būdu atvira tiesioginė prievarta pakeičiama stebėjimo, nepakantumo ir bendruomenės savikontrolės mechanizmais. Iš pažiūros piliečiai neva įgalinami dalyvauti savivaldos procese, ir šitaip tarsi panaikinamas antagonizmas tarp represinių institucijų ir visuomenės, kurią jos represuoja, ironiška – pačiai visuomenei perduodant specialiųjų tarnybų funkcijas.

1959 m. Chruščiovas pareiškė: „Mes manome, kad nėra nepataisomų žmonių. Visa, ko reikia, – tai auklėti ir dar kartą auklėti žmones.“ 1961 m. buvo priimtas Moralinis komunizmo statytojo kodeksas, 12 bendro pobūdžio etinių principų, kasdienio gyvenimo moralinių orientyrų. Darbo kolektyvai, profsąjungos ir komjaunimo organizacijos tapo mūšio lauku, kur buvo kovojama už „kadrų moralinį-politinį tyrumą“, įprastu dalyku tapo raportai apie darbuotojų moralinį statusą, o tiesioginę fizinę prievartą pakeitė kolektyvinis ir individualus auklėjamasis darbas. Politinis teroras buvo pakeistas kasdieniu moraliniu teroru: socialine kontrole, auklėjamuoju darbu ir politine propaganda. Režimas tapo, Rusijos istorijos profesoriaus Edwardo D. Cohno teigimu, „švelnesnis, bet įkyresnis“.

Bet kokia represinių struktūrų ir visuomenės konflikto galimybė buvo šalinama tiek iš socialinių santykių, tiek iš viešojo diskurso. Buvo suintensyvintos masinės propagandos priemonės, o Vidaus reikalų sistemos darbuotojai įpareigoti bendradarbiauti su spauda. Veikdami per visuomenines tarybas, įsteigtas greta laikraščių redakcijų, ir kitas pusiau formalias organizacijas, jie buvo atsakingi už tai, kad spauda „tinkamai“ nušviestų Vidaus reikalų sistemos darbą. Pvz., 1973 m. Lietuvoje buvo publikuota 4 360 straipsnių apie milicijos darbą, 50 proc. iš jų parašyta pačių milicijos darbuotojų, likusius parašė draugovininkai, draugiškų teismų atstovai, partiniai aktyvistai ir žurnalistai; iš puspenkto tūkstančio straipsnių tik dvi kritinio pobūdžio publikacijos, abi apsvarstytos tiek rajono, tiek nacionaliniu lygmeniu. Taip, užbėgant už akių bet kokiai užuominos apie smurtą ir prievartą galimybei, nepatogios temos šalinamos iš viešojo diskurso ir kuriama fiktyvi, nuo realaus gyvenimo nutolusi, bet ideologiškai „teisinga“ ir „pageidautina“ realybė.

Ideologiniu lygmeniu, buvo teigiama, kad konfliktai ir nusikaltimai – klasinio antagonizmo kamuojamų kapitalistinių valstybių „liga“ – sovietinėse šalyse turės palaipsniui išnykti; dėl to išnyks ir prievartinės valstybės institucijos – jas pakeis neformalios socialinės kontrolės priemonės, teisinės normos bus internalizuotos kaip moralinės nuostatos. Tai gerai apibūdina sovietinių laikų anekdotas: „Ar sukūrus komunizmą vis dar egzistuos KGB? – Ne, nes žmonių sąmoningumas taip išaugs, kad jie galės patys save areštuoti.“ Taigi sukuriama iš pažiūros taiki, neprievartinė realybė, bet ji sukuriama, kaip teigia Arendt, iš esmės „atšaukiant laisvę kaip žmogiškąją politinę tikrovę“.

Totalitarinis režimas, Arendt teigimu, pasižymėjo „panieka faktams ir realybei“. Čia tikrovė yra pakeičiama fiktyviu, ideologiškai rekomenduojamu realybės variantu – taikus tautų brolybės, darbininkų klasinio solidarumo ir aukštų moralinių idealų pasaulis be tremčių, persekiojimo ir cenzūros. Totalitarizmo agresyvumas, pasak Arendt, kyla iš to, kad žmonės verčiami gyventi fiktyvioje realybėje pagal fiktyvias taisykles taip, lyg jos būtų tikros. Kad išliktų šioje fiktyvioje realybėje, žmonės privalėjo išmokti suspenduoti, nutildyti ir neigti savo pačių asmeninę patirtį ir jausmus. Išgyvenimo sąlyga buvo gebėjimas akimirksniu atsiriboti ir užmiršti tuos, kurie ištremti, įkalinti arba nužudyti. Dažnai net privačioje šeimos aplinkoje šios temos buvo „užmirštamos“ dėl paprastų, žmogiškų tikslų – nežinojimo palaima apsaugodavo artimuosius tiek nuo sielvarto, tiek nuo politinių nemalonumų grėsmės. Sovietinio režimo nusikaltimai, prievarta prieš žmones išstumiami ne tik iš viešojo diskurso, bet ir iš individualios sąmonės bei atminties. Taip fiktyvi sovietmečio realybė su skambiais šūkiais žmonėms tapdavo „tikresnė“ nei jų pačių suspenduoti, nutylėti, „amputuoti“ jausmai ir atsiminimai.

Ką žmonės atsimena iš vėlyvojo sovietmečio? Atsimena tuos išgyvenimus, kuriuos jiems buvo leidžiama jausti, artikuliuoti, įvardinti ir įsisąmoninti, – intensyvaus bendruomeniškumo, nuolatinio moralinio rūpesčio ir kovos, neabejingumo savo artimui, pozityvių siekių ir skambių šūkių, moralinio patoso atmosferą, gerėjančio gyvenimo viltį, o gal nuojautą, geresnės ateities laukimą, – fiktyvios realybės nelaisvėje, ribotų etinių ir politinių pasirinkimų erdvėje išgyventus, įvardintus ir įsisąmonintus patyrimus, emocijas ir jausmus.

Dėl „amputuotų“, užmirštų, išstumtų, neįvardintų, neįsisąmonintų atsiminimų ir patyrimų juk neskauda, – taip, kaip neskauda amputuotos rankos ar kojos, ar ne?

Tekstas parengtas straipsnio „The Hidden Violence of Totalitarianism: Policing Soviet Society in Lithuania“, publikuoto žurnale „European History Quarterly“, 2015, t. 45 (2), pagrindu.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 3614251469504050336

Rašyti komentarą

  1. Skaitau tą aprašymą - gi praktiškai 1:1 atitinka dabartinį "politkorektišą-tolerastinį" neomarksistinės ideologijos totalitarizmą. :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item