Pokalbis su Vytautu Sinica ir Vytautu Raškausku apie katalikų politinį veikimą (II)

Koks kataliko vaidmuo viešajame gyvenime ir valstybės valdyme? Ar lengva ginti pamatines tiesas, kai vykstantys „kultūriniai karai", atrodo, yra ne mūsų naudai? Apie kataliko vaidmenį XXI-ojo amžiaus viešajame gyvenime Marijos radijo laidoje „Aktualijos" Vytautas Keršanskas diskutavo su iš arti politinius Lietuvos procesus stebinčiais politologais: jaunimo sambūrio „Pro Patria" nariu Vytautu Sinica ir Studentų ateitininkų sąjungos nariu Vytautu Raškausku. Antroji laidos dalis.

Pirmąją laidos dalį galite rasti čia.

- Dažnai kalbame, jog katalikų tarpe trūksta visuomeninių spaudimo grupių. Atrodo, jog lobistų turi visos organizacijos, išskyrus mus. Katalikų organizacijos vis dar yra ganėtinai silpnos, lyginant su JAV, kur jos veikia ypatingai sutelktai, sugeba pritraukti finansų, spausdina kiekvieną sprendimą ant skrajutės ir siunčia jį savo rajono žmonėms. Bet mes grįžkime prie to, kas vyksta Lietuvoje. Taigi, karai vyksta. Jie vyksta politiniuose debatuose, Seimo kuluaruose, darbo grupėse, frakcijose. Jūs abu dirbate Seime, matote tai iš arti ir galite įvertinti. Kokios jėgos ten kovoja? Kaip atsiranda tiek palankūs gyvybei, šeimai, tiek ir bandantys paneigti tuos pamatinius principus, kuriais mes tikime, įstatymai?

- Vytautas Raškauskas: Atskirčiau politines viršūnes ir „elitą“ nuo vadinamųjų paprastų žmonių, kuriems ir pats save priskiriu. Mano giliu įsitikinimu, tai, kas vyksta, ta „buldozerinė“ revoliucija, kuri pasireiškia visais tais įstatymų projektais, kurie mums, paprastiems žmonėms, nėra aktualūs ir priimtini, susiformuoja, atsiranda ir yra priimami arba nepriimami būtent to politinio „elito“ iniciatyva. Kaip jau sakiau, pamirštamas asmuo ir jo įtaka, mes nebedarome tiesioginės įtakos savo parlamentarams. Todėl mažos, tačiau labai aktyvios politinio spaudimo grupės padaro savo juodą darbą ten, parlamente, kur paprastų žmonių balsų aidas neateina.

- Vytautas Sinica: Jeigu klausiate, kaip gimsta tos iniciatyvos, tai Vytautas Raškauskas jau pasakė visą esmę. Tai yra paprasčiausias lobizmas, kuris šiandien yra visiškai nesureguliuotas ir todėl kas nori, tas ir padaro trokštamą įtaką, nepriklausomai nuo to, kiek ta „lobinama“ nuomonė yra reprezentatyvi. Taip demokratinį atstovavimą nugali mažų grupių atstovavimas.

Galima išskirti kelias šiuo metu labiausiai neraminančias įstatymų iniciatyvas Seime. Taip jau yra, kad ir Vakaruose, ir Lietuvoje dabar pagrindiniai katalikus dominantys klausimai yra susiję su šeimos ir gyvybės apsauga, tad apie tuos klausimus ir tenka kalbėti. Praėjusią vasarą buvo labai įdomus momentas, kai naujai paskirta Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pasiūlė diskutuoti apie vaikų eutanaziją, kuri pasaulyje visai neseniai įteisinta tik Belgijoje, bet suprato, kad žengė vienu žingsniu per toli, ir todėl atsitraukė. Tačiau panašiai „progresyvių“ iniciatyvų Seime pilna.

Galbūt geriausias pavyzdys yra trumpai minėtas Reprodukcinės sveikatos apsaugos įstatymas, kurio nuostatos yra maždaug tokios: 1) Viešinti ir šviesti žmones apie kontracepcijos priemonių įvairovę, veikimą ir kaip tai apsaugo nuo „nepageidaujamų lytinių santykių pasekmių“; 2) Užtikrinti asmenims iki 20 metų amžiaus nemokamą kontracepciją ir nemokamus abortus. Nežinau, kaip kitaip šiuos punktus pavadinti, jeigu ne ankstyvų lytinių santykių skatinimu. Nors, be abejo, tai visur yra pateikiama kaip bandymas apsaugoti jaunimą ir jų švietimas.

- Vytautas Raškauskas: Priminsiu klausytojams, kad mes, krikščionys, kalbame apie lytiškumo ugdymą, o lytinis švietimas viso labo tėra prasta to iškamša. Lytinis švietimas ir vadinamosios reprodukcinės teisės yra paprasčiausias žinių suteikimas žmogui, kaip išvengti savo veiksmų padarinių. Ir paradoksas čia tame, kad tie, kurie nori suteikti tas žinias apie kontracepcijos priemones, sako, kad žmogus neva turi teisę rinktis ir žinoti tą informaciją, tačiau suteikia ją tik labai siauro pobūdžio. Kodėl tarp visų tų priemonių nepateikiama informacija ir apie tai, ką alternatyviai siūlo specialistai, vadinamasis lytiškumo ugdymas, su kuriuo visiškai dera krikščionybė? Tad mes esame už ugdymą, už tai, kad žmogus suvoktų savo protingumą, jis gebėtų apsispręsti prieš veikdamas ir gebėtų numatyti, kokios bus jo veiksmų pasekmės.

- Norėčiau grįžti prie to, kas buvo minėta pradžioje apie Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą (LiJOT). Kaip procesas vyksta ten, kaip vyksta vienos ar kitos idėjos „stumimas“. Man taip pat nemažai yra tekę dalyvauti asamblėjose, kuriose priimami dokumentai, rezoliucijos, ir ten nuolat nuosekliai yra „stumiami“ šie dalykai, kurie po kelių mėnesių ar pusmečio atsiranda ir parlamente. Kalbant apie šį Reprodukcinės sveikatos apsaugos įstatymo projektą ir lytinį švietimą, o ne lytiškumo ugdymą, būtent tokia rezoliucija buvo priimta LiJOT asamblėjoje prieš metus. Teko ten dalyvauti ir diskutuoti, ir ten yra tam tikros liberalios grupės bei organizacijos, kurios įvelka tai į neva Lietuvos jaunimo atstovų žodžius, kurie po to gali būti panaudoti Seime, argumentuojant, kad Lietuvos jaunimas palaiko lytinį švietimą, homoseksualų partnerystę ir pan. Ne viską dar pavyksta „prastumti“, bet vis dėlto tokiu būdu yra veikiama, ir kiek tenka dalyvauti bei matyti, apginti krikščioniškas pozicijas darosi vis sudėtingiau, nes tų organizacijų, kurios pasisako prieš šiuos dalykus, ratas yra labai aiškiai apibrėžtas ir nepakankamas daugumos balsavimuose.

- Vytautas Sinica: Dar norėčiau pridėti vieną pastabą apie tai, kaip yra sėkmingai manipuliuojama viešąja nuomone ir įvairių organizacijų pozicijomis. Kadangi demokratinėje valstybėje viešoji nuomonė labai daug reiškia ir yra geras argumentas politikų rankose, tai ties tos formavimu, o jei nepavyksta suformuoti, manipuliavimu yra labai daug dirbama. Čia tobuli pavyzdžiai yra visuomenės požiūris į lytinį švietimą ir į abortus. Apklausos rodo, kad už lytinį švietimą mokyklose pasisako virš 80 proc. apklaustų žmonių. Bet ten, be abejo, neklausiama apie tai, koks būtų norimas jo turinys, ir apskritai apie šitą skirtį tarp lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo nekalbama. Jeigu kas nors sužinotų, kokį lytinį švietimą remdamasi šitomis apklausomis Seime siūlo Marija Aušrinė Pavilionienė, tikrai nustebtų. Ji pasiūlė įvesti privalomą lytinį švietimą atitinkantį Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) numatytus standartus. Šie standartai sako, kad vaikas turi išmokti masturbuotis iki 4 metų, sužinoti, kaip naudotis kontracepcija, iki 10 metų, o 12 metų, jeigu neklystu, jau žinoti apie visą esą egzistuojančią įmanomų šeimų formų įvairovę ir kad visos jos esą yra lygiai taip pat normalios. Panaši situacija ir su apklausomis apie abortų draudimą.

- Sulaukėme dar vieno klausytojo klausimo: „Ar jūs pastebite, kad tikintis žmogus atmetamas valdiškame darbe? Kaip matote ateitį?“

Aš pats asmeniškai nepastebiu, bet tenka skaityti ne vieną atvejį užsienyje, kuomet kryželis ant kaklo gali reikšti išmetimą iš darbo. Kokie būtų jūsų pastebėjimai?

- Vytautas Raškauskas: Šis klausimas jau darosi labai aktualus. Aš pats esu ateitininkas ir stojant į šitą organizaciją manęs buvo paklausta: veiki viešumoje, tad ar nemanai, kad tas žodis „ateitininkas“ tau trukdys? Nesu naivus ir manau, kad gali trukdyti, tačiau krikščionio kelią visuomet palaiko žinojimas, kad blogis jau krito ir jis yra nugalėtas. Dabar ir čia teturime padaryti tai, ką galime, ir ne už sėkmę, aišku, o už pastangas mums bus atlyginta.

- Vytautas Sinica: Šis paskutinis klausimas pataikė į dešimtuką. Būtent tas spaudimas ir pavertimas tave kitokiu, blogesniu, jeigu viešai deklaruoji savo katalikiškas pažiūras, padaro iš katalikų tyliąją daugumą. Katalikų labai daug, bet dauguma jų bijo viešai reikšti savo pažiūras, o ypač valstybės tarnyboje, žiniasklaidoje, teismų korpuse. Negaliu patikėti, kad ten nėra nuosekliai tikinčių žmonių, bet bent jau aš jaučiu, kad yra paprasčiausia baimė kalbėti tai, ką tu iš tikro galvoji, nes greitai tapsi „raupsuotuoju“. Šią baimę reikia įveikti.