Paulius Stonis. Mūsų gyvenimo surinkinimo neišvengiamybė (II) Pasekmės

Ankstesnę straipsnio dalį galite rasti čia

***

Norėdamas apginti savo ypatingumą, žmogus sukuria visuotinybę. Norėdamas apsaugoti savo fizinę esybę, jis sukuria savo moralinę esybę. Tradicijos šalininkas pasakytų, kad priemonė, tiesą pasakius, žmogiškumas, orumu be galo pranoksta tikslą, gyvulišką išgyvenimą. Šiaip ar taip, neapibrėžtasis X nori tiktai išlikti ir todėl išranda darbą, nuosavybę, įstatymus, menus ir mokslus. Ir tada jis atranda, kad tapo žmogumi.

Pierre Manent. Žmogaus miestas

Rinkos visuomenė komercializuoja viešąją sferą, o ši atlieka naują funkciją – kuria ir „legalizuoja“ naujus poreikius. Sukomercinta viešoji sfera naikina tradicinę politikos ir valdžios sampratą. Ją pamažu turi pakeisti visiškai nauja nuasmeninta valdžios forma – biurokratija, atliekanti poreikių valdymo arba „gyvenimo politikos“ funkciją. Tai neišvengiama mūsų gyvenimo surinkinimo pasekmė. Šiame straipsnyje bandoma pateikti itin glaustą modernaus žmogaus, rinkos ir visuomenės sampratų analizę, siekiant parodyti idėjines mūsų gyvenimo surinkinimo neišvengiamybės pasekmes.

Moderniojoje, dar radikaliai nesukomercintoje, viešojoje sferoje, kritinių diskusijų buvo kuriama viešoji nuomonė, kurios tikslas – valdžios ir jos sprendimų kontrolė. Ši moderniosios viešosios sferos politinė funkcija visuomenei leido save pateisinti kaip save valdančią visuomenę. Tai reiškia, kad politiniai ir teisiniai sprendimai turėjo būti grindžiami viešojoje sferoje dominuojančia viešąja nuomone. Šios nuomonės sklaidą valstybės mastu užtikrindavo naujos rašytinės komunikacijos formos, tokios kaip spauda ir literatūra. Tačiau šios žiniasklaidos formos, plečiantis rinkos visuomenei, taip pat neišvengė komercializacijos. XIX a. atsiradusi reklama pamažu pradeda skintis kelią į žiniasklaidą, užimdama vis didesnius spaudos plotus. O nuo XX a. pradžios, kartu su Zigmundo Froido sūnėno Edvardo Bernays „atrastu“ viešųjų ryšių verslu, komercinė informacija tiek atviromis, tiek „paslėptomis“ formomis pamažu okupuoja ne tik laikraščius, bet ir naujus žiniasklaidos kanalus - radiją bei televiziją.

Moderni viešoji sfera pradeda prarasti savo esmę – kuo toliau, tuo mažiau ji atlieka savo politinę funkciją. Vietoje to, ji tampa rinkos visuomenės poreikių projekcijos maksimaliai vieša išraiška. Viešoji sfera privatėja, o jos perteikiamas bendro pasaulio vaizdas ne tik vis labiau fragmentuojamas, bet ir vis mažiau yra susijęs su bendrais, taigi politiniais, reikalais. Sukomercinta ir dar viena „produktyvia veikla“ virtusi žiniasklaida neišvengia rinkos visuomenės konkurencijos „dėsnio“. Todėl XX a. bėgyje žiniasklaidos priemonės pradeda „specializuotis“. Kaip ir kitos gamybos formos, „žinių ir naujienų“ gamybą pradedama orientuoti į vis labiau kultūriškai išsiskaidžiusius vartotojus. Ilgainiui buvo suvoktas reklamos, viešųjų ryšių, žiniasklaidos ir gamybos komercinių interesų panašumas, lėmęs naują siekį – ne tik orientuoti, bet ir kurti vartotojų poreikius. Naują pobūdį ir tikslą įgavusioje postmodernioje viešojoje sferoje visuomenė savęs nebesiekia pateisinti kaip „save valdanti“ visuomenė. Šioje sferoje pradeda dominuoti individų vartotojiškos preferencijos. Privatumo ir viešumo skirties nebelieka. Rinkos visuomenė „praryja“ viešosios sferos politines funkcijas, tačiau išlaiko jos formas tam, kad naujai produkuojama „viešąja nuomone“ galėtų paspartinti individų „socializaciją“ - jų integraciją į rinkos visuomenę.

Socializacijos procesas lemia vis didesnio masto žmonių įsitraukimą į gėrybių ir gerovės kūrimą, vartojimo skatinimą, komercinių santykių, tad ir rinkos visuomenės, išlikimą. Transformuota viešoji sfera pasitelkiama ir naujų poreikių kūrimui. „Išlaisvintas“ privatumas viešojoje sferoje plečiasi vartojimo formomis. Individų vartojimo ir socializacijos skatinimas ištirpdo politines viešosios sferos funkcijos liekanas. 

Postmodernioji viešoji sfera pasitarnauja rinkos visuomenei įgyvendinant tai, kas įvardinta „dematerializacijos“ terminu - prekių arba daiktų sukultūrinimą. Šis sukultūrinimo procesas reiškia, kad postmodernioji viešoji sfera tarnauja kultūrinių ženklų (išsireiškiant šiuolaikiniais rinkodaros terminais – prekės ženklų) gamybai ir tampa pagrindiniu šių ženklų sklaidos srautu. Tokiais ženklais netrukus tampa ir nematerialios „prekės“, pavyzdžiui: „gyvenimo būdas“, stilius, mada, populiarioji kultūra, vertybės. Būtent pastaroji „prekė“ apima daugiausiai prasmių, o tai leidžia suprasti, kodėl šiais laikais taip dažnai girdimas terminas „postmaterialistinės“ vertybės. Tačiau šios „vertybės“ nieko bendro neturi su tradicinėmis vertybėmis (o tiksliau kalbant, dorybėmis). Netrunka paaiškėti, kad labiausiai klestinčiose šalyse išplitusi „postmaterialistinė“ vertybinė orientacija tėra dar radikalesnė vartotojiškos nuostatos išraiška[1]. 

Bet ilgainiui šių ženklų, informacijos, naujienų, įvykių ir kitų žiniasklaidos „produktų“ gausa pradeda tirpdyti jų prasmę, o tai tampa trukdžiu socializacijai. Žiniasklaida pradeda skatinti ne socializaciją, o priešingai – masių socialumo imploziją[2]. Ši implozija galiausiai reiškia ir paties mediumo, tai yra žiniasklaidos, kaip tarpininko, galą. Žiniasklaidos priemonių transformacijos eigoje atsiranda instancijos, tarpininkaujančios tarp vienos ir kitos realybės, tarp vieno ir kito tikrovės būvio. Jos nėra nei turiniuose, nei formose. Nuo šiol mediumas ir tikrovė susiliejo į vieną ūką, kurio tiesiog neįmanoma iššifruoti[3]. Mediumo ir tikrovės susiliejimas reiškia, kad postmodernioji viešoji sfera, pradžioje dar funkcionavusi kaip „dematerializuotų“ ir ženklais virtusių prekių bei „gyvenimo būdų“, taigi ir jų prasmių, kūrėja ir skleidėja, tampa „instancija“, kuriose „pranešėjas ir mediumas“ sutampa. Pranešėjas čia yra vartotojas. 

Šiandien esame tapę tokių „instancijų“ plėtros liudininkais. Šios naujosios „instancijos“ reiškiasi per vadinamąją „socialine žiniasklaidą“ bei internetinius socialinius tinklus. Tokiais būdais postmodernioji komercinė viešoji sfera „įtraukia“ individą į kultūrinių ženklų kūrimo procesą. Jo Aš trajektorijai duodamas neribotas viešumo pažadas leidžia pilnai realizuoti savo atvirą prigimtį ir, tikrąja to žodžio prasme, tapti „galutiniu jos kūrėju“. Individas postmodernioje viešojoje sferoje „projektuoja“ savo tapatybę, viešai propaguodamas savo pasirinktus (vartojamus) „gyvenimo būdus“, ženklus bei prasmes. Šiuolaikinės rinkodaros „aš kaip prekės ženklas“ diskursas  leidžia kalbėti apie absoliutų viešosios sferos pajungimą rinkos logikai.

Kiekvienas žmogus tokioje postmodernioje viešoje sferoje gali „pasirodyti“ viešai, tačiau šis „sudievintas“ viešumas siekia įtraukti ir vartojimo objektais paversti elementus iš privačios ir intymios individo gyvenimo srities. Šių sričių elementų įtraukimas į viešumą rinkai leidžia stebėti vartotojais virtusių individų preferencijas bei dar efektyviau kurti naujus poreikius: ženklus bei „gyvenimo būdus“. 

Tačiau net postmodernioje visuomenėje vis dar veikia individo intymumą ir privatumą tam tikru laipsniu „disciplinuojančios“ tradicinės moralinės nuostatos, kurios ilgainiui tampa akivaizdžiu trukdžiu „išlaisvinti“ ir sukomercinti kuo daugiau žmogaus gyvenimo sferų. Todėl galutiniam individo intymumo „išlaisvinimui“ iš bet kokių suvaržymų pasitelkiama valstybės politinė ir teisinė galia.

Naujaisiais amžiais atsiradusioje visuomenėje plintant ekonominiams santykiams, paraleliai didėjo ir valdžios vaidmuo. Darbininkų ir savininkų santykiai buržuazinėje visuomenėje virto vis labiau konfliktiškais, todėl valstybė turėjo užsiimti atitinkamų įstatymų leidyba, leidžiančių reguliuoti vis naujas ekonominių santykių sritis. Visa tai buvo įgyvendinama per teisę ir įstatymų leidybą. Todėl pamažu atsiranda darbo santykius, sutartis, kainas bei kitas sritis reglamentuojanti teisė. Tokiu būdu valdžia įgauna vis didesnį vaidmenį rinkos santykių reglamentavime. Atsirandant rinkos visuomenei ir komerciniams santykiams apimant vis daugiau žmogaus gyvenimo ir veiklos sričių, didėja ir valdžios pretenzija užsiimti jų teisiniu reglamentavimu.

Plečiantis rinkos visuomenei, neišvengiamai vyksta ir nepolitinės valdymo formos ekspansija. Kuriamos naujos biurokratinio valdymo institucijos. Pasireiškia etatizmas – geriausia politinės priespaudos ir tiesioginio veikimo forma - sistema, kai anoniminės masės reiškia savo valią anoniminės valstybės mašinos vardu ir jos priemonėmis[4]. Ši „anoniminė valstybės mašina“ įgauna biurokratijos, o tai reiškia nuasmeninto valdymo formą. Šiandien pastebima, kad ir politikai, ir piliečiai kalba nebe apie atstovaujamąjį, o apie demokratinį valdymą, kuris panašus į atstovaujamąjį tuo, kad juo nebeatstovaujama ir nebevaldoma[5]. Artėjama prie situacijos, kai bet kokią politiką pakeis biurokratinis (niekieno) valdymas. Tačiau toks niekieno valdymas nebūtinai yra joks valdymas, nes iš tikrųjų jis tam tikromis aplinkybėmis gali pasirodyti esąs žiauriausia ir tironiškiausia valdymo rūšis - visiška visuomenės pergalė, kurios išskirtinis politinis bruožas yra tas, kad tikrai valdo „nematoma ranka“,  t.y. niekas. Tai, kas tradiciškai buvo vadinta valstybe ir vyriausybe, čia užleidžia vietą grynam administravimui[6]. Biurokratinis valdymas galiausiai įtvirtina kertinę rinkos visuomenės nuostatą, kad visuomenės valdymas turi būti maksimaliai racionalizuotas, o nereikalingos veiklos – pašalintos. 

Rinkos visuomenei reikalinga tokia valdymo forma, kuri būtų orientuota į komercinių santykių plėtros užtikrinimą. Todėl būtina sąlyga, kad „žmonių valdymas turi užleisti vietą daiktų valdymui“[7]. Tokio valdymo įstatymais rinkos visuomenei padeda pamažu šluoti viską, kas trukdo nežabotai komercinių santykių plėtrai. 

Individualus intymumas „išlaisvinimas“ pasitelkiant pozityviąją teisę. Pastebėtina šiandieninė tendencija, jog pozityvioji teisė reguliuoja vis daugiau žmogiškųjų santykių ir gyvenimo sričių. Kadangi modernioji visuomenė „normina“ žmogų, galima teigti, kad modernioji teisė atlieka ir kitą funkciją – ji normalizuoja visuomenę, primesdama jai įvairias normalumo taisykles. Į normalizacijos procesą yra įtraukti visi visuomenės komponentai ir sluoksniai. Tačiau normalizacija įtvirtinama įstatymais taip, kad būtų santykinai nematoma, nežadinanti atkaklaus pasipriešinimo, nes tik tuomet užtikrinamas maksimalus socialinės valdžios poveikio intensyvumas ir paplitimas, be nesėkmių ir be spragų; šios valdžios „ekonomiškumo“ siejimas su ja realizuojančių mechanizmų našumu – trumpai tariant, visų sistemos elementų paklusnumo ir naudingumo didinimas[8]. Todėl pasitelkiant pozityviąją teisę, normalizuojami įvairiausi žmogiškojo gyvenimo aspektai, suteikiant jiems juridinę formą, taip sudarant legalias prielaidas valstybinės valdžios įsikišimui. Pavyzdžiui, ir šiandien pilna įvairių bandymų teisiškai normalizuoti tos pačios lyties „santuokas“, mokslinius eksperimentus su žmogaus embrionais, klonavimą, pornografiją, lytinius santykius su gyvūnais, prostituciją ir daugelį kitų tradicinės moralės nuostatų dar „spaudžiamų“ ir rinkos visuomenės dar nesukomercintų žmogaus intymumo ir privatumo formų. Įvykus normalizacijai, kiekvienu atveju atsiranda naujas teisės reguliavimo objektas – komerciniai, turtiniai ir teisiniai santykiai. Normalizacijos rezultatas - dar viena įstatymais reglamentuota žmonių poreikių arba santykių visuma.

Tokia „visuomeniškiausio“ biurokratinio valdymo bei surinkintos viešosios sferos sąjunga leidžia kalbėti apie totalines rinkos visuomenės užmačias kontroliuoti ir sukomercinti visas žmogaus gyvenimo sritis. Autentiška politika ir žmogaus veiksmas postmodernioje rinkos visuomenėje išnyksta. Atsiranda visiškai nauja pagal rinkos visuomenės poreikius konstruojama „gyvenimo politika“. Ji reiškia gyvenimo sprendimų politiką. Pirmiausia ir daugiausia tai yra sprendimai, liečiantys patį Aš tapatumą. Aš tapatumas šiandien yra refleksyvinis darinys. Reikia formuoti, keisti ir refleksyviai palaikyti Aš tapatumo naratyvą greitai besikeičiančiomis lokalaus ir globalaus masto socialinėmis sąlygomis[9]. 

Gyvenimo politikos tikslas – persmelkti kuo daugiau socialinio gyvenimo sričių, didinti gamybos mastus ir gerovę, įrodyti, postuluoti gyvenimą „čia ir dabar“ kaip aukščiausią gėrį.

Pabaiga.

[1] Radžvilas, Lietuvos demokratija : žvilgsnis per globalizacijos prizmę, p. 39.
[2] Jean Baudrillard.  Simuliakrai ir simuliacija.  Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 98.
[3] Baudrillard, p. 99-100.
[4] Ortega y Gasset, p. 142.
[5] Pierre Manent.  Demokratija be tautų: apie savivaldos pabaigą Europoje . Vilnius: Versus Aureus, 2008, p. 45.
[6] Arendt, Žmogaus būklė, p 44-48.
[7] Ten pat.
[8] Michel Foucault. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius, Baltos lankos. 1998, p. 257.
[9] Anthony Giddens. Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje. Vilnius: Pradai, 2000, p. 274-275.