O. Aleknavičienė, L. Kalėdienė, R. Miliūnaitė, S. Temčinas. Dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Laima Kalėdienė | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr...

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyriausioji
mokslo darbuotoja prof. dr. Laima Kalėdienė | Alkas.lt,
A. Rasakevičiaus nuotr.
Seimo socialdemokratų frakcijos nariams forsuojant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) proteguojamą asmenvardžių rašyba Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba, skelbiame 2014 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai išsiųstą Lietuvių kalbos ir literatūros instituto grupės mokslininkų rašinį apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose.

Daugelyje šiuo metu vykstančių diskusijų, spaudos konferencijų, radijo ir televizijos pokalbių apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose skirtingos nuomonės grindžiamos įvairiais argumentais, tarp jų ir kalbiniais. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos ir Vardyno skyrių 2014 m. balandžio 25 d. surengtos diskusijos tikslas ir buvo išgryninti kalbinius argumentus remiantis instituto mokslininkų tiriamaisiais ir taikomaisiais darbais („Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, „Pavardžių žodynu“, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, pradėtu skelbti internete „Bendrinės lietuvių kalbos žodynu“ ir daugeliu kitų), taip pat įvertinti kai kuriuos viešumoje neadekvačiai pateikiamus faktus.

Pagrindinis diskusijos klausimas – ar Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis? Toliau pateikiami svarbiausi diskusijoje iškelti šio klausimo aspektai.

1. Ar asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose klausimai yra kalbininkų, ar politikų reikalas?

Asmenvardžiai yra kalbotyros, teisės ir (geo)politikos objektas, todėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose problemų negali spręsti vienos srities specialistai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui kreipusis į Konstitucinį Teismą dėl asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose, Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. byloje Nr. 14/98 priėmė „Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame konstatavo, kad vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose taisyklės turi būti nustatomos įstatymu:

„Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Todėl esminės asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės turi būti nustatytos įstatymu.“

Taigi galutinį sprendimą turi priimti politikai, tačiau tik išklausę kalbos specialistų nuomones ir argumentus, gavę ir įvertinę oficialias išvadas:

„Įstatymu nustatant, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, turėtų būti remiamasi specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija; todėl Seimas, vadovaudamasis konstituciniu atsakingo valdymo principu, turi gautas oficialias išvadas, inter alia VLKK oficialią išvadą, išdėstytą poziciją (siūlymus), tinkamai įvertinti.“

Kaip rodo moksliniai darbai, pasaulyje asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose klausimus aprėpia kalbų politika, kurią vykdo valstybės valdomosios ir vykdomosios įstaigos bei organizacijos. Kalbos politiką bandoma optimizuoti pasitelkiant mokslininkus, tada ši sritis pavadinama ir kalbų planavimu, tačiau lemiamus sprendimus visuomet priima politikai [1].

2. Į kokius klausimus turi atsakyti VLKK ir kiti kalbos specialistai dėl asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose?

Minėtame 2014 m. Konstitucinio Teismo sprendime primenamas pagrindinis principas – asmenvardžiai Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba. Tai garantuoja ir įpareigoja konstitucinis valstybinės kalbos statusas:

„Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“

Konstitucinis Teismas nurodė, kad priimant sprendimą dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose turi būti paisoma konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą, nepažeisti jos statuso ir savitumo:

„Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėždama esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, inter alia nustatydama Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles, turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. Pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės, inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui.“

Konstitucinis Teismas įpareigojo VLKK teikti oficialią išvadą, ar gali būti nustatytos kitokios asmenvardžių rašymo taisyklės, kurios būtų taikomos nepažeidžiant lietuvių kalbos sistemos, išsaugant vartojimo tradiciją:

„Ar gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkte, inter alia ar konstitucinio reikalavimo „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ formuluotė „valstybine kalba“, taip pat formuluotė „lietuviškais rašmenimis“ gali būti suprantamos taip, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.“

Taigi su asmenvardžių rašymu Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose susiję du klausimai:

1. Ar asmens dokumentuose galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides;
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, – kuriais atvejais tai galėtų būti daroma.

Atsakant į šiuos klausimus, būtina atsižvelgti į dabar galiojančias asmens vardo ir pavardės rašymo asmens dokumentuose taisykles ir išimtis. Tebegaliojančiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“[2], reglamentuojančiame asmenvardžių rašymą valstybine kalba, numatoma viena pagrindinio principo išimtis, kaip rašyti kitų valstybių pilietybę turėjusių piliečių vardus ir pavardes lotyniško pagrindo rašmenimis nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų (3-ias punktas):

„Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“

Taigi ir šiuo metu nelietuviški lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenys, bent jau q, w ir x, gali būti rašomi Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose išimties tvarka, jeigu asmuo yra turėjęs teisinių ryšių su kita valstybe (yra buvęs jos pilietis). Tačiau šia 1991 m. nutarimo nuostata nepasinaudojama ir pavardės rašomos tik lietuvių abėcėle (joje nėra dažniausiai tokiais atvejais pageidaujamų q, w ir x). Taip elgiamasi todėl, kad Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3.282 straipsnis skelbia:

„Civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles.“

Civilinės metrikacijos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 [3]) 8 punkte rašoma:

„Civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Registruojant ir įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių bei jų vaikų civilinės būklės aktus, šių asmenų vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose bei liudijimuose rašomi juos paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš paso ar užsienio valstybės institucijos išduoto civilinės būklės akto įrašo liudijimo. Vardas ir pavardė paraidžiui gali būti perrašyti be šalutinių (diakritinių) ženklų, jei techniškai negalima jų įrašyti. Tėvams pageidaujant, vaiko vardą ir (ar) jo pavardę rašyti pagal tarimą ir (ar) sugramatinant, turi būti pateiktas vaiko tėvų rašytinis prašymas ištaisyti jo vardą ir (ar) pavardę šių taisyklių nustatyta tvarka. Registruojant ir apskaitant Lietuvos Respublikos piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, taip pat jų vaiko gimimą, Lietuvos Respublikos piliečio pavardė rašoma remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, nustatančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką.“

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad yra reglamentuota, kaip perrašyti kitų valstybių piliečių vardus ir pavardes lotyniško pagrindo rašmenimis nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų, bet tai netaikoma Lietuvos Respublikos piliečiams. Taigi atsakymas į dažnai keliamą klausimą, kodėl skiriasi tos pačios šeimos vardų ir pavardžių užrašymas, yra teisinio, o ne kalbinio pobūdžio: teisės aktuose, reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nėra galimybės vartoti nelietuviškos abėcėlės raidžių, o užsienio valstybių piliečių bei jų vaikų civilinės būklės aktų įrašuose tokia galimybė yra.

Atkreiptinas dėmesys į minėtose Taisyklėse daromą išlygą: „Vardas ir pavardė paraidžiui gali būti perrašyti be šalutinių (diakritinių) ženklų, jei techniškai negalima jų įrašyti.“ Tokiu atveju klausimas dėl nelietuviškų raidžių vartojimo išimties tvarka apsiriboja tik lotyniškojo pagrindo abėcėlės raidėmis q, w ir x.

3. Ar „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ esanti pastaba apie nelietuviškų raidžių vartojimą apima asmenvardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose?

Lietuvių kalbos vartosenoje (žiniasklaidoje, mokslo veikaluose, grožinėje literatūroje) funkcionuoja ir nelietuviškų rašmenų. Tačiau jie nepriklauso lietuvių kalbos rašybos sistemai. Apie tai ir kalbama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastaboje po lietuviškos abėcėlės lentele: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü […] Æ æ, Å å, Ø ø ir kt.“ Tokie žodžiai (asmenvardžiai) laikytini kitų kalbų citatomis, todėl gali išlaikyti ir tų kalbų rašybos ypatumus [4].

Kas kita yra Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės – jie yra valstybinės lietuvių kalbos faktai, jie rašomi asmens dokumentuose, patvirtinančiuose asmens ir valstybės teisinį ryšį (pilietybę), funkcionuoja administraciniuose dokumentuose ir registruose, todėl minėta gramatikos pastaba jiems netaikytina.

4. Ar leidimas laisvai vartoti nelietuviškas lotyniško pagrindo abėcėlės raides Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose reikštų lietuvių abėcėlės pakeitimą?

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją piliečių asmenvardžiai asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine lietuvių kalba, taigi lietuvių kalbos abėcėle, kurią sudaro 32 raidės. Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas. Teisiškai tai reikštų ir konstitucinės nuostatos dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės paneigimą.

Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra. Priešingu atveju būtų pažeista lietuvių kalbos rašybos sistema. Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių ir jų junginių, valstybinės kalbos apimamoje srityje pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika rašybos ir tarimo sistemų. Visuomenei kiltų sunkumų vartoti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius sakytinėje ir rašytinėje kalboje: pvz., iš skambesio nustatyti, kada kaip rašyti – Vrublevski ar Wróblewski, Želažnik ar Żelaźnik, Pečko ar Pięczko, Žultkievič ar Żółtkiewicz. Net jeigu būtų pritaikyta vadinamoji pasaulinė praktika „nepaisyti ženklų virš liniuotės“, t. y. visų diakritinių ženklų virš raidžių ar po jomis, vis tiek būtų keblu nuosekliai taikyti ne lietuvių, o daugybės kitų kalbų rašybos principus. Į Lietuvos asmenvardžių sistemą įsilietų palyginti daug vardų ir pavardžių su kitų valstybių valstybinių kalbų raidėmis ir rašybos principais. Tai pažeistų lietuvių kalbos savitumą, rašybos principus ir tradicijas.

Dar vienas argumentas, kodėl būtina išlaikyti tą patį rašybos principą rašant asmenvardžius Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose, yra tai, kad dabar visi asmens duomenys perkeliami ir į elektroninę terpę, t. y. sudaromi elektroniniai įvairių valstybės duomenų registrai. Vadinasi, net sąlygiškai prilyginus visas giminiškas raides su diakritiniais ženklais toms pačioms raidėms be diakritinių ženklų, gali kilti problemų dėl sutampančių raidžių (pvz., s ir š; z ir ž; c ir č), nes fonologiškai jos netapačios, arba dėl raidžių kiekio (pvz., š ir sz, sh, sch; č ir cz, ch, tsch, tj) ar skirtingo žymėjimo (ch ir kh, hh, j).

5. Kaip vertinti siūlymus kitakalbius asmenvardžius asmens dokumentuose įrašyti nelietuviškais rašmenimis papildomu (neoficialiu) įrašu?

Diskusijos dalyvių nuomone, jei asmuo pageidauja, asmens dokumente kitakalbius asmenvardžius būtų galima papildomai pateikti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, bet tik po oficialaus įrašo valstybine kalba. Tačiau tokie pageidavimai turi turėti teisinį pagrindą, apibrėžiamą teisės aktais. Tai ne kalbininkų, o teisininkų ir politikų kompetencija. Konstitucinis Teismas 2009 m. išaiškino, kad asmens dokumento kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima rašyti kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, tačiau tas įrašas neturi būti prilygintas oficialiam įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

6. Kaip oficialiuose dokumentuose rašomi nepagrindinės tautos asmenvardžiai kitose šalyse?

Kai kuriose šalyse pripažįstama asmens teisė asmens dokumentuose rašyti savo vardą ir pavardę gimtąja kalba, tačiau įrašai daromi skirtingai – pagal valstybės numatytas taisykles.

Suomijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje tik tais atvejais, kai jų piliečiams dokumentai išrašomi remiantis kitos valstybės išduotais dokumentais (pilietybės įgijimo, vedybų, vaiko gimimo ir pan.), asmenvardžiai rašomi nieko arba beveik nieko nekeičiant (dažniausiai atsisakant diakritinių ženklų).

Kitose valstybėse remiamasi tik savo abėcėle, pvz., Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje. Danijos Karalystėje, kaip ir Lietuvoje, perrašant raides su danų kalboje nevartojamais diakritiniais ženklais ar nelotyniško pagrindo abėcėlės raides, asmuo pats pasirenka, kuriomis danų abėcėlės raidėmis asmenvardžiai būtų užrašyti panašiausiai.

7. Ar kitose valstybėse leidžiama piliečiams keisti asmenvardžius?

Paprastai jau esami valstybės piliečiai gali pageidauti keisti asmenvardžius asmens dokumentuose dviem atvejais:

1. Norėdami atstatyti buvusias formas, kurios galėjo būti pakeistos dėl politinių ar kitų aplinkybių;

2. Siekdami, kad būtų įrašytos autentiškos jų kalboje, tapusioje tautinės mažumos kalba, vartojamos formos.

Italijoje nėra galimybės pakeisti fašistiniu laikotarpiu suitalintas tautinių mažumų pavardes. Prancūzijoje galima pasikeisti pavardę, bet tik tuomet, kai asmuo nori suprancūzinti savo pavardę, o ne atvirkščiai. Suomijoje keisti asmenvardį galima tik tais atvejais, kai norima dar labiau priartinti užrašymą prie tarimo.

Lenkijoje tautinių mažumų atstovams nuo 2005 metų numatyta galimybė rašyti vardą ir pavardę kitų kalbų abėcėlių raidėmis, tačiau tai daroma tik įrašant ne lenkų abėcėlės raides ar raides su lenkų kalboje nesančiais diakritiniais ženklais į asmens dokumentą [5], bet neperkeliant jų į elektroninį valstybės duomenų registrą, todėl taip parašyti asmenvardžiai viešojoje erdvėje nefunkcionuoja.

Jeigu Lietuvoje būtų sudaryta galimybė to pageidaujantiems dabartiniams Lietuvos piliečiams sulenkinti savo pavardes, tai būtų precedento neturintis atvejis: istoriškai kelis šimtmečius trukęs lietuvių pavardžių lenkinimo procesas būtų baigtas XXI amžiuje, pavyzdžiui: GulbinasGulbinovičGulbinowicz; DaugėlaDovgialoDowgiało ir pan.

Europoje iki šiol vyksta atvirkščias procesas, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur valstybė tarpininkauja grąžinant pakeistas pavardžių lytis. Ir Lietuvoje tai nebūtų sunku padaryti, nes Antanas Salys 1939 m. buvo parengęs pavardžių atlietuvinimo programą, o 2009 m. patikslintos Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklės[6], palengvinančios šią procedūrą.

Diskusijos išvados

1. Kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose, nėra.

2. Rašant Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius asmens dokumentuose nelietuviškomis raidėmis, būtų pakeista lietuvių kalbos abėcėlė ir destabilizuota rašybos sistema. Kartu būtų paneigtas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, pažeistas jos rašybos savitumas ir sutrikdytos vartojimo tradicijos.

3. Dėl gyventojų migracijos ir besikeičiančio gyvenimo išimtys (pavyzdžiui, su kitų valstybių piliečiais santuoką sudariusiems asmenims ir tokių šeimų vaikams) gali būti daromos, tačiau jos neturi pažeisti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos.

4. Dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri gebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Lietuvių kalbos institute vykusios diskusijos organizatoriai:  

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Ona Aleknavičienė, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Laima Kalėdienė, Bendrinės kalbos skyriaus vadovė, vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė, Kalbų ir kultūrų sąveikos skyriaus vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Sergejus Temčinas

____________________________

[1] Žr. teorinę apžvalgą: Spolsky, Bernard (ed.). The Cambridge Handbook of Language Policy. Cambridge University Press, 2012; Kvebeko Lavalio universiteto internetiniame puslapyje pateikiami 2007 m. parengti 194 šalyse vykdomos kalbų politikos dokumentai ir sisteminis jų vertinimas, žr.: Leclerc, Jacques. Page d’accueil. L’aménagement linguistique dans le monde. Québec, TLFQ, Université Laval.
[4] Žr. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. priimtą 60-ąjį nutarimą „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ (Žin., 1997, 63-1490).
[5] Žr. „Ustawa o mniejszościach narodowych i etnicznych oraz o języku regionalnym“.
[6] Žr. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą „Dėl teisingumo ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 111 „Dėl Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo (Žin., 2009, Nr. 123-5297).


Susiję straipsniai

Sergejus Temčinas 1410549406919716273

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item