Nomeda Hofertaitė. Tikroji Žana d'Ark

Kas buvo Žana d‘Ark? Kodėl ją Katalikų Bažnyčia paskelbė šventąja? Kodėl ji tapo Prancūzijos glob...

Kas buvo Žana d‘Ark? Kodėl ją Katalikų Bažnyčia paskelbė šventąja? Kodėl ji tapo Prancūzijos globėja? Kodėl šios jaunos merginos vardas garsus toli už Europos ribų, ir ją žino ne tik tikintieji?

Ne veltui juokaujama, kad į klausimą, „kas yra garsiausias Prancūzijos vyras“, atsakoma: „Tai ne vyras, o moteris, tai – Žana d‘Ark.“ Norint suprasti, kas iš tiesų buvo Žana d‘Ark, jos darbus ir jos svarbą Prancūzijai bei Bažnyčiai, reikia bent keliais žodžiais prisiminti to meto Prancūzijos istoriją.

Žana d‘Ark gimė 1412 m sausio 6 d. Domremy kaime, Lotaringijoje, vidutinio valstiečio šeimoje. Žana gimė išskirtinai sudėtingu laikotarpiu, kai dėl įvairių konfliktų skilo ne tik krikščioniškoji Europa, bet ir Bažnyčia. Žana gimė per Šimtametį karą (1337–1453), vykstantį tarp Anglijos ir Prancūzijos. Šio konflikto metu pergalė lydėjo tai vieną, tai kitą šalį, tačiau gimus Žanai Prancūzijos situacija tapo vis sunkesnė: šalyje vyko pilietinis karas tarp karaliaus šalininkų ir priešininkų (armanjakų ir burginjonų; po to, kai 1407 m. Burgundijos kunigaikštis Jonas Bebaimis nužudė Orleano kunigaikštį Liudviką), prancūzai 1415 m. pralaimėjo Azenkuro mūšį, kuriame žuvo garsiausi Prancūzijos kariai, į nelaisvę buvo paimti karalystės princai (tarp jų ir Orleano kunigaikštis), po Trua sutarties (1420 m.) Prancūzija neteko savarankiškumo, Paryžių užėmė priešas, o Anglijos karalius Henrikas V, kurį parėmė ir Burgundijos kunigaikštis, tapo Prancūzijos regentu ir sosto įpėdiniu bei vedė Karolio VI dukrą Kotryną. Savo sūnaus, būsimojo Prancūzijos karaliaus, teisę į karūną neigė net jo motina, Izabelė Bavarietė, teigdama, jog – jis pavainikis, o ne karaliaus sūnus. 1422 m. mirus Anglijos karaliui Henrikui V ir Prancūzijos karaliui Karoliui VI, anglai bei Burgundijos kunigaikštis Anglijos ir Prancūzijos karaliumi paskelbė dešimties mėnesių Henriko sūnų Henriką VI. Tačiau su tuo nesutiko mirusiojo Prancūzijos karaliaus sūnus ir pasiskelbė Prancūzijos karaliumi Karolį VII. Dėl to Prancūzija buvo suskaldyta – didžiąją jos dalį valdė Anglijos karalius ir Burgundijos kunigaikštis, Prancūzijos karaliui priklausė tik dalis Prancūzijos, kurioje buvo ir Domremy, Žanos gimtasis kaimas, kurį Prancūzijos karaliaus vardu valdė Kapitonas Baudrikuras (užpuolikams priešinosi ir salos, vadinamos Šv. Mykolo kalnu, gynėjai, nepaisant abato išdavystės. Ši sala, kaip ir Orleano miestas, taps rezistencijos simboliu). Nors anglų valdomose Prancūzijos teritorijose okupanto valdžia nebuvo pripažinta ir vyko partizaninis karas, padėtis Prancūzijoje tik blogėjo, nes 1422 m. anglų kariuomenė pradėjo naujus karinius veiksmus ir apsupo dar neužimtą Orleano miestą. Orleano pilis ir jos gynėjai didvyriškai laikėsi, nes šio miesto užgrobimas būtų atvėręs kelią okupantui į pietinę šalies dalį (Anglijos karalius jau siekė užvaldyti Europą). Miesto apgultis tęsėsi 200 dienų, ir padėtis atrodė beviltiška… Tik stebuklas galėjo apsaugoti miestą ir išgelbėti Prancūziją nuo galutinės okupacijos. Ir tuomet pasirodė Žana.

Kokia ji buvo? Deja, neturime autentiško Žanos portreto, tačiau išlikusių jos reabilitacijos, o ypač pasmerkimo bylų dėka turime patį tikriausią ir patį gražiausią jos paveikslą. Bylose surašyti jos priešų, kaltintojų ir artimųjų apklausos atsakymai leidžia pažinti Žaną – jos minčių ir širdies tiesumą, skaistumą ir išmintį. Dėkui Dievui, kad buvo išsaugotos šios bylos, nes tai pats tikriausias Žanos d‘Ark liudytojas, kurio tikrumą patvirtina istorikai ir tyrėjai.

Pasak 1431 m. vykusios pasmerkimo bylos, Žana gimė ir buvo pakrikštyta jos gimtojo Domremy kaimo bažnyčioje. Ir šiandien galima aplankyti šią nedidelę kaimo bažnytėlę, kurios slenkstį ne kartą mynė Žana, jos tėvai ir broliai. Reikia priminti, kad tuo metu Bažnyčia išgyveno labai nelengvą laikotarpį – Vakarų Bažnyčios schizmą (1378–1417), o patys Žanos teisėjai nepakluso teisėtam popiežiui. Akivaizdu, kad Žanos gimtajame kaimelyje nedaug kas žinojo apie Bažnyčios skilimą, žmonės tęsė savo kasdienį gyvenimą melsdamiesi ir laikydamiesi dešimties Dievo įsakymų. Vėliau Žana prašė, kad jos byla būtų perduota popiežiaus teismui, tačiau šio prašymo neišgirdo popiežiaus autoritetą neigiantys ir jam nepaklūstantys teologai teisėjai. Žanos gyvenimo aprašymas pirmaisiais gyvenimo metais leido pažinti to meto Prancūzijos krikščionių gyvenimą. Skaitydami pasmerkimo ir reabilitacijos bylas matome krikšto svarbą to meto krikščionio gyvenime: į teisėjų kaltinimus, jog ji nepaklūsta Dievui ir Bažnyčiai, Žana paprasčiausiai atsakė, kad buvo pakrikštyta ir laikėsi Dievo bei Bažnyčios įsakymų. Ji ne kartą minėjo savo krikštatėvius bei vaikus, kurių krikštamote ji tapo savo viešosios veiklos metu. Be to, vienintelis Žanai priskiriamas stebuklas yra taip pat susijęs su krikštu: sakoma, kad Žanos maldos dėka buvo atgaivintas mirštantis kūdikis ir buvo galima jį pakrikštyti. Žinant, kad krikšto dėka žmogus tampa Kristaus Bažnyčios dalimi, galima suprasti Žanos amžininkų dėmesį šiam įvykiui.

Žana gimė Trijų Karalių šventės naktį, o pasak liudytojų, jai gimus užgiedojo visi kaimo gaidžiai. Ji gimė pasiturinčio Lotaringijos valstiečio Žako d‘Ark ir jo žmonos Izabelės Romė šeimoje. Be jos šeimoje buvo dar du broliai, kurie vėliau lydėjo Žaną jos kelionių metu. Pasak Žanos, motina išmokė ją siūti bei kitų moteriškų buities darbų, jai neteko ganyti gyvulių. Tai paneigia pasklidusią legendą, jog Žana buvo piemenaitė. Jau vaikystėje Žana girdėjo apie to meto Prancūzijos negandas ir išbandymus, karą su Anglija bei Prancūzijos karaliaus konfliktą su Burgundijos kunigaikščiu. Sako, kad net maži vaikai žaisdami karą pasidalindavo į karaliaus ir kunigaikščio šalininkus. Vienu metu visas Žanos kaimas turėjo pasitraukti dėl Burgundijos kariuomenės puolimo (1425 m.). Akivaizdu, kad Žana kentėjo kartu su visais, ir kaip visi jos amžininkai žinojo sklandančią legendą, jog kaip per vieną moterį Prancūzija kenčia, taip kitos moters dėka atsigaus. Pirmoji moteris jau žinoma, t.y. karalių išdavusi jo motina Izabelė Bavarietė, o antrosios moters dar tik buvo laukiama… Vėliau ne vienas Žaną matys kaip laukiamą Prancūzijos gelbėtoją.

Žanos gyvenimas iki misijos pradžios nelabai domino jos teisėjus, juos labiausiai domino, kaip ji suprato tikėjimo tiesas, apklausų metu jie kaskart grįžo prie šių klausimų. Kaip jau minėjome, vyko Bažnyčios skilimas, o Žanos teisėjai buvo tarp tų, kurie atmetė teisėtai išrinkto popiežiaus autoritetą ir vėliau buvo aršūs konsiliarizmo gynėjai. Patys sukilę prieš teisėtą Bažnyčios autoritetą, jie reikalavo besąlygiško Žanos paklusnumo jų atstovaujamai Bažnyčiai. Teisėjai visiškai negirdėjo Žanos prašymo jos bylą bei ją pačią nusiųsti pas popiežių, kuriam ji žadėjo viską pasakyti. Jie bandė apkaltinti Žaną jos nepagarba Bažnyčiai ir nesilaikymu įsakymų, raganavimu bei bendravimu su fėjomis, kas leistų ją atskirti nuo Bažnyčios. Akivaizdu, kad šiandien tai sukelia šypseną, bet tuo metu tai buvo labai sunkus kaltinimas. Stebina Žanos atsakymų paprastumas ir tiesumas: taip, vaikystėje ji ėjo kartu su kaimo jaunimu prie vadinamojo „fėjų medžio“, bet fėjų ji niekada nematė ir nežinojo, kas tai yra. Skaitant bylos puslapius atrodo, kad patys teisėjai, garsūs šalies teologai, labiau tikėjo fėjų egzistavimu nei pati Žana, kuri tvirtai tikėjo, kad jos girdimi balsai, kviečiantys eiti į Prancūziją ir gelbėti teisėtą karalių, nėra fėjų balsai, o Dievo valią perduodantis balsas.

Keletas žodžių apie Žanos girdimus balsus, kurių kviečiama ji paliko savo namus ir ramų moters gyvenimą. Keletą metų prieš prasidedant misijai Žana girdėjo balsus, kurie pradžioje jai sakė gerai elgtis ir lankyti bažnyčią, o vėliau liepė eiti pas karalių ir gelbėti Prancūziją. Žana pakluso nepaliaujamam balsų raginimui, nes patikėjo, kad tai Dievo valia. Akivaizdu, jog Anglijos karaliui tarnaujantys teisėjai Žanos minimuose balsuose matė tik „piktojo“ balsą, o Žanos paklusnume Dievui matė tik jos nepaklusnumą tėvams ir tuo ją kaltino. Žana pripažino, kad jos tėvas sapnuose girdėjo sakant, jog jo duktė paliks namus ir išeis su kareiviais. Akivaizdu, kad tėvą išgąsdino toks sapnas, nes puikiai suprantame, kuo užsiėmė tuo metu kariuomenę lydinčios merginos. Sapnas kėlė nerimą Žanos tėvams, ir neatsiklausdami savo dukters jie ją pažadėjo vienam jaunam gretimo kaimo vaikinui.

Visuomet paklususi tėvų valiai, pirmą kartą Žana pasakė „ne“ ir pasipriešino tėvų planams. Todėl minėtas vaikinas padavė Žaną į teismą dėl žodžio sulaužymo, tačiau Žana griežtai neigė davusi žodį ir tvirtino, kad tai buvo tėvų sprendimas. Vėliau Žana sakė, jog visuomet paklusdavo tėvams, išskyrus santuoką bei su ja susijusį procesą. Atrodo, kad teisėjai Žana patikėjo ir byla baigėsi jos naudai. Tai buvo pirmoji Žanos byla. Ji ją laimėjo.

Taigi Žanos pirmasis nepaklusnumo aktas – jos nepaklusnumas tėvų sprendimui dėl santuokos, antrasis – kai paliko tėvų namus. Norėdama įvykdyti Dievo valią, o ji tuo tikra, Žana tylomis paliko tėvų namus ir kreipėsi į dėdę, kad ją palydėtų pas vietos kapitoną, valdantį kraštą karaliaus vardu. Vėliau, kai teisėjai kaltino Žaną nepaklusnumu tėvams, ji atsakė, kad net jei būtų turėjus šimtą tėvų ir motinų, net jei būtų buvusi karaliaus duktė, ji būtų palikusi namus, nes tai buvo Dievo valia, Dievo siųstas balsas. Ji teigė, jog savo žodžio būtų nekeitusi, net jei būtų mačiusi sukrautą laužą ir uždegtą ugnį. Taip ir buvo. Net lipdama ant laužo Žana nepakeitė savo žodžio, kad viską, ką ji darė, – darė Dievo valia.

Grįžkime prie Žanos vaikystės ir jos misijos pradžios. Pasak Žanos, kai jai buvo 13 metų, ji turėjo „Viešpaties apsireiškimą per balsą, kuris ją mokė, kaip elgtis“. Pirmą kartą išgirdusi balsą Žana išsigando, o išgirdusi antrą ir trečią kartą, ji suprato, kad tai buvo Dievo siųstas balsas, Dievo siųsto angelo balsas. Pasak Žanos, pradžioje balsas jai sakė, kaip reikia gerai elgtis, jog reikia lankyti bažnyčią, o vėliau, kad reikia eiti į Prancūziją ir išlaisvinti priešų kariuomenės apsuptą Orleano miestą. Pradžioje Žana dvejojo dėl balso reikalavimų palikti tėvų namus ir vesti karaliaus kariuomenę ginant apsuptą miestą, kas yra visiškai suprantama jaunai merginai, balsas nepaliaujamai priminė apie jai skirtą misiją ir net davė konkrečių nurodymų – nueiti pas karaliaus vardu kraštą valdantį kapitoną, kuris jai duos kareivių palydėti iki karaliaus dvaro bei liepė nieko nesakyti apie jai skirtą misiją tėvams. Balsas ją patikino, kad jaunasis karalius ją priims ir patikės jos misija. Žana bandė aiškintis, kad nėra pajėgi atlikti tokią misiją, jog ji tik vargšė moteris, kad nemoka ne tik kariauti, bet ir joti ant žirgo. Tačiau balsas nesiliovė raginti Žanos, ir galiausiai ji pakluso raginimams, nuėjo pas dėdę, kuriam patikėjo savo misiją. Dėdė ir nuvedė Žaną pas minimą vietos kapitoną, kuris iškart ją atstūmė, bet vėliau patikėjo jos žodžiais ir liepė savo kariams ją palydėti į karaliaus dvarą. Tiesa, prieš patenkant į karaliaus dvarą Žana su dėde apsistojo pas vietos kunigaikštį, kuris norėjo sužinoti savo ateitį. Žana jam patarė susirasti pamestą žmoną ir teisingai elgtis. Be to, ji pažadėjo melstis už jį. Išties stebina Žanos realizmas, ji nieko nežadėjo, ko nežino ar negali padaryti.

Atvykusi pas karalių Žana jį atpažino, kaip ji sakė, patarta balso. Sukviesti karalystės teologai, palaikantys Karolį VII, patvirtino Žanos misijos tikrumą, ir karalius patikėjo Žanos žinia, jog su Dievo pagalba atgaus okupuojamą karalystę ir – svarbiausia – priešo apsuptą Orleano miestą, bei kad bus karūnuotas Reimso mieste. Prancūzijos karaliai jau nuo senų laikų buvo karūnuojami ir palaiminami Reimso miesto katedroje. Ši ceremonija būdavo jų valdžios legalumo patvirtinimas. Taigi, Žanos misija – Orleano miesto išgelbėjimas bei karaliaus karūnavimas Reimso mieste. (Deja, Poitiers mieste vykusios apklausos dokumentų nebėra ir šiandien neturime dokumento su Žanos liudijimais, nei teisėjų sprendimo, tačiau aišku, kad jie patikėjo Žanos liudijimu ir jos misijos tikrumu. Šios bylos dalyviai liudija reabilitacijos byloje).

Teologų patartas Karolis VII patikėjo Žanai vesti kariuomenę ginant Orleano miestą. Visą kelią Žaną lydėjo jos konfesarijus. Įdomu skaityti kareivių liudijimus Žanos reabilitacijos byloje. Akivaizdu, kad pradžioje nebuvo jiems lengva priimti moters autoritetą ir vadovavimą, tačiau greitai jie ja pasitikėjo, klausė jos žodžių. Pasak kareivių, Žanos pamaldumas ir elgesys pakeitė jų kareivišką kasdienybę.

Pradėjusi misiją Žana pakeitė suk­nelę į vyriškus drabužius, kas vėliau sukėlė jos teisėjų pasipiktinimą, tai buvo vienas jos pasmerkimo motyvų. Žana tvirtina apsivilkusi vyrišką rūbą patarta angelo, nes ji nieko nėra dariusi be Dievo ir Jo siųstų angelų įsakymo. Ji apsivilko vyro rūbą tik todėl, kad įvykdytų Dievo valią, nes vyriškas rūbas geriau tiko būnant vyrų draugijoje, tai buvo geriausias būdas apsaugoti skaistybę.

Bet kodėl ši misija patikima Žanai? Tai ir karaliaus patarėjų, ir Žanos teisėjų klausimas. Žana nedvejoja: „Dievui buvo gaila Prancūzijos, ir Jis pasiuntė mane jos vaduoti.“ O ar Jis negalėjo to padaryti pats? „Žmonės kariaus, o Dievas duos pergalę“. Akivaizdu, kad ir karaliaus sušauktiems teologams kilo klausimų dėl Žanos misijos, ir jie būtų norėję gauti kokį nors ženklą, bet Žanos atsakymas paprastas: „Ne ženklų atėjau čia duoti. Nuveskite mane į Orleaną ir parodysiu.“ Pasak jos, misijos tikrumo ženklų bus.

Anglai bus nugalėti, Orleano miestas išlaisvintas, karalius karūnuotas Reimso mieste, Paryžius grįš Karolio VII valdžion, o nelaisvėje Anglijoje esantis Orleano kunigaikštis grįš namo. Reikia pasakyti, kad taip ir buvo, nors tuo metu šie Žanos pažadai buvo tik svajonė.

Gavus teologų patvirtinimą prasidėjo Žanos karinė veikla. Ji turėjo koplyčioje rastą kardą, kurio niekada nepanaudojo. Ji teigė, kad jai labiau patiko nešti vėliavą su užrašu Jėzus Marija, nes nenorėjo žudyti. Puolimo metu ji eidavo būrio priekyje ir nešdavo vėliavą. Kelias į Orleaną ilgas ir nelengvas, bet, pasak liudytojų, Žanos buvimas tarp karių juos perkeitė: jie dalyvaudavo kartu su Žana šv. Mišiose bei eidavo išpažinties, keiksmažodžiai dingo iš jų lūpų, o kas labiausiai stebino metraštininkus, tai kad patys kareiviai išvaikė visuomet kariuomenę lydinčias prostitutes. Ne vienas garsus karys prisijungė prie Žanos vedamos kariuomenės, nors dar visai neseniai niekas netikėjo Karolio VII pergale. Žana tapo realia lydere ir kariuomenės vade. Tiesa, kartais ir kildavo nesutarimų, bet dažniausiai juos laimėdavo Žana. Ji pažadėjo greitą Orleano miesto išvadavimą.

Miesto atakos rytą, kaip ir kiekvieną kartą, Žana ėjo išpažinties ir vadams pareiškė, jog bus sužeista. Taip ir įvyko, tačiau ji atmetė jai pasiūlytą tuo metu populiarų vaistą – užkalbėjimą, nes tai – nuodėmė, pasak balsų. Ji grįžo į kovos lauką ir drąsino pavargusius karius, tikino greita pergale… ir laimėjo. Gegužės 8 d. anglai pasidavė, bet Žana nenorėjo jų žudyti, ji paprasčiausiai liepė jiems išeiti. Ji šaukė kareiviams: „Nežudykite. Užtenka juos nugalėti. Geriau eikime padėkoti Dievui, juk sekmadienis.“ Vėliau jos pasmerkimo byloje tai bus pridėta prie kaltinimų, teigiant, jog ji pradėjo mūšį sekmadienį, Viešpaties dieną. Orleano miestas Žaną sutiko kaip išgelbėtoją, nuo šiol ji vadinama Orleano Mergele. Tačiau Žana ilgai neužsibuvo išlaisvintame mieste, ji rengė kelionę į Reimso miestą, kur turėjo būti palaiminamas ir karūnuojamas Prancūzijos karalius. Tačiau pats karalius neskubėjo… Tuo metu Žana pradėjo kalbėti, jog jos misija truks tik metus. Ar tai mirties nuojauta? Kelyje į Reimso miestą išlaisvinamas dar ne vienas okupuotas Prancūzijos miestas ir miestelis. Galiausiai įvykdomas Žanos troškimas ir Dievo valios įvykdymas – Reimso mieste pašventinamas Prancūzijos karalius – jis tampa teisėtu valdovu.

Šventės baigėsi, karalius patikėjo Žanos raginimais tęsti kovą, kariuomenė pasuko anglų okupuotos sostinės Paryžiaus link (1429–1430).

Liudijimų apie šias dienas galima rasti „Apgulties dienoraštyje“ bei Žanos pasmerkime ir reabilitacijos bylose. Rugsėjo 8 d apsupamas Paryžius. Deja, apsuptis nesibaigė prancūzų pergale – vėliau tai buvo priskiriama prie kaltinimų Žanai – ji kovojo šventės dieną. Tačiau Žana teigė, kad ne jos valia prasidėjo puolimas, ji tai darė prašoma karių, o ne padrąsinta balsų. Kaskart stebina Žanos pastabumas skiriant tai, ką ji darė, paklusdama Dievo valiai, ir tai, ką darė vykdydama kitų žmonių ar savo valią. Šio puolimo metu Žana buvo sužeista, ir jos teisėjams kilo mintis, jog tai buvo bausmė už kovas šventės dieną, kad tai gali būti mirtina nuodėmė. Žanos atsakas aiškus: „Ne, nemanau. O jei taip yra, tai žino tik Dievas. Tai bus pasakyta išpažinties metu, ir kunigas bei Dievas bus teisėjai.“ Panašiai ji atsakė ir į kitą, su šia tema susijusį teisėjų klausimą, kai jie ją kaltina jog St. Denys mieste ji paliko savo ginklus, kad tikintieji juos garbintų. Žana tai paprastai paneigia, jai net nekilo mintis apie tai.

Pralaimėjus prie Paryžiaus pasikeitė Žanos padėtis: ja ėmė nepasitikėti karaliaus artimieji ir atitraukė nuo gerbiančių karių, uždarė karaliaus rūmuose. Karaliaus favoritai bijojo Žanos įtakos karaliui. Iš to laiko išliko keletas liudijimų, kad moterys ją lankė, prašydamos paliesti jų atneštus medalikėlius, nes tikėjo jos galia ir šventumu. Žanos atsakas buvo labai aiškus: „Palieskite juos patys.“ O noras ją paliesti tik kėlė Žanos šypseną. Ji suprato, kad buvo siųsta „paguosti vargšų ir nelaimingųjų“, bet neprisiėmė ne savo misijos. Tuo metu vyko keletas mūšių bandant atkovoti kai kurias užimtas vietas dalyvaujant Žanai, tačiau dauguma jų baigėsi nesėkmingai Karolio VII kariuomenei. Teisėjai vėliau klausė Žanos, ar ji juose dalyvavo vykdydama balsų valią. Jos atsakas aiškus: „Ne, tai dariau karaliaus prašymu.“ Ar tai buvo Dievo nurodymas? „Ne, kas jums sakė, kad tai buvo Dievo nurodymas“? Vėl matome Žanos sugebėjimą skirti, kur ji vykdo Dievo, o kur savo ar kitų valią.

Tuo metu karaliaus aplinkoje pasirodė apsišaukėlė, raginanti aukoti auksą ir kitus turtus apmokėti Žanos vedamai kariuomenei. Jai Žana paprasčiausiai patarė grįžti pas savo vyrą, rūpintis ūkiu ir vaikais. Žana ne tik nesivėlė į galimas intrigas, bet ir tiesiai tai pasakė, nors tai ne visada suprato ir vertino aplinkiniai.

Žana nerimo karaliaus rūmuose – ji pažadėjo okupuotų miestų gyventojams, kad karalius juos apgins, bet šis tik mėgavosi rūmų malonumais. Galiausiai karalius pasidavė Žanos raginimams, ir ši vedė kariuomenę ginti prie Paryžiaus esantį Compiegne miestą. Čia ją ir paėmė į nelaisvę. Vėliau teisėjai klausė, ar ji tai darė liepiama savo balsų. Žana teigė, kad jos balsai sakė, jog „prieš šv. Jono šventę bus suimta, bet liepė nesibaiminti, nes Dievas padės“. Ar ji būtų ėjusi, jei būtų apie tai žinojus? „Taip, nebūčiau norėjus eiti, bet būčiau įvykdžius jų liepimą.“

Žaną nelaisvėje laikė Liuksemburgo kunigaikštis, vienas iš anglų sąjungininkų. Ji bandė pabėgti, bet nepasisekė. Tuomet ją uždarė į bokštą, iš kurio ji taip pat bandė bėgti. Čia jai nepasisekė, ir ji vos nemirė. Pasmerkimo bylos metu tai buvo didžiulis kaltinimas norėjus nusižudyti, tačiau Žana teigė norėjusi tik pabėgti, o ne žudytis. Be to, ji prisipažino, kad tai darė ne paklusdama balsams, o savo valia. Į teisėjų kaltinimus, kad tuomet ji keikė Dievą, Žana neigė: „Ne, niekada nekeikiau nei Dievo, nei šventojo“. Tai kodėl ji šoko? Norėjo pabėgti. Ar tai mirtina nuodėmė? „Aš to nedariau iš nusivylimo, bet norėdama pabėgti ir padėti kenčiantiems.“ Taip, tai blogai, bet ji atliko išpažintį ir gavo atleidimą. O kokia atgaila? Kritimas iš bokšto ir taip buvo labai sunkus ir jo pasekmės skaudžios. Ar tai mirtina nuodėmė? „Nežinau, bet tikiuosi Viešpaties atleidimo.“ Tas pats Žanos atsakymo paprastumas dėl vyro rūbo – ar tai ne nuodėmė? „Jį apsivilkau Viešpaties įsakymu ir nepaliksiu be Jo leidimo.“ Galiausiai Liuksemburgo kunigaikštis ją pardavė anglams už karališko kalinio kainą. Dėl to labai išgyveno jo žmona ir teta, tuo tarpu Prancūzijos karalius, atgavęs jos dėka karūną ir žemes, nieko nedarė.

Žana – jau anglų nelaisvėje, o Žanos byla rūpinosi su jais kolaboruojantis Paryžiaus universitetas ir jo atstovai. Tuo metu universiteto nuomonė tikėjimo dalykuose yra labai gerbiama, ir jo garsūs profesoriai bei Beauvais vyskupas rengė inkvizicijos procesą. Jie net piktinosi, kad anglų karalius vilkino šį procesą, kol 1431 m. gavo leidimą jį pradėti Bažnyčios vardu. Procesas prasidėjo vasario 21 d. Sakoma, kad proceso pradžioje teisėjai apgaulingai žadėjo Žanai ją paleisti, jei ši pasižadės daugiau nekariauti. Žana tuo netikėjo: „Jūs juokaujate. Puikiai žinau, kad jūs nei norite, nei galite man padėti. Žinau, kad anglai tikisi jog po mano mirties jie laimės, bet to tikrai nebus.“

Pirmiausia Žana turėjo pasižadėti sakyti visą tiesą, kad ir ko ją klaustų. „Apie tėvą, motiną, ką dariau iki ateidama į Prancūziją pasakysiu, bet ne daugiau. Nieko apie Dievo apsireiškimus. To nesakiau nei karaliui, nesakysiu, nors ir galvą kirstų.“ Ji nenorėjo pažadėti to, ko negalės pasakyti. Tačiau šis klausimas kasdien kartojamas, kol galiausiai Žana neišlaikė spaudimo ir pasakė „taip“.

Stebina Žanos humoras jos apklausų nelaisvėje metu. Į klausimą, kokia kalba kalbėjo jos balsai, ji atsakė tarmiškai kalbančiam teisėjui: „Geresne nei jūsų.“ Arba: „Ar tikite Dievu?“ – „Labiau nei jūs.“ Pasmerkimo bylos metu teisėjams labai magėjo sužinoti, koks balsas kalbėjo Žanai, tačiau ji savo atsakymuose išliko labai diskretiška. Akivaizdu, kad ji nenorėjo sakyti teisybės, gal todėl vėliau byloje ji kartais kalbėjo ne apie balsus ar balsą kaip pradžioje, bet apie šv. Kotryną ir Margaritą bei šv. Mykolą. Teisėjams labai sunku buvo suvokti, jog karalius patikėjo Žanos žodžiais, jie norėjo sužinoti, kokį ženklą ji davė, kad šis patikėjo. Pradžioje Žana drąsiai laikėsi ir neišdavė paslapties, bet vėliau, pavargusi nuo apklausų ir kalėjimo sakė, jog tai buvo angelas, nešantis karališką karūną.

Ilgas procesas galiausiai baigėsi – Žana turėjo atsakyti, ar atsidavė Bažnyčios teismui. Ji sakė, jog nieko nenorėjo daryti prieš Bažnyčios valią, kad visada vykdė Dievo valią, prašė leidimo dalyvauti šv. Mišiose, bet sakė neatšauksianti savo žodžių. Galiausiai kovo 28 d. buvo skaitomi 70 straipsnių, kuriais remiantis Žana pasmerkiama mirti ugnyje. Šie straipsniai vėliau sutrumpinami iki dvylikos. Žana neigė visus kaltinimus, tačiau po ilgų ir sudėtingų juridinių procedūrų ji neatlaikė ir prisipažino klydusi, kito rankomis pasirašė atsiprašymo ir kaltės prisipažinimo raštą, jos buvo pasigailėta, ji buvo uždaryta į bažnytinį kalėjimą, jau apvilkta moters rūbu. Tačiau tai sukėlė jos teisėjo, Paryžiaus vyskupo nepasitenkinimą. Įtariama, kad jo pasiųsti kareiviai pavogė moters rūbą, Žana vėl buvo priversta apsivilkti vyrišką rūbą, o tai tapo pretekstu ją teisti kaip grįžusią prie ankstesnių klaidų. Galiausiai 1431 m. gegužės 30-ąją ji buvo sudeginta, šaukdama Jėzaus vardą. Ji mirė būdama 19 metų.

Politinė situacija pasikeitė. Prancūzija atgavo savo prarastas žemes ir politinę galią. Karaliui nebuvo patogu būti remiamam „raganos“, todėl 1455 m. pradedamas Žanos reabilitacijos procesas, kuris baigėsi reabilitacija 1456 m. Ji reabilituojama dėl tų pačių motyvų, dėl kurių buvo teisiama kaip eretikė. Tais pačiais metais Orleano miestas pradeda minėti Žaną, įsteigiama Žanos šventė.

1909 metais Žana paskelbiama palaimintąja, o 1920 m. – šventąja. Popiežius Pijus IX Žaną paskelbė Prancūzijos globėja.

Žana buvo teisiama dėl nepaklusnumo Bažnyčiai, bet ji buvo teisiama tų, kurie patys nepakluso teisėtai išrinktam popiežiui. Žana reabilituojama jau vienybę atgavusios Bažnyčios, reabilitacijos pagrindas – Žanos paklusnumas. Be to, reikia prisiminti, kad Žanos teisėjai sukilo ne tik prieš teisėtą Bažnyčios vadovybę – popiežių, bet ir prieš teisėtą savo šalies valdovą – Karolį VII. 

Susiję straipsniai

Skaitiniai 8283935189612816922

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item