Martynas Pilkis. Pamokos iš septyniasdešimt metų vyresnio bičiulio

In memoriam tėvui Vaclovui Aliuliui.

Antradienio rytą vos gavęs SMS apie brangaus tėvelio Vaclovo Aliulio mirtį pakeičiau jam skirtą Vikipedijos puslapį pridėdamas mirties datą. Enciklopediniame įraše sudėta nemažai to, ką tėv. Vaclovas veikė – ir tai juk tik maža dalelė viso jo sukurto gėrio. Nuoširdžiai viliuosi, kad istorikai ir geriau kunigą pažinojusieji tai dar papildys: ne tik gausiais atsiminimų straipsniais, kurie greit slysta užmarštin, bet ir Vikipedijos įrašo atnaujinimu. Tegul aiškus ženklas lieka ne tik pažinojusiųjų tėv. Vaclovą širdyse ir gyvenimuose, tačiau ir internete – technologijos pievoje, kurią tėv. Vaclovas buvo puikiai ištyręs ir mėgo ten su kitais drauge laiką leisti.

Su tėveliu Vaclovu buvome pažįstami nuo 2011 metų, kai su draugais organizavau kursus moksleiviams ateitininkams apie rašymą ir pasikviečiau jį Pažaislyje susitikti su dalyviais. Nesuklydau! Tai, ką jiedu su gerb. Petru Kimbriu kalbėjo, buvo įdomu ne tik organizatoriams (kaip dažnai nutinka kviečiantis vyresnius žmones į moksleivių kursus ar akademijas). O tuo metu Vaclovui Aliuliui jau buvo... 90 metų.

Šiandien dalinuosi brangiomis pamokomis, kurių gavau iš tėvelio Vaclovo: mielo bičiulio, vyresnio už mane septyniomis dešimtimis metų. Galbūt ir jūs iš to ką nors rasite sau išmokti.

Pamoka asmeniškai daugiau domėtis Kristaus mokymu ir Šv. Raštu

Kartais atsitinka, kad kunigas būna žinomas visuomenėje būtent tuo, kad užsiima kunigui nebūdingais dalykais. Tėvelis Vaclovas nebuvo toks atvejis. Jam Kristaus mokymas, Bažnyčia ir Šv. Raštas buvo pirminiai domėjimosi dalykai, kuriuos puikiai išmanė ir dalinosi žiniomis su kitais: pokalbiuose, homilijose, knygose, straipsniuose, Marijos radijuje – visur, kur tik galėjo, iki pat savo asmeninio pasaulio pakraščių.

Dar šiemet (!) išleista paskutinė jo knyga apie Luko Evangeliją ir Apaštalų darbus. „Vaclovo Aliulio Šventojo Rašto komentarai – ilgamečių biblistikos studijų ir asmeniškos refleksijos rezultatas. Jie pasižymi teologine gelme ir stiliaus paprastumu: įsigilinimas, asmeniškas apmąstymas leidžia paprastai formuluoti net labai sudėtingus dalykus. “, – rašoma knygos aprašyme.

Pamoka būti paprastu

Paprastas ir gyvas rašymo stilius nedingsta – lieka gyvu pavyzdžiu ir po tėv. Vaclovo mirties, tereikia skaityti. Tuo tarpu paprasto, neskubaus, neįmantraus ir nuoširdaus pokalbio truks visiems jį pažinojusiems: dėmesys žmogui, mokėjimas pajuokauti bei nieko be reikalo rimtai nepriimti, mandagumas, trumpi ir teisingi atsakymai į per daug įmantrius klausimus. Tėvelis Vaclovas neleisdavo jo be reikalo įvelti į tuščią diskusiją, bet visada atsakydavo į rūpimus klausimus tiesiai ir suprantamai.

Pamoka apie kiekvieną žmogų rasti kaip gerai atsiliepti

Susitikus su tėv. Vaclovu, jis visad turėdavo keletą bendrai mūsų pažįstamų žmonių, kuriuos prisimindavo, pagirdavo, klausdavo, kaip jiems einasi. Ne mažiau svarbu ir tai, jog, mylėdamas žmones, tėvelis Vaclovas neužtardavo blogų veiksmų, piktybės – ir neįžeisdamas galėdavo kritikuoti už tai, kas negera. Be to, kai su kokia tavo nuomone pokalbyje nesutikdavo, taktiškai, tačiau aiškiai duodavo tai suprasti.

Gerą žodį pasakyti nebūdavo vien privatus reikalas: iškeliavus vysk. J.Tunaičiui, daugiausiai apie jį sužinojau iš tėv. Vaclovo In memoriam teksto – puikiai parašyto teksto. Tai susiję su kita pamoka.

Pamoka: reikia rašyti viešumai!

Tėv. Vaclovas buvo uolus viešosios erdvės darbininkas iki pat paskutinių dienų: jau turėdamas per 90 metų lzinios.lt portalo vadovo Audriaus Makausko paragintas jis tapo vienu iš pagrindinių skiltininkų šiame dienraštyje. Jo parašytuose komentaruose tikėjimo, Bažnyčios, visuomenės klausimai nagrinėti tokia kokybe, rimtumu ir tiesumu, jog to pavydėtų apžvalgininkai, esantys pačiame jėgų žydėjime. Galbūt ir pavydėjo: jo tekstai susilaukdavo daugiau komentarų nei kiti tos skilties autoriai – matyt, ir skaitomumas apskritai buvo didesnis. Rimvydas Valatka kunigo mirties dieną rašė: „O jei mes, žurnalistai, bent iš labai tolo gebėtume reikšti taip mintis, kaip amžinąatilsį Vaclovas Aliulis. Kiek gerų tekstų būtų.“

Tėv. Vaclovo klausiau, ar neliūdna, jog jau virš 90 metų pačiam, jaunesnių kunigų Lietuvoje yra kone tūkstantis, o nėra, kas jį pakeistų viešoje erdvėje. Aišku, jis šiuo faktu nesidžiaugė. Sakė, reikėtų galvoti dirbti tobulinant ruošimą seminarijose.

Pamoka: mokėk pamokyti, paskatinti

Netrukus po pirmos pažinties tėv. Vaclovas man pasiuntė el.laišką, kuriame patarė tobulinti dikciją. Surašė mandagiai, su priežastimis, įvardijo, kodėl tai man reikalinga. Neabejojau – turiu to imtis. Svarbu, jog tėv. Vaclovas kartu nurodė, ką reikia daryti, kad pasitaisyčiau. Gal pusantro mėnesio kasdien skaitydavau gero stiliaus lietuviškus tekstus pats sau garsiai.

Pamoka rūpintis Lietuva

Būdamas paniręs į Kristaus mokslą ir vienuolišką gyvenimą, tėvelis Vaclovas karštai rūpinosi ir Lietuvos reikalu. Apie jo veiklą Sąjūdžio Seimo Taryboje ir kitur terašo tie, kurie tai atmena. Aš tuo tarpu pamenu, kad mes jo laikytose Mišiose meldėmės už gerą tvarką Lietuvoje, susitikę apie tai kalbėdavome – kaip ir apie žmones bei žiniasklaidą, kuriai šie dalykai rūpi. Gera žiūrėti į šviesų seną žmogų, kuris spindi rūpesčiu ir meile savo kraštui.

Kai bendrauji su šventu žmogumi, jau pats buvimas šalia tampa puikia pamoka: jis nebarsto ant tavęs savo išminties krislų (kurių juk sukaupta apsčiai), o paprastu veiksmu ir žodžiu veda tave prie tavo paties vidinio slenksčio – perženk ir tapk šventesnis.

Ačiū už visas pamokas, tėveli Vaclovai. Tebūna Viešpats gailestingas amžinybės kelyje.