Liutauras Kazlavickas. Kodėl prireikė alternatyvaus Vaiko teisių pagrindų įstatymo?

Apie tai, kad dabartinis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas yra taisytinas ir prasilenkiantis su realybe, kalbėta ne vienus metus....


Apie tai, kad dabartinis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas yra taisytinas ir prasilenkiantis su realybe, kalbėta ne vienus metus.

Į klausimus, kuriuos kėlė tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek institucijos, tiek Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, turėjo atsakyti naujojo įstatymo projektas, kurį vis žadėjo pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), į jį sudėjusi teiktas pastabas bei siūlymus. Laukta dvejus metus. Laukimo rezultatas – šiuo metu turime du įstatymo projektus: žadėtąjį ministerijos ir alternatyvų, parengtą kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis žmogaus teisių, vaiko ir šeimų gerovės srityse.

Kai kartu su 42 kolegomis, atstovaujančiais beveik visoms parlamentinėms frakcijoms, registravome alternatyvų projektą, sulaukėme daugybės klausimų, kuo jis skiriasi nuo SADM projekto ir kodėl jo apskritai reikėjo. Nors skirtumų nemažai, noriu pasidalyti mintimis apie esminį ir, mano požiūriu, pamatinį skirtumą tarp šių projektų. Tai požiūris į šeimą ir jos kasdienybę. Skamba lyg ir paprastai, tačiau šis požiūrio skirtumas aprėpia labai daug.

Alternatyvaus projekto vizija – pozityvi, globėjiška pagalba šeimai. To toli gražu nėra ministerijos pateiktame projekte, kur teigiamų pokyčių tikimasi kontroliuojant ir bauginant šeimas. Mūsų siūlymas – vaiko teisių apsaugos sistemą tobulinti būtent taip, kad pačios šeimos, padedamos specialistų ir institucijų, gebėtų prisiimti visą atsakomybę už vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą. Tam reikia, kad pagrindinės valstybės pastangos būtų sutelktos ne į šeimų priežiūrą, o į konkrečių pagalbos priemonių tinklo sukūrimą. Tinklo, į kurį šeimos su pagalbos prašymais kreiptųsi noriai ir be baimės.

Akivaizdu, kad nemažai dabartinių socialinių problemų bei vaiko teisių pažeidimų yra daug metų atidėliotų ir vis nespręstų problemų rezultatas. Jį geriausiai iliustruoja didelis vaikų, augančių globos namuose, skaičius. Dabar turime galimybę ne tik persvarstyti, bet ir iš esmės koreguoti pagalbos šeimoms priemones ir mechanizmus, keisdami juos tokiais, kurie užtikrintų tinkamą ir laiku teikiamą pagalbą. Taip galėtume išvengti kraštutinės – vaiko atėmimo iš šeimos – situacijos. Tad įstatymo projekte siūloma valstybei užtikrinti šeimoms reikiamą pagalbą padedant rengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, siūloma suteikti tėvams žinių ir įgūdžių, reikalingų visaverčiam bendravimui su vaikais, numatomos konkrečios priemonės, padedančios šeimoms spręsti socialines problemas, kalbama apie būtinybę užtikrinti lankstesnes ir palankesnes darbo ir šeimos derinimo sąlygas, tobulinti vaikų priežiūros sistemą, suteikti šeimoms edukacinę bei psichologinę pagalbą, plėtoti neformalų vaikų ugdymą ir pan. Visas šias priemones, mūsų supratimu, tikrai įmanoma įgyvendinti ir plėtoti gerbiant šeimos savarankiškumą bei autonomiją, jei reikia – vykdant prevencines, bet neskubant imtis intervencinių priemonių.

Šeimos autonomijos bei tėvų prigimtinės teisės auklėti ir ugdyti savo vaikus principai ir aiškiai įtvirtinama valstybės pagalba ir apsauga šeimai – kelias, kurį turėtume pasirinkti norėdami kurti pasitikėjimu grįstus šeimos ir valstybės santykius. Taigi kalbame apie pagalbą, kuri negąsdina, bet padeda pasitikėti savo jėgomis ir valstybės rūpesčiu.

Čia nevertėtų pamiršti, kad, be jokios abejonės, labai svarbus ir artimos aplinkos, bendruomenės santykis su šeima, kuri išgyvena sunkumus. Šios tradicijos, kai pozityvią pagalbą gali suteikti artimieji, kaimynai ar kolegos, deja, Lietuvoje neturime. Mūsų šalyje gajesnis kitas modelis – drausminimo, smerkimo, skundimo. Čia taip pat valstybės atsakomybė, susijusi su visuomenės švietimu, savanorystės, neatlygintinos pagalbos idėjos populiarinimu.

Dar vienas aspektas, kurį verta paminėti ir kuris sukėlė nuostabą, – ministerijos specialistų rengtame projekte nebeliko dabartiniame įstatyme apibrėžtų ir su Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija suderintų vaiko teisėms svarbių dalių: „Vaikas ir mokykla”, „Vaikas ir darbas”, „Neįgalus vaikas”, „Vaikas ir šeima”, „Pagrindinės vaiko pareigos, jo atsakomybės ir elgesio kontrolės ypatumai”. Kai kurie kolegos, kurių dėmesį į šiuos ministerijos siūlomus pokyčius atkreipėme, kiek juokaudami klausė: „O tai kas tada liko?” Neabejoju, kad po peržiūros Seimo komitetuose šios įstatymo dalys turės sugrįžti ar išlikti galutiniame projekte.

Taip pat norėčiau tikėti, kad kolegos Seime, visuomenė ir visi, kuriems svarbu, kokiu įstatymu vadovausimės artimiausią dešimtmetį, o gal ir ilgiau, bus dėmesingi ir atsakingai rinksis viziją, kaip šeimoms teikti pagalbą ir stiprinti jų ryšį su valstybe. Norėčiau, kad po darbo komitetuose šių dviejų dokumentų pagrindu turėtume progresyvesnį, efektyviau veikiantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuris šeimoms padėtų tvirtėti be baimės, eiti pasitikėjimo keliu ir auginti saugią, laimingą jaunąją kartą.


Susiję straipsniai

Šeimos politika 552726504823273726

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-05-12 11:30

    Trečiadienį nuo 10 val. bus pristatomi Soc min ir Kazlavicko projektai dėl vaiko teisių. Sėkmės Liutaurui Kazlavickui. Tikiuosi, kad ateis jį palaikantys nevyriausybininkai.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item