Kard. Sarah: Trūksta krikščionių - ne skaičiaus, bet iš tiesų persmelktų Evangelijos

Santūraus būdo kardinolas Robert Sarah iš Gvinėjos nėra iš tų, kurie patenka į žiniasklaidos ant...


Santūraus būdo kardinolas Robert Sarah iš Gvinėjos nėra iš tų, kurie patenka į žiniasklaidos antraštes. Tačiau ką tik prancūzų kalba išleista knyga – interviu „Dievas arba nieko. Pokalbiai apie tikėjimą“ priminė išskirtinį šio ganytojo patirties, gyvenimo ir dvasios, profilį.

Jei 1900 metais Afrikoje buvo vos pora milijonų krikščionių, tai šiandien jų 185. Krikščionybė Afrikoje sužydėjo, bet tuo pat metu patyrė baisių persekiojimų, kaip tai liudija praėjusių dešimtmečių ir mūsų dienų kankiniai. Tai atsispindi ir kardinolo Sarah gyvenime.

Gimė neseniai krikščionimis tapusioje šeimoje, savanoje, 12 metų buvo, pagal tradiciją, apipjaustytas ir inicijuotas suaugusiojo gyvenimui miške. Seminarijoje studijuoja ir kunigu tampa tuo metu, kai šalį valdo kruvinas marksisto Sekou Touré režimas, įkalinęs ir kankinęs sostinės Konakrio vyskupą. Studijoms atvyksta į Romą, metus praleidžia Jeruzalėje. Grįžęs į Gvinėją pėsčiomis keliauja per savanos dulkes, lankydamas musulmonų daugumos visuomenėje išsibarsčiusius tikinčiuosius. 1978 metais Paulius VI jį paskiria jauniausiu pasaulyje, vos 33 metų sulaukusiu vyskupu, ir patiki Konakrio vyskupiją, valdant tam pačiam Touré. Po netikėtos tirono mirties 1984 metais atskleista, kad vyskupas Sarah buvo pirmasis sąraše tų, kuriuos jis troško eliminuoti. 2001 metais Jonas Paulius II pakvietė Sarah atvykti į Romą ir darbuotis Tautų Evangelizavimo kongregacijoje, 2010 metais Benediktas XVI jį pakėlė kardinolu ir paskyrė „Cor Unum“ tarybos pirmininku, atsakingu už artimo meilės darbus popiežiaus vardu. Nuo 2014 metų lapkričio, Pranciškaus potvarkiu, kardinolas Sarah paskirtas Kulto kongregacijos prefektu.

Tai mūsų pirmasis pašaukimas: būti šventiems, nes Dievas šventas. Per „Dievą arba nieko“ norėčiau pasiekti, kad Dievas vėl atsidurtų mūsų minčių centre, mūsų veikimo ir gyvenimo centre, vienintelėje tinkamoje vietoje. (...) Su šia knyga norėjau paliudyti Dievo gerumą, peržiūrėdamas savo patirtį. Dievas yra pirmas mūsų gyvenime, nes mus myli ir geriausias būdas atsilyginti už šią meilę, yra mylėti šimteriopai. Vakarų pasaulis, deja, pamiršo dieviškos meilės centriškumą. Mums būtina atgaivinti ryšį su Dievu. Savo liudijimu noriu pakviesti neatmesti Dievo, – sakė kardinolas Sarah, atsakydamas į prancūzų katalikų žurnalo „Homme nouveau“ klausimus.

Kalbėdamas apie krikščionybę Afrikoje, kardinolas Sarah sakė esąs įsitikinęs, kad Bažnyčios Afrikoje dinamizmas turės svarbų vaidmenį visuotinės Bažnyčios gyvenime. Bažnyčia Afrikoje atsiliepia į Dievo planą. Nepaisant savo skurdo, Afrika šiuo tikėjimo krizės (Vakaruose) metu rodo savo didžiausias gėrybes: savo ištikimybę Dievui, savo pagarbą šeimai ir gyvybei. Kita vertus, Bažnyčia Afrikoje yra jauna ir todėl pažeidžiama. Jai būtina auginti krikščionių skaičių – ne vien kiekybine prasme. Jai reikia didesnio skaičiaus krikščionių, kurie iš tiesų yra savyje sugėrę Evangeliją, kurie gyvena pagal tikėjimą ir jį praktikuoja visais lygiais.

Panašiai kardinolas Sarah pasakė ir apie kunigų pašaukimus. Afrikoje jų daug, tačiau trūksta patyrusių ir subrendusių kunigų, ugdytojų. Pavyzdžiui, nemažai kunigų baigia studijas Paryžiuje arba Romoje, grįžta ir tuoj pat yra pašaukiami dėstyti seminarijose. Tačiau jie neturi pakankamos ir subrendusios patirties santykyje su Jėzumi. Jų situacija panaši į tų, kurie turi daug žinių, bet nėra jų panaudoję praktikoje.

Mūsų drama, – sakė kardinolas Sarah, – nėra kunigų trūkumas, bet trūkumas tokių kunigų, kurie būtų iš tiesų susitapatinę su Kristumi, būtų „kaip Kristus“. Tai, anot jo, nėra kažkas naujo – VII amžiuje Grigalius Didysis parašė, jog nors pasaulis pripildytas kunigų, reta sutikti tikrą Dievo namų darbininką. Kunigystė priimama, bet neišpildoma. Yra kunigų, kurie daug mokėsi, skaitė mokslinius tekstus, bet nesugeba pamaitinti Dievo tautos ir ją mokyti evangelinio radikalumo, nes patys asmeniškai nei matė, nei sutiko Kristaus. Norėtųsi kunigų, panašių į šv. Augustiną – gerų teologų, tačiau kalbančių iš širdies ir patirties.

Kalbėdamas apie Bažnyčios mokymą, kardinolas Sarah pasakė, kad jis turi išlikti nepajudinama uola. Evangelija yra ta pati, ji nekinta. Žinoma, reikia stengtis ją vis geriau paaiškinti žmonėms, tačiau negalime, teisindamiesi, kad jie mūsų negirdi, Kristaus ir Bažnyčios mokymą perrašyti pagal aplinkybes. Tai būtų sukurtas tik nestabilus mokymas ir nuolatinė abejonė. Tai milžiniškas darbas: padaryti Bažnyčios mokymą suprantamu, bet išsaugoti doktrinos branduolį. Sielovada be doktrinos yra (tarsi namas) pastatytas ant smėlio.


Susiję straipsniai

Robert Sarah 896565967922040630

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item