Juozas Girnius. Lietuviai - pavojingo charakterio tauta

Juozas Girnius yra vienas iš tų kelių visų laikų Lietuvos filosofų, išdrįsusių nagrinėti sudėtingą, sunkiai apčiuopamą, bet labai svarbų...


Juozas Girnius yra vienas iš tų kelių visų laikų Lietuvos filosofų, išdrįsusių nagrinėti sudėtingą, sunkiai apčiuopamą, bet labai svarbų tautos gyvasčiai klausimą – savo tautos charakterį. Minėdami Juozo Girniaus šimtąsias gimimo metines siūlome savo skaitytojams trumpą ištrauką iš jo kūrinio „Lietuviškojo charakterio problema“, parašyto būnant priverstinėje emigracijoje Vokietijoje dramatišku Lietuvos okupacijos metu – 1947-aisiais.     

Prof. K. Pakštas teigė: jei Šveicariją tenka charakterizuoti kalnų teiki mu saugumu, Italiją – meno turtais, Suomiją – ežerų gausa, tai Lietuvą tenka vadinti kraštu, kuriame mažai tautai pavojinga gyventi. Šita charakteristika visai teisingai nurodo mūsų pavojingą geopolitinę padėtį ties slavų ir germanų pasaulių susidūrimo riba. Tačiau jei ji būtų taikoma mūsų istorinio likimo supratimui, sakyčiau, kad reikia ją papildyti ir mūsų istorinio likimo vidinių priežasčių iškėlimu. Bet kurios tautos istorija priklauso ne tik nuo išorinių priežasčių (ir tarp šių – pirmiausia nuo krašto geopolitinės situacijos), bet taip pat ir nuo vidinių priežasčių, - būtent nuo pačios tautos charakterio. Šita prasme ir manyčiau, kad, patį prof. K. Pakštą perfrazuojant, tektų pripažinti: ne tiktai gyvename tokiame žemės kampelyje, kuriame mažai tautai pavojinga gyventi, bet ir patys esame pavojingo charakterio tauta.

Esame pavojingo charakterio tauta, nes stokojame vadinamojo realizmo, oportunistinio prisitaikymo dovanos. Sena tiesa, kad už visa, kas yra aukšta bei didu, turi būti brangiai užmokėta. Ir mes savo šviesų žmoniškumą, kuris mūsų artotojišką paprastumą nušviečia didvyrio didingumu, turime atpirkti šita oportunistinio lankstumo stoka, dėl kurios mes labiau linkę pakęsti visus smūgius, negu vergiškai pataikauti. Daugelis mūsų tautą ištikusių nelaimių būtų pareikalavusios mažiau aukų, jei būtume oportunistiškai lankstęsi. Mūsų istorija būtų buvusi mažiau tragiška (savanoriškų aukų kupina), jei būtume daugiau turėję verginio nuolankumo. Būtume galėję verginiu nuolankumu nukreipti į šalį ne vieną priešo smūgį (kad ir paskutinės okupacijos metu nebūtume daugelio savo šviesių žmonių pasiuntę koncentracijos stovyklų aukomis). Šita prasme ir esame pavojingo charakterio tauta – per švelnūs kieto būvio kovai, per žmoniški zoologinėms grumtynėms. Esame panašūs į žmoniška šiluma spindintį išminčių, paleistą rungtis su fizinės jėgos ir žemiškos klastos kupinais boksininkais. Esame sklidini aukštesnės žmogaus išminties (idealizmo), bet stokojame žemės išminties („realizmo“). Ir dėl to esame lyg ne šiai žemei skirti, nes gyvenime dažnai geriau sekasi suktam ir teisiam, nei išmintingam žmogui.

Ir tačiau: jei mūsų charakteris dėl savo idealistinio principingumo pavojingas mums, tai betgi jis kaip tik dėl tos pačios savybės dar pavojingesnis tiems, kurie tykotų mūsų gyvybės. Mūsų dvasios gelmėsna įaugusi žmogaus nelygstamo vertingumo sąmonė mus daro nepavergiamus. Žinodami, kad žmogaus vertė glūdi jame pačiame, o ne išorinėje jėgoje, mes esame tarsi iš anksto apsaugoti nuo vergiško suklupimo prieš laimėjusį priešą. Jei boksininkas nurungs boksininką, tasai, kuris pralaimės, jausis nuvertintas. Bet jei boksininkas nuveiks išminčių, šisai dėl to nepraras savo vertės ir kartu savo vidinės laisvės sąmonės. Panašiai ir ta tauta, kuri vertę matuoja jėga, priešo esti sugniuždoma ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. Savo pralaimėjimą ji pergyvena kaip savo pačios nevertingumo liudijimą, ir tuo pačiu metu dega kerštu, savo viduje ji jau garbina priešą ir jam vergiškai paklūsta. O mūsų priešas savo jėga negali sužavėti, nes plikai jėgai mes neteikiame jokios vertės. Atvirkščiai, kiekvienas jėgos naudojimas kito laisvei užgniaužti mūsų akyse liudija pačio tuo būdu savo jėgą demonstruojančio nevertę. Todėl užuot mums savo jėga imponavęs, priešas iš anksto susilaukia paniekos – iš anksto pastatome žemiau savęs. Štai kodėl anksčiau ir drįsau teigti, kad priešas gali mūsų žemę užimti, bet niekada mūsų širdis.

Kas norėtų šitą konstatavimą telaikyti patetišku perdėjimu, tepalygina mūsų moterų laikyseną okupaciniu metu su, pavyzdžiui, mūsų vakarinio kaimyno moterų laikysena panašiu atveju. Kas pas mus buvo išimtis, anoms – beveik taisyklė. Kitas pavyzdys. Niekada neužmiršime, su kokia panieka skaitėme vokiečių plakatinius raginimus talkininkauti Wehrmachtui už gero valgio ir šnapso pažadą. Mažiau tuo metu pažinę vokiečius, daugelis manė, kad tai tėra vien ciniškas iš mūsų tyčiojimasis, paprastas mūsų laukiniais traktavimas. O dabar, pagyvenę jų tarpe, neabejojame, kad šie propagandistai į mus kreipėsi visu nuoširdumu ir rimtumu, - pagal save pačius spręsdami apie kitus.

Esame priešui pavojingi ne tik savo neprieinamumu, vidiniu laisvės sąmonės išsaugojimu, bet ir niekada neužgęstančios kovos nuotaikos išlaikymu. Net ir tada, kai daugeliu atvejų, padėtį „realistiškai“ vertinant, atrodytų, kad beprasmiška toliau kovoti, mes neprarandame kovos (ir kartu vilties) nuotaikos. Randame prasmės kovoti ir „beprasmišką“ kovą, nes žinome, kad prasmė glūdi ne laimėjime, kovoje, bet ir pralaimėjime. Svarbiau kovoti už tiesą, ir mažiau svarbu – laimėsi ar pralaimėsi, nes tiesai ištikimybė yra aukščiau už sėkmę. Todėl, lietuvio įsitikinimu, net ir pralaimėjimas nėra neprasmingas. Ir pralaimėjimas turi prasmę, kaip apeliavimas į ateitį – likti ištikimiems, dėl ko ankstesniųjų buvo kovota. Beprasmiškas yra tik pasidavimas be kovos, nes vis tiek ir geruoju priešui atidarius duris, nuolankiai nusilenkus neteisybei, aukų neišvengsi, bet jos mažiau beturės tos amžinai sugestyvios jėgos, kurią turi kiekviena sąmoninga tauta.

Šitoks lietuvio nusistatymas, - idealizmas giliausiąja to žodžio prasme, - vadovautis tiesai ištikimybe, o ne oportunistiniu rentabilumu („realizmu“), iš šalies vertinant gali atrodyti tiesiog savižudiškas. Ir tačiau: ar ne šis nusistatymas buvo ta vidinė versmė, kuri gaivino lietuvį jo tragiškos istorijos žūtbūtiniais momentais? Ar, realiai žiūrint, Lietuvos svajonė neturėjo atrodyti utopiškai nereali ir kova dėl jos beprasmiška ne tik Valančiaus ar aušrininkų, bet ir Vilniaus Seimo metu, pagaliau net Vasario Šešioliktąją. (O tačiau visų dėl šios svajonės kovojusiųjų širdyse Lietuva buvo reali: širdys jau matė, nors akys dar ir neregėjo!) O jei visi šie vyrai būtų buvę „realūs“, vadinasi labiau būtų tikėję kasdienybe negu svajone, uoliau būtų dėję pastangas „protingai išgelbėti, kas dar galima“ (amžinasai kolaboranto šūkis!), negu „neišmintingai svaičioję beprasmiškos kovos šauksmą“, - ar nebūtų mūsų tauta jau palaidota tautų kapinyne?

Nedaug, rodos, betrūko! Lietuva padalinta tarp dviejų milžinų – rusų ir vokiečių. Inteligentinė tautos vadovybė – bajorija, užmiršusi savo tautinį pašaukimą – sulenkėjusi. O patsai tautos kamienas – liaudis analfabetiškai tamsi, nebepamenanti didžiosios istorinės praeities, atiduota lenkinimui – iš dvaro ir rusinimui – iš valdžios įstaigų pusės. Tauta, praradusi savo politinę nepriklausomybę ir netekusi inteligentinės vadovybės, - ar neatrodė pasmerkta paskutiniam tautinės sąmonės praradimui?

Bet šita mirčiai pasmerkta tauta atgimė – svajonės ir tikėjimo jėga, iš gilios žmoniškumo sąmonės išaugusio idealizmo jėga!  (...)

Būtent dviem simboliais liudija lietuvių tauta savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vytimi. Rūpintojėlis – lietuvio dvasios žmoniškumo simbolis. Vytis – lietuvio dvasios didvyriškumo simbolis. Pirmuoju kalba lietuvio žmoniška širdis, antruoju – lietuvio ryžtinga valia. Rūpintojėliu lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža širdies pasaulyje, Vytimi – savo ryžtingą viltį ir tikėjimą žmogumi. Ir kaip šiedu simboliai vienas antrą papildo! Nebūtų vieno, kaip prarastų savo tikrąją prasmę ir antrasai! Nebūtų Vyties, tasai pats Rūpintojėlis atrodytų toks užuitas  - tiktai vergiškos dvasios išraiška, tik vergo beviltiško skausmo skundas. Nebūtų Rūpintojėlio, tasai pats Vytis atrodytų brutalus – tiktai barbariškos dvasios kalba, tik plikos jėgos kulto ženklas. Kaip vienas antrą sužmonina! Vytis suteikia Rūpintojėlio bruožams – žmogiškos kančios – kovos kančios, Rūpintojėlis savo ruožtu Vyčio bruožus nušviečia žmoniška šiluma, iš pliko ginklo valdytojo padaro jį tiesos ir laisvės riteriu – žmoniškumo riteriu. Abiem kalba lietuvio dvasia – ir Rūpintojėliu, ir Vytimi. Abu jie drauge – šventieji lietuvio dvasios ženklai.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 1284662159194646659

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-05-26 12:05

    Nedėkingą esame užsitarnavę likimą. Iš tamsaus valstiečio sielos gelmių po tiekos metų lenkinimo ir rusinimo prasiveržė troškimas virtęs aštuonioliktųjų laisvės pareiškimu, o baigėsi viskas gėdingai, bailių valdžiai atidavus Lietuvą be šūvio. Už šitą niekšingą žingsnį tautos žiedas padėjo galvas. Likę "tamsūs valstiečiai" po penkiasdešimties metų smegenų plovimo ir nužmoginimo vėl atkovojo laisvę. Deja, grįžus kasdienybėn buvo užlipta ant to paties grėblio ir laisvė atiduota buvusiems pakalikams ir dbartiniams prisitaikėliams.
    Esame mazochistų tauta?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-05-28 15:13

      Oi tikrai ne vieta po tokiu graksciu minciu, rasineti "durniu laivo" tipo komentarus...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-05-29 21:53

      Priešingai nei tamsta pašlemėkų rašliavų neskaitau todėl savo lyginimus galėtumėte pasilaikyti sau.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-05-29 21:52

    Priešingai nei tamsta pašlemėkų rašliavų neskaitau todėl savo lyginimus galitėtumėte pasilaikyti sau.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item