James Kalb. Kodėl subsidiarumas giriamas žodžiais, o ne darbais?

Subsidiarumas yra vienas iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principų. Kaip ir kiti tokie principai (solidarumas, bendrasis gėris, asmens orumas etc.), jis labiau liaupsinamas žodžiais, o ne darbais, mat susikerta su mūsų viešąjį gyvenimą valdančiu požiūriu.

Kiekvienas turime universalią žmogišką prigimtį, tačiau kartu ir savo asmeninę valią bei likimą, skirtingas socialines tapatybes, kurias sudaro tik mums būdingi ryšiai su tam tikrais asmenimis. Taigi mes universalūs, individualūs bei socialiai įkontekstinti vienu metu. Subsidiarumas kyla iš rūpinimosi visais asmens matmenimis, nes tai, kas esame, priklauso ir nuo mūsų aktyvaus dalyvavimo sudėtinguose ryšių tinkluose bei institucijose.

Būtent rūpinimasis pastaruoju aspektu nulemia nesutarimą tarp katalikiško socialinio mokymo ir vyraujančio socialinio gyvenimo supratimo. Lygybė ir veiksmingumas yra tapę didžiausiu rūpesčiu, dėl to visuomenė redukuojama į mechanizmą, valdomą iš viršaus į apačią. Tokia tvarka supranta žmogų skurdžiau, negu jis yra iš tikrųjų, traktuoja jį kaip darbuotoją, rinkėją, vartotoją, tą, kuris užima žemiausias pozicijas iš viršaus valdomose gamybos ir paskirstymo sistemoje. Periodiškai jų pritarimas tokiai tvarkai užregistruojamas, o kitais atžvilgiais piliečiai gali pramogauti kaip tinkami, kol nesikiša į kitų žmonių ar sklandaus sistemos veikimo reikalus.

Su tokia vizija nesuderinamas Bažnyčios socialinis mokymas tampa priešingas kiekvienam šiandien vyraujančiam politiniam idealui. Pagal šį mokymą, žmogus yra aktyvus savo pasaulyje, todėl ir socialinis gyvenimas turėtų būti jam prieinamas. Bandymo industrializuoti socialinius santykius akivaizdoje subsidiarumas teigia kiek įmanoma labiau vietiškus visuomeninius reikalus. Mažiausios visuomenės ląstelės tokios kaip šeima ar vietinės bendruomenės nėra įrankiai aukščiau esančiųjų rankose, o turi savo autonomišką gyvenimą bei integralumą, kuris turi būti gerbiamas.

Subsidiarumas atmeta visas tironijos formas. Hierarchija skirta ne tam, kad valdantieji primestų savo planus mažiausiems bei vidutiniams visuomenės dariniams, o tam, kad pastarieji būtų įgalinti patys tvarkytis savo gyvenimus. Subsidiarumas atmeta šiandien vyraujantį socialinio teisingumo supratimą, pabrėžiantį lygybę bei universalumą, vadinasi, ir išplėtotą priežiūros bei kontrolės sistemą. Vietoje to katalikiškas mokymas siūlo klasikinę socialinio teisingumo sampratą – kiekviena socialinės tvarkos dalis gauna tai, kas jai priklauso, kad galėtų atlikti jai būdingas funkcijas.

Apskritai katalikiškas socialinis mokymas nesuderinamas su šiandieniais bandymais paversti socialinę tvarką techniškai racionaliomis gudrybėmis, užtikrinančiomis maksimalią individualių preferencijų patenkinimo lygybę. Iš vienos pusės prieštaraujama progresyviųjų ideologijų garbinamai ekspertizei bei lygybei, veikimui per neutralią biurokratiją ar tarptautines autoritetingas institucijas. Iš kitos – nepritariama ir konservatyviųjų šlovinamiems veiksmingumui bei energingumui, veikimui per pasaulines rinkas. Bažnyčios socialinis mokymas nepatogus abiem pusėms: ir gerovės valstybei, ir tokiems šiandieninio kapitalizmo aspektams, kaip kad milžiniškų prekybos centrų įsigalėjimas ar komercinių santykių prasiskverbimas į visas gyvenimo sritis.

Nepaisant to, subsidiarumas nekonfliktuoja su kai kuriomis tendencijomis, laikomomis kairiosiomis ar dešiniosiomis. Subsidiarumas suderinamas su dešinei priskiriamais: šeimos svarba, valdžios padalijimas, federalizmas, verslo ir asociacijų laisvė. Taip pat jis palankus tokiems „kairiesiems“ dalykams kaip demokratija „iš apačios“ (angl. grassroots), suvaržymai stambiam verslui, profsąjungų veikla. Subsidiarumas teigia aktyvią pilietinę visuomenę, kurią mėgsta visi, ir tam tikrų ribų išlaikymą globalizacijos atžvilgiu, o tai valdančioji klasė šiandien atmeta.

Bažnyčios veikimas yra konkretus subsidiarumo principo prasmės ir pritaikymo pavyzdys. Formali Bažnyčios struktūra, hierarchija, sakramentai, drausmingumas ir įvairiausi pavaldūs dariniai egzistuoja tam, kad padėtų tikintiesiems tapti tuo, kuo juos sukūrė Viešpats. Tai negali būti priimta įstatymų tvarka, administruojama ar diegiama prievartiniu būdu, tačiau galima padėti to siekiant ir būtent tai daro Bažnyčia kaip organizuota bendruomenė. Salus animarum suprema lex (sielų išganymas yra aukščiausias įstatymas). Siekiant sielų išganymo, svarbiausi Bažnyčios veikimo aspektai yra vietiški: parapijos gyvenimas, sakramentų prieinamumas, tikinčiojo dvasinis gyvenimas, jo santykis su šeima, draugais. Kai kurie dalykai, pavyzdžiui, doktrinos, yra nustatomos universaliai, ir kitaip negali būti. Kiti, tokie kaip pamaldumas ar apaštalinės misijos, plačiai paplinta, tačiau priklauso nuo vietinių poreikių bei iniciatyvų. Įprastai jų nenumato popiežius ar bažnytiniai susirinkimai, to imasi patys tikintieji ir plėtoja, jei tai atitinka jų dvasinius poreikius.

Tai, kas veikia religiniame gyvenime, tinkama ir sekuliariame. Žmogus – ne naminis augintinis, kurį reiktų prižiūrėti ar naudotis, o veikiantysis, dalyvis, kuriam reikia pagalbos, įkalbinti, kartais ir suvaržyti. Kai kurie socialinio gyvenimo aspektai, pavyzdžiui, susidorojimas su karinėmis grėsmėmis, neįsivaizduojami be stiprios centrinės kontrolės. Tačiau kiti, tokie kaip jaunuolių ugdymas ar kultūrinis gyvenimas, yra labiau vietiški, asmeniniai, sunkiai valdomi iš centro. Žinoma, skirtingi lygmenys tarpusavy susiję: krašto apsauga priklauso nuo piliečių patriotizmo, ugdymo būklė bei asmenų kultūrinis išprusimas – nuo bendros šalies viešojo gyvenimo situacijos. Vis dėlto galutinis matas yra ne valstybės galia, bendrasis vidaus produktas ar valdymo sistemos racionalumas bei veiksmingumas, o tai, kokiais žmonėmis piliečiai tampa ir kaip tvarko savo gyvenimą. Būtent dėl šios priežasties vietinis lygmuo yra pačiame rūpinimosi piliečiais centre. Tai lygmuo, kuriame jie gyvena.

Sveiku protu suprantame, jog niekas nepasikeis pakišus žmonėms vadovėlį, neužtenka vien paklusti taisyklėms. Tokie mąstytojai kaip Edmundas Burke, Friedrichas Hayekas, Michaelis Oakeshottas išgarsėjo savo idėjomis apie centrinės valdžios kontrolę bei vietiško vystymosi svarbą. Jų supratimai bei aptartos praktikos tapo tradiciniai, nes pasirodė naudingi. Subsidiarumas apskritai yra ne tiek puiki idėja, kiek būtinybė sistemai, siekiančiai suderinti sudėtingą socialinę tikrovę su ilgalaikiu funkcionalumu. Norint išvengti Sovietų Sąjungos likimo, panašu, jog reikia imtis decentralizacijos.

Dar vienas svarbus Bažnyčios socialinio mokymo principas yra solidarumas; dažnai manoma, jog jis kertasi su subsidiarumu, tačiau iš tiesų jie vienas kitą papildo. Kai prašome valdančiųjų, kad mumis pasirūpintų – žmonių pastangos pagerinti savo būklę tampa nesvarbios, sunkumų patiriantieji traktuojami kaip išlaikytiniai. Tai tikrai ne solidarumo pasireiškimas. Lygiai taip pat mes neįgyvendiname subsidiarumo, atsikratydami subsidium – pagalbos, teikiamos vieno lygmens kitam. Hierarchijos dažnai tampa tironiškos, tačiau jos būtinos. Mes priklausomi vieni nuo kitų, žmogaus prigimtį išskleidžiančios aplinkybės turėtų atsispindėti ir įstatymuose, ir papročiuose. Žmogus nėra vienpusiškas, todėl taip neturėtų būti ir su įstatymais ar socialine tvarka.

Pagal amerikiečių teisininko, akademiko, kataliko James Kalb straipsnį iš „The Catholic World Report“ parengė Rosita Garškaitė.