James Kalb. Ar „ištvirkavimas“ yra geras apibrėžimas?

„Ištvirkavimo“ sąvoka žmonėms šiandien atrodo ginčytina. Kai norima pasakyti, jog kas nors pasie...


„Ištvirkavimo“ sąvoka žmonėms šiandien atrodo ginčytina. Kai norima pasakyti, jog kas nors pasielgė nemoraliai, tai dažniausiai turima omenyje, kad jo poelgis neatitiko tam tikrų normų. Tačiau dauguma žmonių to nejaučia, kai kalbama apie nestandartinę seksualinę veiklą. Jų manymu, tai ne ištvirkavimas, svetimavimas ar sodomija, bet fariziejiškas žmonių, kurie tokius dalykus laiko kategoriškai neteisingais, teisimas.

Iš tiesų šis požiūris susiformavo per Bažnyčią. Jėzus nustebino savo pasekėjus griežtu požiūriu į santuoką, o ką kalbėti apie svetimavimą mintyse, kurį jis įvardijo kaip didelę nuodėmę. Galėtų atrodyti, kad šis požiūris jį padaro teisiančiu fariziejumi? Tokia išvada nebūtų keista Richardui Dawkinsui, bet stebėtina kiek daug katalikų, netgi aukštų Bažnyčios dvasininkų, linksta į tokį supratimą. Jie mano, kad yra netinkama polinkį į seksualinę nuodėmę laikyti iš esmės prieštaraujančiu tvarkai, o nusivylimas šiais dalykais tam tikrose terpėse yra laikomas keistu kultūriniu tabu, kurį racionalūs žmonės turėtų ignoruoti.

Seksualinio moralumo klausimas šiandien yra maišomas su pagarba ir priėmimu. Daug pamaldžių žmonių sako, kad niekas neturėtų siekti prarasti šiuos dalykus. Visi mes esame nusidėjėliai ir Dievo vaikai. Iš nė vieno iš mūsų negali būti reikalaujama daugiau, ir nė į vieną iš mūsų negalima žiūrėti kaip į mažesnį, todėl visi turėtume būti priimti, gerbiami ir mylimi. Išvada tokia, kad žmonės, esantys „neteisingose situacijose“, turėtų būti laikomi lygiais, paremiant juos jų sunkumuose, įsijaučiant į visus galimus pozityvius dalykus, kuriuos jiems galėtų teikti jų santykiai, o drausminės nuobaudos, kaip išmetimas iš Bažnyčios, yra visiškai nepriimtinos.

Kaip jau minėjau, neteisiamumo principas nėra rimtai suprastas ir permąstytas. Niekas nemano, jog fariziejiška išmesti mafijos atstovus iš bendruomenės, kad ir koks švelnus Jėzus kartais galėjo atrodyti muitininkams ar korumpuotiems prekeiviams, prostitutėms ir smuklininkams. Taip pat nepakeis požiūrio ir tai, kiek pozityvių vertybių gali būti mafijos tarpusavio ryšyje – ryžtingumo ir tarpusavio ištikimybės. 

Priežastis, žinoma, yra ta, kad į mafijos nusikaltimus, kitaip nei į seksualines nuodėmes, šiais laikais žiūrima rimtai. Visuomeninė pagarba kyla iš gyvenimo idealų. Mes labiau gerbiame tuos žmones, kurie gyvena mūsų geros visuomenės idėja negu tuos, kurie atmeta ir pažeminą ją. Bobo socialiniams idealams svarbi stabilių šeimų visuomenė, o netvarkingas seksualumas šį idealą pažeidžia, ir visi, kurie yra į tai įsitraukę, jo akyse praranda pagarbą. Bilui svarbiausias idealas yra individo autonomija, o bet koks nepritarimas netradicinėms sąjungoms jam yra tarsi ataka tam, ką mes visi turėtume priimti ir palaikyti. Todėl jis į Bobą žiūrės iš aukšto, kaip į davatką.

Nėra prasmės tvirtinti, kad Billas yra tolerantiškesnis už Bobą, kad jis labiau priima kitus ir dėl to labiau gyvena Evangelijos dvasia, nes jie abu apie tam tikrus žmones dėl jų veiksmų ar pažiūrų galvoja kaip apie menkesnius. Turėtume, žinoma, tikėtis, kad jausdami nepalankumą jie atsimena, ko mums visiems trūksta ir ką mes visi turime bendro. Tačiau reikalauti, kad viskas, kas siūlo neigiamą požiūrį, turėtų būti atmesta, net ir tokiais atvejais, kai žmonės nuolatos laužo tai, kas priimta kaip pamatiniai geros visuomenės principai, reikštų reikalauti, kad būtų panaikinta ir tai, kas prieštarauja tam pačiam prieš tai paminėtam reikalavimui. Ir tai niekaip negali būti svarbesnis punktas mūsų būtinų padaryti dalykų sąraše.

Net žvelgiant ne iš religinių standartų, o iš racionalios žmogiškos perspektyvos, išlieka klausimas, kiek iš moralinės pažiūros netradicinis seksualinis elgesys teikia gero, kai sieji tai su žmogaus prigimtimi ir gerove. Jei toks elgesys kenkia žmogaus gerovei, būtų geriau, kad žmonės žinotų apie problemas, vengtų prie to prisidėti, net ir padrąsinti kitų, kurie yra nusivylę dėl sužeidimų, ir vienu ar kitu būdu rodo savo nusivylimą.

Žmonės šiandien į šį klausimą nori atsakyti neigiamai. Laisvė yra geriausia, todėl kiekvienas norėtų elgtis pagal savo modelį, kol tam pritariama. Paprastai pateikiamas klausimas, ar yra koks nors griežtai apibrėžtas elgesio normų, kurios tiktų kiekvienam, sąrašas, o kiekvienas nukrypimas nuo jo visiems dalyvaujantiesiems reikštų akivaizdžią nelaimę. Jei tai yra pagrindinis klausimas, yra akivaizdus atsakymas – cuique suum (kiekvienam savo).

Tačiau šis klausimas nėra visiškai individualus, kaip ir vagysčių ar sukčiavimo. Jei nuosavybė būtų individualus klausimas, tuomet būtų visiems tinkamos taisyklės, kurios tiesiog vestų į tai, kad kuo daugiau turėtume, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis. Nė vienas nemano, kad taip yra tinkamiausia suprasti su nuosavybe susijusias taisykles. Tad kodėl tai turėtų galioti lytiniams santykiams?

Seksas yra iš esmės socialinis dalykas, netgi labiau nei nuosavybė, nes jis stipriai ir giliai veikia mūsų santykius su kitais. Iš esmės tai apima mūsų santykius su kitais kaip mūsų troškimo objektais bei partnerių fizinį intymumą ir tokius fundamentalius susitarimus kaip šeimos gyvenimas. Tai yra pagrindas mūsų santykių su žmonėmis, su kuriais esame arčiausiai ir esame labiausiai įsipareigoję, per tai kuriasi santykis ir su platesne visuomene bei žmonijos praeitimi ir dabartimi.

Žmonės, kaip epinės poemos, pasaulio ekonomika, gyvos ląstelės ar kitos itin sudėtingos sistemos – funkcionuoja būtent vienokiais, o ne kitokiais būdais. Seksas, kaip vienas fundamentaliausių žmogaus gyvenimo aspektų, taip pat turi savo konkretų ir ypatingą veikimo būdą. Kaip maistas, apranga, pastogė, kalba ir valdžia tai turi tiek kultūrinį, tiek natūralų, gamtinį aspektą. Buvo nurodyti duomenys, kurie pagrindžia, kad jei viskas vyksta tinkamai, gali būti neabejotina sistema, kuri veikia patikimai ir gerai, ir pripažįsta abi puses – tiek iš gamtiškumo kylančius poreikius, tiek ryšį tarp sekso ir kūdikių, bei to, kad kūdikiai turi būti užauginti – ir kitų žmogaus realijos bei siekių.

Net ir žiūrint iš griežtai žmogiškos perspektyvos, šie kultūriniai aspektai turi būti įtvirtinti ir padaryti autoritetingi, kad galėtume jais kliautis. Mes jų neišrandame patys, kaip ir neišrandame kalbos, savo manierų ar valdymo formos. Tai yra susipynę su pačiu bendriausiu supratimu ir fundamentaliausiomis, labiausiai mumyse įsitvirtinusiomis žmogiškomis realijomis, kaip vyras ir moteris, gimimas ir mirtis, gyvenimas ir šeima. Tai dar labiau šiuos kultūrinius aspektus susieja su natūraliais žmogaus gyvenimo bruožais, padaro juos dar reikalingesnius ir dar sunkiau pakeičiamus.

Kaip gali bendro sutikimo ir galimybės sau pačiam išsirašyti bilietą principas derėti su tokia situacija? Idėja, kad taip galėtų būti, parodo fundamentaliai klaidingą žmogaus gyvenimo supratimą. Taip žmogus yra traktuojamas kaip nesocialus, painiojamas su gyvuliu, mašina ar dievu. Todėl ryškiausias dabartinių su seksu susijusių ginčų bruožas yra beviltiškas realybės nesuvokimas progresyvistų požiūryje. Kad ir ką šio požiūrio pasekėjai kalbėtų, jie nekalba apie žmones. Iš tiesų žmonėms reikia gyventi veikiančiame socialiniame pasaulyje, kuris kuriamas per normas, apibrėžiančias esminius gyvenimo aspektus. Vienas tų aspektų, be abejonės, yra ir seksas.

 Iš Crisismagazine.com vertė Vaiva Lanskoronskytė


Susiję straipsniai

Šeimos politika 306330785405541534

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item