Gintautas Vaitoška. Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė. Pasveikti negalima?

Šis tekstas publikuotas žurnale šeimai „Artuma“, 2015 m. balandžio numeryje. Pasveikti negalima? Taip klausti galima dviem būdai...


Šis tekstas publikuotas žurnale šeimai „Artuma“, 2015 m. balandžio numeryje.

Pasveikti negalima?

Taip klausti galima dviem būdais: abejojant, ar gimtinio potraukio kryptis gali pasikeisti padedant psichoterapija ar kitokiomis pastangomis, tačiau taip pat klausiant, ar yra leidžiama pasveikti. Įdomiaisiais mūsų laikais, pasirodo, kai kur tai nėra galima, – to padaryti neleidžia valdžia. Keista? Tikrai. Terapines gimtinės orientacijos keitimo pastangas (angl. SOCE – sex orientation change efforts) norima uždrausti JAV, Naujojo Džersio ir Kalifornijos valstijose, panašiai teigia britų Karališkoji gydytojų kolegija.

Kodėl taip yra? Tai, kad nemažam skaičiui „apverstas“ gimtinis potraukis spontaniškai keičiasi į įprastą arba tampa toks psichoterapijos metu, linksmuolių (taip gėjų dar nevadinome, bet juk tokia yra šio žodžio reikšmė...) judėjimui kelia didelę grėsmę. Juk jei kas nors gali pasikeisti, galbūt ir tu gali?! Tokia mintis kelia gausiai finansuojamą ir organizuotą priešišką reakciją. Taip norėtųsi, kad egzistuotų genas!

Pasibjaurėjimą kelianti terapija

Toks gydymo metodas, dar vadinamas „priešingu sąlygojimu“ (angl. adverse conditioning), ir dabar kartais naudojamas priklausomybėms nuo alkoholio, narkotikų ar nikotino gydyti. Jis nėra labai efektyvus, tačiau kai kurie pacientai, norėdami pasveikti, sutinka ir su juo: išgėrus tam tikrų medikamentų, alkoholis ar kita priklausomybę sukėlusi psichoaktyvi medžiaga sukelia pykinimą ir vėmimą, todėl sumažėja potraukis ją vartoti. Šis metodas yra vienas biheivioristinėje psichoterapijoje (tai viena iš daugelio psichoterapijos mokyklų) naudojamų įvairių gydymo būdų, kartais taikomas su kitais metodais. Iki XX a. septintojo dešimtmečio kai kuriais atvejais jis naudotas ir žmonėms, norintiems pakeisti seksualinio potraukio kryptį.

Nors homoseksualaus potraukio atveju ši terapija nebuvo paplitusi ir rimčiausiai šioje srityje dirbo psichoanalitinės pakraipos psichoterapeutai, homoseksualumo propaganda kūrė ir tebekuria mitą, kad pasibjaurėjimą keliantys metodai tebėra pagrindiniai homoseksualaus gydymo būdai ir mūsų dienomis. Tačiau iš tikrųjų šie metodai visiškai nebenaudojami. Tarkime, Josepho Nicolosi – vieno žymiausių JAV psichoterapeutų – taikoma psichoterapija vadinama „atstatomąja“ (angl. reparative), ir ją seniau buvo galima apibūdinti kaip ganėtinai klasikinės psichodinaminės pakraipos „terapiją pokalbiais“, paskui ji evoliucionavo į geštaltinės terapijos metodus taikantį gydymą, labiausiai susitelkiantį į gilių emocijų ištyrimą ir išjautimą. Nicolosi yra kūrybingas žmogus, ir toliau ieškantis tobulesnių nepageidaujamo potraukio tai pačiai gimčiai gydymo metodų, tačiau nei jis pats, nei bet kuris kitas dabar dirbantis psichoterapeutas nėra savo karjeroje taikęs ko nors panašaus į pasibjaurėjimą keliančius metodus. Tačiau atstatomoji terapija – tokiu terminu Josephas Nicolosi vadina potraukį keičiančią psichoterapiją – yra kaltinama būtent tuo. Galbūt angliškas jos pavadinimas nėra pats geriausias, kadangi žodis reparative siejasi su žodžiu repair, kuris gali būti verčiamas ir kaip „atstatymas“, ir kaip „remontas“. Faktas, kad savo galvoje galima kažką „suremontuoti“ – nepaisant to, kad savyje ką nors „paremontuoti“, „padažyti“ ar „palyginti“ atranda kiekvienas protingas žmogus – „linksmuolių“ judėjimo atstovus ypač erzina.

Šia tema kuriamos baisios istorijos.

„Tikrosios krypties“ terapijos stovykla

2013 m. kovo mėnesį Naujojo Džersio valstijos teisme 29 metų moteris Brielle Goldani pasakojo: „Dukart per savaitę prie mano rankų būdavo pritvirtinami elektrodai... Mus vertė masturbuotis žiūrint pornografinius vaizdus.“ Taip pat „man skirdavo intraveninių injekcijų, tuo pačiu versdami žiūrėti į [stovyklos organizatoriams moraliai nepriimtinų seksualinių santykių] vaizdus. Injekcijos man sukeldavo nesustojamą vėmimą...“

Šis pasakojimas padarė įtaką, kad Naujojo Džersio teisininkai uždraustų gimtinės orientacijos keitimo terapines pastangas (SOCE) asmenims iki 18 metų. Matas Brielle tuo laiku buvo homoseksualų potraukį jaučiantis vaikinas, kurį tėvai buvo nusiuntę gydytis į tokią stovyklą. Vėliau, šiam vaikinui „tapus“ mergina, jo gimtinių santykių klausimas „natūraliai“ išsisprendė; tiesa, ne mažiau drastiškai – kadangi vaikinas buvo iškastruotas ir pan. Apie tokį transseksualumo „gydymą“ dar rašysime vėliau.

Amerikiečių psichoterapeutas, pats anksčiau buvęs gėjus, Christopheris Doyleʼas nusprendė pasigilinti į tokios šiurpios „terapinės“ stovyklos istorijos detales. Jis apklausė Ohajo valstijos protestantiškos „Dievo susirinkimų“ bažnyčios pastorius, kuriuos Brielle kaltino organizavus stovyklą, ištyrė oficialius valstijos dokumentus apie tokios stovyklos veiklą. Deja, jokių įrašų Doyleʼui rasti nepavyko, o pastoriai apie tokią terapiją, juolab jų pačių bažnyčioje, girdėjo pirmą kartą ir klausėsi apie ją išsižioję. Tačiau vėliau tyrėjas tikrai atrado tokį „gėjų atvertimo stovyklos“ pavadinimą – „Tikroji kryptis“ (angl. „True Directions“) ir joje taikytų „gydymo“ metodų pavaizdavimą. Tai buvo 1999 m. sukurtas meninis filmas „But I am a Cheerleader“ („Bet aš juk lyderis!“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žymus transvestitas (angl. drag queen) RuPaulas; filmo istorijos detalės atitiko Brielle liudijimą teisme. Nepaisant „meninio“ Brielle liudijimo pobūdžio, istorija plačiai nuskambėjo žiniasklaidoje, amerikiečių publika baisėjosi atstatomosios terapijos žiaurumu, o Naujojo Džersio teisininkai uždraudė psichoterapinę pagalbą pasikeisti norintiems nepilnamečiams.

Dievo balsas?

Panašią istoriją apie atstatomąją terapiją papasakojo Samuelis Brintonas. Kai jam buvo 12 metų, jis paklausė tėvo, kodėl jam patinka jo draugas. Tėvas smogė jam kumščiu į veidą ir nusiuntė pas psichoterapeutą, kuris „rodė“ vaikui homoseksualius santykius, tuo pat metu jo rankas šaldė ledu arba degino karščiu, o galų gale prie pirštų prijungė elektrodus, vaizdų metu sukeliančius stiprų elektros krūvį. Istorija tapo tokia žymi, kad buvo aprašyta įtakingame JAV žinių tinklalapyje The Huffington Post bei Politico žurnale. Tačiau kai tokią baisią terapiją norintis diskredituoti gėjų aktyvistas Wayneʼas Besenas norėjo sužinoti, kas buvo tas berniuką kankinęs atstatomosios terapijos specialistas, to padaryti jam nepavyko. Net keli psichoterapeutai mėgino padėti buvusiai „aukai“ prisiminti kankintojo pavardę ir kankinimų vietą, tačiau pastangos nedavė rezultatų. Kaip matoma iš Time publikacijų, vaikinas, taip ir nesugebėjęs nieko prisiminti, šiuo metu jau nebeteigia, kad jam buvo naudoti elektros impulsai. Besenas, nors ir norėdamas diskredituoti homoseksualumo psichoterapiją, negali naudoti vaikino pasakojimo kaip perdėto arba išvis sufantazuoto.

Jau kalbėjome, jog homoseksualumo ideologijai galimybė pasikeisti atrodo labai pavojinga. Sunku susilaikyti nuo išvados, jog prigimties neatitinkantys vyrų santykiai su vyrais taip santykiaujantiems kelia sąžinės priekaištų, verčiančių labai pykti ant tų žmonių, kuriems pavyko pasikeisti. Tomo Akviniečio prigimtinio dorinio dėsnio principai teigia, jog žmogus širdyje girdi Kūrėjo balsą, sakantį: „Daryk ir siek gėrio bei venk blogio.“ Moraliniu požiūriu homoseksualūs santykiai yra blogi visų pirma dėl to, kad jie žaloja žmogaus sveikatą, nes nepaiso kūno organų paskirties, – nekalbant apie kitus, su sielos sveikata susijusius dalykus. Atrodo, jog šis tylus širdies balsas neduoda ramybės ne vienam į homoseksualius santykius įklimpusiam vyrui; politiškai aktyvesni „linksmuoliai“ mėgina jį nutildyti baisiomis istorijomis apie vargšų homoseksualų „kankinimus“. Belieka apgailestauti, jog šios fantazijos visų pirma Amerikoje tampa juridiniais argumentais: pasitelkiant juos į pagalbą norima uždrausti keistis tiems jauniems vyrams, kuriems homoseksuali jų gimtinio potraukio kryptis yra nepriimtina.

Tikėjimas atleidimu

Kasmetiniame „Išlaisvinimo ir bendrystės“ (it. „Communione e liberazione“) judėjimo forume Italijos Riminio mieste 1990 m. kardinolas Josephas Ratzingeris yra pasakęs, jog tam, kad būtų pripažįstama moralinė problema (ar, paprastai sakant, nuodėmė), reikalingas tikėjimas atleidimu. Ši taip paprastai suformuluota mintis iš tiesų yra nepaprastai gili: kiekvienas žmogus – nesvarbu, tikintis ar ne – nori jaustis moraliai geras; jei jis jaučia, kad „moralistai“ jį kaltina, problemą žmogus „sprendžia“, paneigdamas moralės ar nuodėmės egzistavimą. Tam, kad nesinorėtų problemos aistringai ir triukšmingai neigti, tikinčiam žmogui svarbu suprasti Kristaus atleidžiančią meilę, o netikinčiam – kad jis yra geras ir meilės vertas žmogus, nepriklausomai nuo to, ar jis visada elgiasi teisingai. Tokia ir yra Bažnyčios pozicija: homoseksualių polinkių turintys asmenys turi būti mylimi ir gerbiami, tačiau kartu nepaneigiant, kad homoseksualūs santykiai yra morališkai blogi. Apie tai kalbėjome pirmuosiuose šio ciklo skyriuose.

Nemanau, kad mūsų pastangos parodyti, jog homoseksualių polinkių ar homoseksualiai santykiaujantys žmonės kenčia vaikystėje patirtų emocinių sužeidimų pasekmes ir dėl to yra verti ne pasmerkimo, bet supratimo ir meilės, ištirpdys į medikus ar dvasininkus nukreiptą pyktį dėl jų „nepriėmimo“. Suprasti, kad galima mylėti nusidėjėlį nekenčiant nuodėmės, sunku. Ir tiesą pripažinti sunku. Tačiau Geroji Naujiena būtent tokia.


Susiję straipsniai

Šeimos politika 5766440517423503860

Rašyti komentarą

  1. Argi ne aišku? Homoseksualumas - tai žalingas įprotis. Sakyčiau, ypač žalingas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O kairiarankiškumas(rodos, bažnyčia bėgant metams pakeitė savo nuomonę)? Buvimas albinosu? Strazdanotumas?..

      Panaikinti
    2. O tai panašu į patalogijas, - ne ytin žalingas.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-05-23 09:57

    Cato, visi jūsų išvardyti dalykai yra įgimti ir neteko girdėti, kad Bažnyčia būtų kurį nors varžiusi. Tuo tarpu homoseksualumas yra išgydoma liga, paskaitykite V. Sinicos ir P. Stonio "Kaip viskas tampa norma" arba kitus prof. Vaitoškos straipsnius ir pamatysite, kokiomis aplinkybėmis tai buvo išbraukta iš PSO ligų sąrašo (deja, bet ne dėka mokslinių argumentų).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "homoseksualumas yra išgydoma liga"
      Kurgi ne :D

      "pamatysite, kokiomis aplinkybėmis tai buvo išbraukta iš PSO ligų sąrašo"
      O jūs žinote, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais įrodymais remiantis homoseksualumas buvo įtrauktas į tą sąrašą? Leiskite padėsiu - jokiais! :)

      Panaikinti
  3. Na, homsomolcams ką nors logiškai bandyti įrodyti yra bergždžias reikalas - kaip ir jų broliams-dvyniams komsomolcams. :)
    Juk jiems "normalu", kad fauna, sugalvojusi, kad "jeigu užpakalyje irgi yra skylė - tai kodėl ne?", nusipelno ypatingų privilegijų ("teisių") ir kad jų iškrypimas yra politinis-ideologinis dalykas ("anal is political"), o visuomenė turi būti verčiama tuo žavėtis ir savo vaikus atitinkamai mokyti. Tokiems ir faktas, kad pats pederastiją į normalumą "prastūmęs" tuometinis APA prezidentas N. Kamingz (Cummings) kalba apie norinčius pasikeisti ir pasikeičiančius pederastus bei lygina pederastijos gydymą su alkoholizmo gydymu, "nesiskaito", nes gi jie "žino", kad iškrypimas yra įgimtas (kitaip tariant: kas tau tarp kojų - tai "socialinis konstruktas", o su kuo sanguliauji - jau genai ;)), kad jis yra "normalus" ir ne tik neišgydomas, bet ir šiukštu negydytinas (nes O JEIGU?!). Trumpai tariant - jei kas mano, kad gali komsomolcui įrodyti, kad bolševizmąs NĖRA tobula ideologija arba psichą įtikinti, kad jis NE Napoleonas - sėkmės ginčijantis su liberastiniu homsomolu. :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-05-23 16:30

    Matyt, su homikais bus panašiai, kaip su kiaulėmis, kai prasideda jų maro epidemija,.. nes plinta neišpasakytais tempais.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Burnokit toliau, kristofašistai. Pasaulis juda labai aiškia linkme. Štai tik ką Airija išsakė aiškų „taip" lygybei(arba kaip jūs sakote - „ypatingoms teisėms"), tik laiko klausimas, kada jums teks susitaikyti su tuo, jog ir Lietuvoje LGBT asmenys nebebus antrarūšiai piliečiai :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jūsų niekas ir nelaiko antrarūšiais, o tik nepriima jūsų paleistuvavimo, kuriuo bjaurisi pats Dievas (Jį gal irgi pavadinsit "fašistu"? Žr. Pr 19,1-13; Kun 18, 22; 1Kor 6,9; Rom 1, 26 -27: "Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama".)

      Kas nepatinka?

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2015-05-23 20:33

    Nesusitaikysim.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2015-06-29 14:34

    Homoseksualumas tikrai ne stebuklas. Blaiviai mąstant, akivaizdu, kad tai identifikavimo kriterijų painiojimo - klaidos pasąmonėje - rezultatas. Tas reiškiasi kaip įgytas instinktas kreipiantis į iliuziją, reiškiasi įpročio forma, kurio neįmanoma atsikratyti iki sąmoningai neišsiaiškini ir nesuvoki, jog tai yra visiškas absurdas. Slaptas žydų mokslas kabala tokius dalykus gerai žino ir teigia, kad atsikratyti įpročių galima lengvai, jei tik sąmoningai logiškai išsiaiškini to "reikalo" absurdiškumą, kad tas neišvengiamai veda link liudnos pabaigos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item