Eglė Juodvalkė. Europos tikslas: visuomenė be tautų, be lyčių ir be Dievo?

Mruni.eu nuotrauka

Žurnalisto Rimvydo Stanevičiaus pokalbis su JAV gimusia bei augusia, Vakarų Europoje (Miunchene) ilgą laiką gyvenusia žinoma lietuvių poete Egle Juodvalke.

- Esama tokios graudžiai ironiškos, tikrą istorinį pamušalą turinčios dainos, pasakojančios apie žmogų, išvažiavusį traukiniu į Peterburgą, o atvykusį jau į Leningradą. Ją čia prisimenu tik todėl, kad vis dažniau ir vis skaudžiau pasijuntu šios dainos herojumi - 2004-aisiais atidavęs savąjį balsą už prisijungimą prie istoriškai krikščioniškos ir būtent tautų Europos, išties su visa Lietuva buvau prijungtas prie ES darinio, kuriame tradicinė moralė, tautų ir netgi lyčių įvairovė paskelbtos būtinomis sunaikinti piktžolėmis.

Galbūt aš klystu? Galbūt man šitaip atrodo tik todėl, kad daugybę metų tūnojęs už geležinės Sovietų Sąjungos uždangos nustojau skirti progresą nuo degradacijos, o Europą įsivaizdavau tokią, kokia ji niekada nebuvo?

Tuo metu, kai Lietuva, praryta sovietų imperijos slibino, gūžinėjo tamsiame pabaisos pilve, atskirta ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo objektyvesnės informacijos apie jį, jūs gyvenote brandžiuosiuose Vakaruose - iš pradžių JAV, o vėliau - Vokietijoje, kur dirbote „Laisvosios Europos“ radijuje ir turėjote galimybę pažinti Vakarų pasaulį tokį, koks yra. Todėl noriu jūsų paklausti, ar išties naujasis darinys ES vis kategoriškiau atsiriboja ir vis nuožmiau stengiasi naikinti visa, ką lig šiol buvome įpratę vadinti Europos istoriniu bei kultūriniu paveldu, europietišku mentalitetu ir bendrai išpažįstamomis moralės normomis, ar tik man, tamsiam, visą gyvenimą Lietuvoje pratūnojusiam lietuviukui, taip atrodo?

- Dirbdama „Laisvosios Europos“ radijuje turėjau galimybę bendrauti su įvairiausių politinių pažiūrų ir įvairiausių socialinių sluoksnių žmonėmis, todėl galiu pasakyti tvirtai ir atsakingai: tokia, kokia yra dabar, Europa niekada nebuvo ir nesiekė tapti.

Atvažiavusi aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje Europą radau krikščionišką ir, palyginti su JAV, labai moralią. Kai augau JAV, įvairūs kosmopolitiniai, prieš senąsias moralės normas bei už įvairias seksualines laisves kovojantys judėjimai jau buvo prasidėję, tad, neslėpsiu, vienas iš argumentų, padėjusių apsispręsti važiuoti dirbti ir gyventi į Europą, buvo noras gyventi tarp panašiai blogio ir gėrio sąvokas suprantančių, pagal panašius moralės principus išauklėtų žmonių.

Kurį laiką taip ir buvo - išties gyvenau tarp pasaulį ir save tame pasaulyje būtent taip matančių žmonių, kaip matė Lietuvoje, taigi - Europoje išauklėti mano tėvai. Tačiau visą tą laiką nuo mano atvažiavimo Europa keitėsi ir visą tą laiką ne į gerąją pusę. Viskas vyko panašiai, kaip dabar vyksta čia, Lietuvoje, - iš pradžių pasigirsta pavienių „naująją Europą“ ir „naująją moralę“ skelbiančių balsų, vėliau ima rastis įvairios agresyviai tas idėjas propaguojančios organizacijos, dar vėliau atrandami būdai jas įstatymiškai įteisinti valstybiniu mastu...

Amerikoje taip pat buvo gausybė žmonių, naujomis moralės normomis nepatenkintų, tačiau turėjo gerbti savo šalį ir laikytis jos įstatymų.

- Beje, „naujojo europiečio“ kūryba apima ne vien moralę, mėginama pakeisti net ir žmogiškųjų ryšių sistemą, net ir pačią žmogaus savivoką pasaulyje.

- Skelbiama, kad pagrindinis ES darinio tikslas - Europa be karų. Neginčiju - taika yra viena didžiausių vertybių, tačiau juk ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tą taiką kursime ir kuo virsime siekdami nekonfliktiškumo bet kokia kaina? Kai dėl tolerancijos naikinamos vertybės, šeimą darančios šeima, tautą - tauta, nukertami žmogaus ryšiai su Dievu, su gimtąja kalba, žeme, vieno su kitu, - žmogus galbūt išties tampa nekonfliktiškas, nes neturi jokios savasties, kurią būtų pasiryžęs ginti, tačiau ar tikrai norėtume tokie tapti, ar tikrai norėtume taikios Europos, kurioje vietoj asmenybių būtų betaučiai, belyčiai, bestuburiai, jokių išskirtinių bruožų neturintys, viskam, išskyrus asmeninius poreikius, abejingi individai? Tik įdomu, koks motyvas pajėgtų sukviesti tokius „naujuosius europiečius“ ginti savosios Tėvynės, nesvarbu, ar ja vadintų savo gimtąją šalį, ar visą ES? Manau, net ir grėsmės akivaizdoje tokie individai išliktų tolerantiški ir nekonfliktiški.

Man tik keista ir neramu, kad nepastebiu jokios atsvaros šiam procesui. Kuo užsiima rašytojai, teatralai, kultūros, žiniasklaidos žmonės? Negi nesupranta, kad jeigu jie tylės ar koketuos su „iš aukščiau“ nuleistomis madomis, visuomenė praras ir dar vieną galimybę susivokti. Štai ateini į spektaklį - randi scenoje gvildenamą lyčių problemą, atsiverti knygą - randi aukščiau visko iškeltą tolerancijos problemą, įsijungi televizorių - net žagteli, ką ten atrandi... Be abejo, į vieną vienintelį kontekstą veidu atgręžta visuomenė ilgainiui išties ims manyti, kad lyčių klausimas - esminė, opiausioji ir vienintelė Lietuvos problema, nes kitomis temomis paprasčiausiai tylima.

- Na, taip, šiuo metu Lietuvoje yra labai keista situacija - jeigu tau kas nors ir nepatinka ES - tylėk, nes vos ėmęs apie tai kalbėti būsi visuotinai išvadintas „putinišku“ ir, be abejo, pasmerktas, net nesigilinant, ar tavosios pastabos teisingos.

- Štai kaip? Tuomet yra dar blogiau, nei maniau. Putinas, be jokios abejonės, yra pabaisa, kita vertus, patogu yra piešti Putiną kaip absoliutų įkūnytą blogį, tarsi daugiau iš niekur kitur nei blogis, nei grėsmės negalėtų sklisti. Neva visa tai, kas nėra Putinas, yra gėris. Be to, Putinas, kad ir turėdamas piktų sumetimų, retsykiais juk gali ištarti ir teisingų, ir išmintingų žodžių. Tarkim, jeigu jis savo kalboje pacituos Kristų, nejaugi turėsiu atsiriboti nuo Kristaus žodžių, kad tik netapčiau Putino „sąjungininke“?

Akivaizdu, kad ES - dar nėra baigtinis darinys, jis dar tik ieško savųjų formų ir veido. Juk ir pats pokalbio pradžioje sakėte, kad į vienokią ES stojome, į kitokią įstojome. Tad būtų labai neišmintinga nusišalinti nuo tokios ES kūrimo, kokioje patys norėtume gyventi. Jeigu ES narių santykiai išties yra bičiuliški ir jeigu išties siekiama įsiklausyti į tautų ir visuomenių poreikius, kaip prie ES vairo stovintiems sužinoti apie mūsų lūkesčius, jeigu nepasakysime, kas mums nepatinka?

Tačiau šiame darinyje jaučiamės maži, nevisaverčiai ir be galo drovūs - mieliau sutinkantys meluoti sau, nei didžiųjų akivaizdoje prisipažinti, kad esame ne visai tokie, kokius mus Vakarams parankiausia matyti.

Tačiau neabejoju, kad mūsų drovumas išsisklaidys, kai suprasime, kad ne vien Lietuva šitaip jaučiasi, kad nutylėjimais ir nenuoširdumu grįsta „brolyste“ vis labiau nusivilia ir didžiosios ES narės. Kai iš šio darinio išstos Didžioji Britanija, kuri vis kategoriškiau atsisako dalyvauti eksperimente, atliekamame su savosios visuomenės psichika, manau, ES vadovybė, saugodama darinį nuo visiško iširimo, bus priversta labai atsakingai peržiūrėti ES raidos programą, kur kas labiau atsižvelgti į natūralias, ne dėl susitarimo atsiradusias, o į bet kurios valstybės gyvybę saugančias socialines ląsteles - šeimą ir tautą, jų poreikius.

- Ką šioje situacijoje galėtume bei privalėtume nuveikti mes - toli nuo Briuselio ir vietinės valdžios esantys eiliniai visuomenės nariai, idant išsaugotume tautinį identitetą ir savo sielas, idant ES išties taptų erdve, tinkama gyventi mūsų vaikams?

- Pirmiausia apsispręsti, kokie patys norime būti ir išties tokie būti - ne vien žodžiais, ne retkarčiais ir ne priklausomai nuo situacijos, o visada ir nepaisant nieko. Tik tada, kai savo įsitikinimus ir deklaruojamas idėjas tvirtinsime savo darbais ir gyvenimu, įstengsime tai perduoti savo vaikams. O mūsų vaikai juk ir yra ta ateities Lietuva, dėl kurios čia mudu ir nerimaujame. Ir svarbiausia - nesigėdinti ir nebijoti daiktus vadinti savaisiais vardais - garsiai kalbėti ir skleisti aplink save tiek savuosius moralinius, tiek nacionalinius įsitikinimus, nebūgštaujant, kad jie kažkam gali nepatikti. Argi taip smarkiai toleranciją puoselėjančios ES erdvėje mūsų įsitikinimai ir mes patys neturime teisės būti toleruojami kaip visi kiti? Mokykimės iš vorelių - kantriai ir tyliai megzkime aplink save sunkiai įžiūrimus voratinklius. Kurį laiką tų voratinklėlių niekas nepastebės, dar kurį laiką - rimtai nevertins. O kai pastebės - jau būsim voratinklius sumezgę tarpusavyje - tapę jėga, su kuria būtina skaitytis.

Kas tai per voratinkliukai? Na, pavyzdžiui, pati visuomet prisistatau taip: esu Eglė, lietuvė, katalikė. Kol šis mano prisistatymas atitiks žodžių turinį ir kol nebijosiu garsiai taip prisistatyti, tol jausiuosi stovinti savosios moralės ir savųjų nacionalinių vertybių sargyboje - daranti tai, ką privalau. Manote, to mažai? O aš sakau, kad to gana. Manote, kad tai lengva? Pamėginkite. Pamėginkime drauge.