Dalius Stancikas. Dvilypė Lietuva

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka Pažvelgus į Lietuvos nueitą 25 metų kelią po Kovo 11-osios, aiškiai matyti, kad galima parašyti du d...

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka

Pažvelgus į Lietuvos nueitą 25 metų kelią po Kovo 11-osios, aiškiai matyti, kad galima parašyti du diametraliai priešingus straipsnius.

Pirmąjį – šventinį, patosinį – geriausiai nusakytų šie Ukrainos nacionalinio televizijos kanalo žinių vedėjos komplimentai: „Lietuva – ideali šalis, matome, kaip jūs labai pasikeitėte, kiek jūs nuėjote į priekį, dėl narysčių ES ir NATO jūs jaučiatės stabiliai, turite demokratiškus įstatymus. Mes taip pat to labai norėtume…“

Taigi, kažkam esame siekiamybių kraštas, nužygiavęs tikrai skausmingą kelią ir, ačiū Dievui, jau pamiršęs, kaip po Dainuojančios revoliucijos, po aukščiausių Tautos dvasinių natų – 1989 m. Baltijos kelio, 1991 m. Sausio 13-osios nakties ir Vasario 9-osios plebiscito – kritome į purviną XX a. paskutinio dešimtmečio vidurį, kur sukosi juoda prichvatizacija, siautėjo nuožmus reketas, komunistinis turtas buvo slapstomas po privačių įmonių iškabomis, o šių vadovus ištikdavo keistos mirtys, gatvėse atvirai šaudėsi gaujos, o vėliau treninguoti skustagalviai (buvo tokios mados) pergales švęsdavo savo restoranuose, kai aukštesnio lygio – kostiumuoti – sukčiai grobė ir žlugdė bankus, kagėbistų prižiūrimas EBSW aštuonkojis už grašius supirkinėjo ir bankrotino dešimtmečius garsėjusias gamyklas, „Vilniaus brigada“ nesislapstydama terorizavo Vilnių, „daktarai“ – Kauną, o Klaipėdos „gaidjurginiai“, Panevėžio „tulpiniai“ pjaudavo galvas ir turtingiems verslininkams (šiurpi „Mažeikių naftos“ direktoriaus G. Kiesaus tragedija), ir vienas kitam.

Tuomet metinis valstybės biudžetas buvo keli milijardai litų, dabar gi – dešimt kartų didesnis.

Ką jau kalbėti apie tai, kad Rusijos ir Ukrainos karą galime stebėti patogiai įsitaisę prie televizorių ar kompiuterių monitorių, ir niekas nesiunčia į frontą prievartiniu būdu, kaip kadaise į Afganistaną ar prie Kinijos sienos, kad nepaisant karo sutemų rytų Ukrainoje per visą savo valstybingumo tūkstantmetį geopolitinėje kryžkelėje esanti Lietuva yra kaip niekad fiziškai saugi, nes priklauso stipriausiam pasaulyje gynybiniam blokui, kad nepaisant mūsų politinių pažiūrų galime laisvai keliauti po visą planetą – tik turėk noro ir pinigų: nebėra jokių geležinių uždangų, prie Lazdijų nestovi pasieniečiai su automatais ir rusiškai nereikalauja tavo paso, kaip kad buvo dar 1991-aisiais, vos paskelbus Nepriklausomybę.

Dar keli nepriklausomybės metai – ir jau būsiu didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs laisvėje nei okupacijoje, o mūsų vaikams, vaikaičiams tie praeities prisiminimai vis labiau panašėja į nerealias šmėklas – negi tikrai taip būna, gal visgi tėtis perlenkia…

Tačiau po 25 metų galimas ir kitas straipsnis, ir kitas vaizdas, taip aiškiai neįžvelgiamas iš išorės, bet giliai jaučiamas vidumi.

Sugebėję šimtmečius atsilaikyti per įvairias okupacijas (vien abi Kremliaus aneksijos truko pustrečio šimto metų), atsivėrus Europos sienoms lietuviai be jokio pasipriešinimo pasiduoda aukštesnei (bent jau materialine prasme) civilizacijai. Būdama kaip niekad saugi, kaip niekad turtinga nepriklausoma Lietuva nyksta, išsivaikšto, išsižudo: pirmaujame pasaulyje pagal savižudybes, Europoje – pagal emigraciją, mirtingumas gerokai viršija gimstamumą. Tampame valstybe su išnykstančiais kaimais, miesteliais ar net miestais: sovietmečiu Vilnius turėjęs 600 tūkst. gyventojų, dabar neturi nė pusės milijono ir, pagal prognozes, dar ilgai neperžengs šios ribos. Lietuvoje iš buvusių trijų su puse milijono neliko nė trijų. Per gerus dešimt metų…

Nykstame ne tik kūnu, bet ir siela: tik prisiminimai liko iš Sąjūdžio laikų idealizmo, pasiaukojimo, materija visiškai užgožė dvasią, tautiškumas virto niekinančiu svetimžodžiu ksenofobija, kultūra – vienas kertinių ramsčių okupacijos, Atgimimo laikotarpiu – tapo nemylima valstybės podukra. Ir nors knygų mugės pilnos žmonių, skaitančių jas greitai mažėja – knygos jaunai kartai labiau reikalingos kaip sienų dekoracijos, priperėtų aukštųjų mokyklų diplomai – prestižo, o ne žinių reikalas.

25 nepriklausomybės metai, bet taip ir neužsiauginome nė vieno Jono Juškaičio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Jono Strielkūno. O štai pokary per 22 nepriklausomybės metus Lietuva išliūliavo ir Kazį Bradūną, ir Bernardą Brazdžionį, Bronių Mačernį, Bronių Krivicką, Nyką-Niliūną, Henriką Nagį, Antaną Škėmą, nė nekalbant apie filosofus Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Vydūno…

Kaip nutiko, kad po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų demokratijos, pilietinės laisvės liko mažiau, nei jos buvo atkūrus valstybę, kad sava valdžia – ne kokia okupacinė – nebepasitiki savo piliečiais, per teismus atima jų konstitucines teises patiems tvarkyti savo valstybę, patiems spręsti svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus? Kaip nutiko, kad demokratiškai rinkta valdžia bijo Tautos referendumų, nepaiso savo rinkėjų nuomonės, signatarai teisiami už susirinkimų laisvę, o prezidentai slepia savo praeitį po devyniais užraktais, kad kruviną Sausį piliečių apginta Nacionalinė televizija tapo valdžios, o ne Tautos balsu?

Kodėl 1990–1991 m. plikomis rankomis gynėme savo valstybę, kritome po tankais, kūrėme savanorių gretas, o dabar nebeturime šaukiamųjų kariuomenės, nebėra norinčių tarnauti Tėvynei nei iš pareigos, nei už algą? Kodėl nebesijaučiame savi namuose, nebeturime ryžto tvarkytis ar keisti, todėl masiškai kraunamės lagaminus ir vykstame ten, kur geriau, paprasčiau, patogiau.

Susitraukę nuo nepilnaverčio provincialumo, praradę tūkstantmetės valstybės orumą norime kuo greičiau susiniveliuoti, ištirpti tarp anglų, prancūzų, vokiečių, norvegų, nebekurdami nieko savito, lietuviško, nieko tokio, kas skatintų gyventi, likti Tėvynėje, kas žadintų tautinį pasididžiavimą, dėl ko partizanų bunkeriuose, KGB kalėjimuose, pogrindžio palėpėse už mūsų ir Lietuvos laisvę galvas guldę, rizikavę, Sibiruose šalę ir badavę galėtų tvirtai pasakyti: ne veltui aukojomės – Lietuva turi ateitį!

Taigi 25-eri atkurtos nepriklausomybės metai, ketvirtis amžiaus, Lietuva išoriškai išgražėjusi, finansiškai sustiprėjusi, kelianti pavydą Rytų kaimynams, tačiau viduje pasimetusi, susigūžusi, bėganti pati nuo savęs, savęs neatpažįstanti. Ką ateity šis dvilypumas atneš mums patiems, mūsų vaikams, vaikaičiams? Ar dar po ketvirčio amžiaus mes taip pat pavydžiai nežiūrėsime į Ukrainą, kaip šiandien jie žiūri į mus? Ar Oskaro Milašiaus pranašystė apie Lietuvą, kaip Šiaurės Atėnus, jau negrįžtamai liko praeity su Sąjūdžiu, išnykusia jo dvasia?

O gal dar ne?


Susiję straipsniai

Politika 2698377654604793982

Rašyti komentarą

  1. "Kaip nutiko, kad demokratiškai rinkta valdžia bijo Tautos referendumų, nepaiso savo rinkėjų nuomonės, signatarai teisiami už susirinkimų laisvę, o prezidentai slepia savo praeitį po devyniais užraktais, kad kruviną Sausį piliečių apginta Nacionalinė televizija tapo valdžios, o ne Tautos balsu?"

    - Labai paprasta suprasti, kodėl taip yra. Juk būnant sovietų įtakos zonoj, šunpatrijočiai šaukėsi pagalbos sovietų priešų, tikindami liaudį, jog tie gali būti mums draugais. Iš tiesų, šunpatrijočiai buvo ir liko parsidavėliais kitam Lietuvos priešui ir čia draugiškumu nė nekvepia. Taigi, ir iš tos demokratijos tėra tiek, kiek "valžią" nusiperkantys ją įmituoja.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item