Brolio Junipero Serra paminėjimo diena Romoje

Rugsėjo 23 diena popiežius Pranciškus, lankydamasis JAV, Vašingtone šventuoju paskelbs ispanų pranciškoną Junìpero Serra, Amerikos apašt...


Rugsėjo 23 diena popiežius Pranciškus, lankydamasis JAV, Vašingtone šventuoju paskelbs ispanų pranciškoną Junìpero Serra, Amerikos apaštalą.

Gegužės 2 dieną Romoje buvo surengta paminėjimo diena, skirta šio apaštalo gyvenimui ir krikščionybei Amerikoje. Jai savo salę suteikė Popiežiškoji šiaurės Amerikos kolegija, kurioje gyvena iš JAV atvykę kunigai, studijuojantys įvairiuose universitetuose Romoje. Ryto programa prasidėjo su kanadiečio kardinolo Marc Oullet, Popiežiškosios komisijos lotynų Amerikai pirmininko, su būsimo šventojo bylos vadovu Vincento Criscuolo OFM, su Los Andželo arkivyskupo Jose Gomez kalbomis.

Junipero Serra gimė 1713 metais Ispanijoje, paprastoje, neraštingoje fermerių šeimoje. Nuo pat vaikystės buvo arti pranciškonų – jo abu tėvai buvo pranciškonų tretininkai, jis pradėjo lankyti pranciškonų mokyklą ir pats, sulaukęs 17 metų, įstojo į pranciškonų ordiną – tada ir pasirinko Junipero, vieno iš pirmųjų šv. Pranciškaus Asyžiečio draugų, vardą. Jaunuolis buvo gabus studijoms, kurias užbaigęs tapo daug žadančiu filosofijos ir teologijos dėstytoju La Palma universitete, aistringu pamokslautoju.

Tačiau to jam nepakako. Įkvėptas šv. Pranciškaus Solano, pietų Amerikoje apaštalavusio pranciškono pavyzdžio, jis nusprendė pasekti jo pėdomis ir pasiprašė į misijas Amerikos kontinente. Tuo metu jam buvo 36 metai. Kelionė truko tris mėnesius ir buvo sunki. Išsekus vandens atsargoms, kiekvienas laivo keleivis gaudavo vos puslitrį dienai. Junipero taip išseko, kad vos galėjo kalbėti. Galiausiai laivas pasiekė Vera Cruz uostą, iš kurio pranciškonas pėsčiomis nukeliavo į Meksiko miestą  - 400 kilometrų. Pakeliui, vabzdžiui įkandus į koją, ji užsikrėtė, kraujavo ir nuolatos skaudėjo – ši liga jį lydėjo iki gyvenimo galo 1784 metais.

Beveik 20 metų Junipero Serra apaštalavo Meksiko miesto apylinkėse tarp indėnų, garsėdamas savo evangeliniu uolumu, asketišku gyvenimo būdu ir atsidėjimu indėnų gentims. Kita vertus, netrūko pavojų. Jis jau buvo paskirtas į vieną misijų stotį Teksase, kuri pateko į dviejų indėnų genčių konfliktą. Viena iš jų nušlavė nuo žemės paviršiaus stotį, nužudydama beveik visus ten buvusius pranciškonus, gyvas išliko tik vienas.

1769 metais Junipero buvo paskirtas 15 pranciškonų grupės vadovu. Jie išvyko į tą teritoriją, kuri priklauso dabartinei Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijai. Joje jie perėmė buvusias jėzuitų misijas, kurios buvo atšauktos ir uždarytos, panaikinus jėzuitų ordiną. Kita vertus, tai buvo dar mažai žinomos teritorijos, kuriose gyveno dešimtys indėnų genčių. Junipero tęsė ir plėtė misijų darbą. Aptikęs žmonių pėdsakų, jis liepdavo pakabinti varpą ir juo ilgai skambindavo, kol smalsūs indėnai išlysdavo iš priedangos pasidomėti. Su jais susikalbėdavo per savo išmoktus indėnų dialektus arba per krikščionis indėnus, kurie mokėjo ispaniškai. Apaštalaudamas Junipero nuėjo tūkstančius kilometrų pėsčiomis, tačiau pagrindinis jo darbas buvo skirtas misijoms – gyvenvietėms, į kurias jis ragino keltis krikščionybę priėmusius indėnus. Beje, šios gyvenvietės tapo užuomazgomis didžiųjų Kalifornijos miestų – San Diego, Los Andželo ir kitų. Jos taip pat tapo ekonomikos, prekybos, amatų centrais – misionieriai indėnams perdavė savo europietišką patirtį. Taip pat garsieji Kalifornijos vynuogynai taip pat buvo užveisti Junipero misijose. Surinkti duomenys rodo, kad misijos jokiu būdu nebuvo vergvaldiškos sistemos – priešingai, darbo valandos buvo ribotos, maisto buvo pakankamai, o Junipero asmeniškai priešinosi bandymams, iš kareivių ar civilinės valdžios pusės, kaip nors išnaudoti ar pažeminti indėnus. Junipero Serra nusiteikimą gerai iliustruoja jo rašto Ispanijos vicekaraliui, rezidavusiam Meksike, žodžiai, kai misijoms 1775 metais iškilo reali grėsmė būti užpultoms indėnų karių:

„Jei aš mirčiau kankinio mirtimi nuo vietos žmonių rankos, aš prašau kad už mano mirtį nebūtų keršijama ir atsilyginama. Ką tokiu veiksmu laimėtume? Vietoj to, parodyk ir mokyk juos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės ir atleidimo (...) Kalbant apie žudikus, leisk jiems gyventi, kad jiems būtų įmanoma išgelbėti savo sielas. Dėl to mes čia atvykome, tai vienintelė priežastis, kuri pateisina mūsų buvimą (...) Nubaudęs kaltą žmogų nuosaikia bausme, kurią jis gali suprasti, pasiųsk jam atleidęs namo. Jis žinos, kad tu tai padarei vykdydamas Evangelijos žodį, kuris įpareigoja užmiršti nuoskaudas, ir jis bus patrauktas link gerumo ir švelnumo religijos, kurią mes atėjome jam atnešti“.

Šie žodžiai aiškiai iliustruoja ribotumą kai kurių interpretacijų, kurioms Junipero Serra buvo tik Ispanijos karalystės kolonializmo ir Amerikos užkariavimo vykdytojas, indėnų pavergėjas. Kas yra pavergimo ir beteisiškumo tragedija, Kalifornijos indėnai patyrė XIX amžiaus viduryje, kai misijos buvo vėl išdraskytos, jų sukurtas turtas išgrobtas – beje, vykdant Apšvietos idealų įkvėptą ir antiklerikalinę reformą.

Šeštadienį Romos šiaurės Amerikos kolegijon atvyko popiežius Pranciškus, kuris aukojo Mišias su minėjimo dienos dalyviais. Be evangelinio uolumo popiežius priminė Junipero Serra pamaldumą Dievo Motinai – prieš išvykdamas į Kaliforniją jis pavedė savo gyvenimą ir darbą Guadalupės Mergelei, jos atvaizdas buvo kiekvienoje jo misijoje. Guadalupės Dievo Motina iš tiesų yra visos Amerikos globėja.

Brolis Junipero buvo vienas iš tų, kurie Amerikoje sėjo šventumo derlių – greta kontempliatyvių vienuolių, savo kaimenei atsidavusių ganytojų, kenčiančių ir sergančių užtarėjų, kongregacijų steigėjų, nenuilstančių misionierių, pridūrė popiežius.


Susiję

Religija 5633101946357616780
item