Anthony Esolen. Katalikai, nubuskite! Santuoka savaime neatsitinka!

Profesorius Anthony Esolenas dėsto Renesanso laikotarpio anglų literatūrą bei Vakarų civilizacij...


Profesorius Anthony Esolenas dėsto Renesanso laikotarpio anglų literatūrą bei Vakarų civilizacijos vystymąsi Providence koledže, JAV. Jis yra žurnalo „Touchstone: A Journal of Mere Christianity“ redaktorius, rašo tokiems interneto portalams kaip „First Things“, „Catholic World Report“, „Magnificat“, „This Rock“ ir „Latin Mass“.

Daugiau nei prieš 10 metų pirmą kartą pastebėjau keistą dalyką tarp iš esmės malonių katalikų studentų koledže, kuriame dėstau. Vaikinai ir merginos nesilaiko už rankų. 

Tegu tai tarnauja kaip apskritai visų viliojimo ritualų, pokalbių, flirtavimo ir merginimo nebuvimo ženklas. Pastarieji dalykai pereidavo iš vienos jaunimo kartos kitai, taip kaip tam tikru gyvenimo laikotarpiu žaisdavome vaikiškus žaidimus, bet dabar – nebe. Vaikinai ir merginos nesilaiko už rankų. 

Suprantu atsakingų katalikų kunigų ir pasauliečių dideles pastangas laimėti jaunų žmonių sielas, išlaikyti juos Bažnyčioje ir iš tiesų padaryti kai kuriuos iš jų patraukliais Bažnyčios ambasadoriais. Nuoširdžiai jiems pritariu. Taip, mums reikia tų atvirų diskusijų apie kontracepciją. Mums reikia teologinių paskaitų, kad galėtume pasipriešinti vyraujančiam mokyklų ir žiniasklaidos nihilizmui. Bet taip pat mums reikia kažko žmogiškesnio ir esmingesnio. Mums beviltiškai reikia jauniems vyrams ir moterims iš naujo pristatyti priešingos lyties žavesį. Kaip penkiolikos sulaukę berniukai, gainiojami tai šen, tai ten, nebežino, kokius žaidimus žaisti lauke, ar kaip penkiolikos sulaukusios mergaitės nebežino, kaip šokti ar būti vakarėlyje, taip dabar mūsų jauni žmonės ne tik susilaiko nuo pasimatymų ir merginimo – jie nežino, kaip tai daryti. Tai nevyksta. Pažiūrėkite į rankas.

Mūsų apgailėtinos statistikos klampynėje leiskite pristatyti faktą, kuris dažnai pražiūrimas. Septintajame dešimtmetyje, tuomet, kai Wally Cleaveris dėvėjo švarką ir kaklaraištį, kai stengėsi supiršti vaikinus ir merginas per vakarėlį, klausant įrašų, valgant ledus, šokant – tais laikais maždaug trys iš keturių (72%) amerikiečių, sulaukusių dvidešimt ketverių, buvo susituokę. Dabar šis skaičius sumažėjo iki vieno iš dešimties (9%)! Ir tai nėra gerai. Visų pirma – tai gilios ir plačiai paplitusios vienatvės įrodymas. Mes nekalbame apie žmones, kurie nuolatos vaikšto į pasimatymus, nes jie to nedaro. Kai kurie iš jų tiesiog keičia sekso partnerius vieną po kito, kiti gyvena susimetę, dar kiti yra tiesiog vieniši. Trys keliai, visi blogi.

Antra, tai atideda ar net panaikina visam laikui momentą, kai jauni žmonės tampa sėslūs, įsikuria, įsišaknija į didį kartų pasikeitimą. Kultūroje, kurioje santuoka tikrai branginama, šis momentas yra svarbiausias tikslas daugumos žmonių gyvenime. Jis nutinka, kai pora pasodina sodą, kurio vaisiais jiems neteks mėgautis, ragaujant tuos vaisius, kurie jiems buvo duoti jų tėvų ir senelių. Vedusi pora, atvira vaikų atsiradimui ir jų auginimui, įgyja visiškai naujus santykius su juos supančiu pasauliu. Jiems nereikia sekuliarios, sielą naikinančios valstybės pagalbos. Jie tampa visuomene visuomenėje.

Trečia, tai nulemia meilės ir beprotiškos energijos, jaunatviško linksmumo atskyrimą. Šį dalyką noriu pabrėžti labiausiai. Jauni žmonės turėtų orientuotis į meilę, tai natūralu. Malonė išbaigia prigimtį, bet tai reiškia, kad reikalinga prigimtis, kad būtų galima ją išbaigti. Tačiau kur dabar yra prigimtinė meilės ieškojimo išraiška? Nėra nei vaikinų, kopiančių į kalnus nuskinti edelveisą savo mylimajai, nei tų mylimųjų. Nėra vaikinų, dainuojančių „Annie Laurie“, nė Anių, kurioms jie galėtų dainuoti. Prarastas ištisas buvimo būdas, kuris visose kultūrose, išskyrus mūsiškę, duoda gausybę grožio, ir potvynio banga nuneša jaunus žmones į santuoką ir šeimų pasaulį.

Ką dėl to galime padaryti? O ką darytume, sutikę mirtinai išblyškusius, paliegusius, prislėgtus vaikus, visą gyvenimą laikomus patalpų viduje ir taip nualintus nuobodaus darbo bei elektroninių prietaisų beprasmiškumo, kad negali įlipti į medį, užkopti į kalną ar žvejoti tvenkinyje? Mes juk neskaitytume jiems paskaitų apie paprastų džiaugsmų stebuklus. Nelieptume skaityti straipsnių, įrodančių, jog gyvenimo būdas, kurio jie negali įsivaizduoti, yra pranašesnis už jų. Mes apskritai nesiremtume protu! Nes problema yra didesnė, esmingesnė. Iš karto išleistume juos į lauką. Niekas nedraudžia jiems išeiti, taip kaip ir niekas nekliudo žmonės laikytis už rankų, mėgaujantis priešingos lyties draugija, merginimu ir santuoka. Jie sutrikę. Jie net neįsivaizduoja, nuo ko pradėti.

Būkime sąžiningi, iš visų sąmoningų žmonių viena karta turėtų prisiimti atsakomybę paruošti kitą kartą santuokai. Jie remtų šokius. O kur šokiai, koncertai mūsų parapijose? Šokis, kaip žinau, yra vienas iš tų žaidimų, jaunimo perduodamų jaunimui, bet tai liovėsi jau kurį laiką. Tai, kas mums liko – nesusijusių „partnerių“ epilepsiški trūkčiojimai šviesos blyksnių scenoje, dėl pragariško triukšmo neįmanomais tapę pokalbiai bei nepatogūs lėti šokiai, kuriems nesinori kviesti vos pažįstamo žmogaus.

Ką veikia visos katalikiškos jaunimo organizacijos? Anksčiau jie remdavo krepšinio rungtynes ir dėl žaidėjų, ir dėl žmonių, ateinančių jų palaikyti. Kur pobūviai? Kur boulingo vakarai ir iškylos? Kur mūsų jaunuoliai eina paprastai, nekaltai pasilinksminti, susimaišyti su priešingos lyties asmenimis, susipažinti su jais, flirtuoti, ieškoti vieno iš jų meilės? Ar mes jiems švelniai bakstelėjame, padrąsindami vedybinio gyvenimo saldybei?

Tai ne priedai. Šie dalykai esminiai. Aš labai domiuosi teologija, bet dauguma žmonių to nedaro. „Teologija“, kuria jie žavisi, kyla iš šv. Mišių, maldos, ir – tai svarbu – natūralaus žmonių gyvenimo Bažnyčioje. Tai kyla iš mokymosi amžinai mylėti žmogų po Bažnyčios skliautais, iš priesaikos prie altoriaus ir vaiko lopšyje, iš kasdienio geraširdiškumo ir pakantumo santuokoje, iš gyvenimo tikroje ir brangioje visuomenėje.

Būtų neatsakinga leisti mūsų jaunuoliams kapanotis ir klaidžioti, manant, kad vedybos galų gale „atsitiks“. Visą gyvenimą manęs klausinėjo: „Ką mes galime padaryti, kad išlaikytume jaunimą Bažnyčioje?“ Jų pastangos nepasiteisino, nes jie žvelgė į jaunuolius kaip į bažnytinio produkto vartotojus, o ne kaip į berniukus ir mergaites, jaunus vyrus ir jaunas moteris, turinčius akivaizdžių polinkių ir poreikių.

Taigi aš kviečiu visas parapijas imtis malonių, paprastų ir kasdieniškų dalykų. Ne visi gali mokytai kalbėti apie bažnyčios architektūrą. Ne visi nori tai girdėti. Ne visi gali mokytai kalbėti apie malonę ir laisvą valią. Ne visi nori tai girdėti. Bet visi gali mokytis dainuoti, šokti, visi gali žiūrėti gerą filmą, visiems patinka iškylos ar pasivaikščiojimai, kelionė į paplūdimį ar pakvaišęs laikas boulingo takelyje, beisbolas, ledų vakarėlis ar kava, arbata, spurgos. Negerai moteriai ar vyrui norėti būti vienam!

Kartais mūsų pareigos sunkios ar net pavojingos. Tik ne šįsyk! Taigi koks mūsų pasiteisinimas?

Pagal Crisis magazine parengė Rosita Garškaitė


Susiję straipsniai

Straipsniai 2318483308211622856

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item