Andrius Martinkus. Lietuva lemtingame Homo sapiens rūšies istorijos taške

Turint omenyje, kad pirmieji Homo giminės atstovai ( Homo habilis – sumanusis žmogus) Žemėje atsirado prieš maždaug 2,5 milijono metų, ...


Turint omenyje, kad pirmieji Homo giminės atstovai (Homo habilis – sumanusis žmogus) Žemėje atsirado prieš maždaug 2,5 milijono metų, o mūsų rūšies – Homo sapiens – amžius siekia apie 200 000 metų, Šventojo Rašto žodžiai, kad gyvename „laikų pabaigoje“ (1 Pt 1, 20), turi skambėti labai suprantamai. Išganytojo atėjimą ir mus, dabar gyvenančius, skiria laiko atkarpa, tesudaranti 1 % mūsų rūšies istorijos. Didžioji šios laiko atkarpos dalis – beveik 90 % – neabejotinai yra Homo sapiens kaip homo religiosus (religingo žmogaus) istorija. „Vakaruose“ tai – krikščioniškųjų Vakarų istorija. Visa Homo sapiens istorija neabejotinai yra homo religiosus istorija. Negana to – mūsų artimiausių giminaičių neandertaliečių (Homo neanderthalensis) laidojimo vietų tyrimai liudija ir šią žmonių rūšį buvus homo religiosus. Prieš 40 000 metų neandertaliečiai išnyko. Viešpaties priesaką „pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1, 28) ėmėsi įgyvendinti Homo sapiens, jo įvykdytas planetos užkariavimas tapo pirmuoju „globalizacija“ vadinamos dramos aktu.

Šie faktai, skaičiai ir lotyniški terminai tiesiogiai siejasi su nerimą keliančia mūsų dienų politine realybe. Reikalas tas, kad istorinėje situacijoje, kurioje daug kalbama ne tik apie jau realiai vykstantį „naująjį Šaltąjį karą“, bet ir apie Trečiojo pasaulinio karo galimybę, Lietuva užėmė bekompromisę, visiškai nelanksčią ir kraštutinę 1991 m. susikūrusios globalios neoliberalios pasaulinės tvarkos gynimo poziciją. O ši globali neoliberali pasaulinė tvarka savo ruožtu yra XVIII a. pabaigoje startavusio „vienpolio“ pasaulio tęsinys, kulminacija, bet kartu ir – galimas daiktas – pabaiga.

„Vienpolio“ pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti „šiuolaikiniu pasauliu“ plačiąja šių žodžių prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizaciniai centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, ką ir kalbėti apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliai, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Prancūzijos revoliucija, kurioje šėlusi antikristiška dvasia vėliau su dar didesniu nuožmumu prasiveržė Rusijos revoliucijoje ir kituose satanistiniuose išpuoliuose prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose.

Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija – paklojo šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Kitas britiškosios Apšvietos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusios laisvosios rinkos utopijos (tikėjimo, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią visuomenės ateitį) gimimas. Marksizmas buvo reakcija į šios utopijos sukeltas kančias, reakcija, atnešusi žmonijai naujas kančias ir hekatombas ant „šviesios komunistinės ateities“ aukuro. Liberalaus („Vakarų“) ir marksistinio („Rytų“) projektų konkurencija, kurios išraiška buvo „Šaltasis karas“ ir vadinamasis „dvipolis pasaulis“, žvelgiant giliau, dvasiniu žvilgsniu – sub specie aeternitatis – buvo ginčas tarp dviejų sekuliarių tikėjimų, vykstantis iš tikrųjų „vienpolio“ – nuo Dievo sparčiai tolstančio „Vakarų“ pasaulio – viduje. Žlugus marksistiniam projektui ir jo nešėjui, valstybei-mesijui SSRS, likusi vienintelė valstybė-mesijas JAV savo filosofų lūpomis paskelbė apie „istorijos pabaigą“, kuri turėjo reikšti pergalingą liberalios demokratijos ir neoliberalaus kapitalizmo modelio žygį per planetą. Tačiau JAV ketvirčio amžiaus mesijinio vadovavimo rezultatas – nuolat gilėjanti globali politinė, ekonominė ir ekologinė krizė. Kaip ir SSRS, JAV nėra tikras mesijas. Nuo tikrojo Mesijo ir jo mokymo Vakarai pradėjo sparčiai gręžtis pradedant Prancūzijos revoliucija ir britiškojoje Apšvietos versijoje triumfavusia laisvosios rinkos utopija, pasak Karlo Polanyi, „tikru tikėjimu žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Propagandinis kalbėjimas apie „visą civilizuotą pasaulį“ ir to pasaulio atstumtą valstybę X (mūsuose tai paprastai būna Rusija, Baltarusija, Iranas, Venesuela, Sirija, kitos mesijinę JAV valdžią kvestionuojančios šalys) nuslepia nepatogią tiesą, kad iš tikrųjų patys „Vakarai“, būdami mažuma, priešpriešina save ne tik didžiajai pasaulio daliai, bet ir visai Homo sapiens rūšies istorijai. Pavyzdžiui, tvirtindama, kad NATO yra gynybinė organizacija, propaganda, aišku, nepasako, kad už „auksinio milijardo“ ribų likęs pasaulis šią organizaciją laiko jėga, ginančia to milijardo interesus likusių šešių milijardų planetos gyventojų interesų sąskaita. 2013 m. pabaigoje „Gallup“ atliktos apklausos duomenimis (65 šalyse buvo apklausta 70 tūkstančių žmonių), didžioji dalis Žemės gyventojų mano, kad didžiausią grėsmę pasaulio saugumui kelia pagrindinė NATO valstybė – JAV (taip manė 24 % apklaustųjų). Kinijai teko trečioji vieta (6 %). Rusijai – tik dvylikta (2 %). Nuo savo krikščioniškųjų šaknų vis labiau tolstančių „Vakarų“ istorija (prasidėjusi Liuciferio – t. y. Šviesnešio – įžiebtoje Apšvietoje) tesudaro apie 0,1 % viso Homo sapiens rūšies nueito istorinio kelio. Bet kiek įžūlios puikybės toje 0,1 %! Šia puikybe persmelktos ir pastangos „dekonstruoti“ tradicines šeimos ir santuokos sampratas. Popiežius Benediktas XVI tai pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“.

„Kalbant globaliai, mes artėjame prie bedugnės ir esame pilni ryžto į ją kristi, tai radikaliai mažina mūsų perspektyvas oriai išgyventi“, – viename pastarųjų interviu sako Noamas Chomsky, kaip ir didžioji dalis planetos gyventojų manantis, kad didžiausią pavojų pasaulio saugumui kelia JAV. Pasak jo, žmonių giminė dabar išgyvena unikalų savo istorijos momentą, kai jau labai greitai gali paaiškėti, „ar vadinamosios protingos gyvybės eksperimentas tęsis, ar mes nuspręsime ją sunaikinti“. Kitaip nei ateistas Chomsky, krikščioniška sąmonė fakte, kad būtent kadaise krikščioniškuose buvusiuose Vakaruose suvešėjo didžiausios grėsmės pačiai Homo sapiens rūšies egzistencijai, negali nematyti didžios ir baisios religinės paslapties. Negali būti atsitiktinumas tai, kad apgailėtina dabartinė žmonijos ir jos gamtinės aplinkos būklė vainikuoja mūsų rūšies istorijos periodą, tetrukusį vos apie vieną tūkstantąją tos istorijos dalį. Dalį, kurioje žmonijos politinė ir ekonominė raida priklausė pirmiausia nuo krikščioniškas šaknis turinčių, bet nuo jų sparčiai tolstančių Vakarų minties ir valios. Nustojęs būti homo religiosus, Vakarų elitas (o kuo toliau, tuo labiau ir platieji visuomenės sluoksniai) per vieną tūkstantąją Homo sapiens istorijos dalį atvedė žmoniją prie problemos, kurios pastaroji nežinojo 99,9 % savo istorijos trukmės.

Pasaulio sunaikinimo potencialas, glūdintis postkrikščioniškojoje civilizacijoje, liudija, kad ją steigiantis pradas yra „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Kaip Žemė galėjo pagimdyti rūšį – vienintelę šalia milijonų kitų, – galinčią sunaikinti pačią Žemę? Ateistas samprotaus apie atsitiktinę genų mutaciją, „gamtos klaidą“, kurią kai kas siūlo taisyti radikaliai mažinant žmonių skaičių planetoje. (Tai, kad tokių siūlytojų daugiausia yra tuose pačiuose nukrikščionėjusiuose Vakaruose, aišku, irgi nėra atsitiktinis dalykas.) Yra kalbančių apie tai, kad pati gyvybė į Žemę atkeliavo iš kitų visatos vietų. Tačiau krikščioniškai sąmonei postkrikščioniškosios Vakarų civilizacijos naikinamasis potencialas yra dar vienas Dievo ir jo priešininko buvimo įrodymas. Pasak Fiodoro Dostojevskio, žmogaus siela yra Dievo ir velnio kautynių vieta. Žmogaus sieloje Dievo dvasia kaunasi su dvasia, gundžiusia Kristų dykumoje. O dvasia – ne Žemės pagimdyta. Ir mūsų rūšies keliamas pavojus planetai yra ne atsitiktinės genų mutacijos padarinys, ne gamtos klaidos pasekmė, bet pasekmė dvasinės klaidos, klaidingo Šviesnešio suvedžiotų Vakarų pasirinkimo. Vakarų supasaulėjimas nereiškia jų nudvasėjimo. Jis reiškia stojimą dvasios, gundžiusios Išganytoją dykumoje, pusėn. „Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ (Lk 4, 5–7): Vakarai parpuolė ant žemės ir pagarbino Šviesnešį. Ir jis atidavė Vakarams pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, paradoksas – visiškai supasaulėjusi Vakarų civilizacija pasauliui kelia mirtiną grėsmę. Tačiau jokio paradokso čia nėra. „Šio pasaulio kunigaikštis“ (Jn 16, 11) siekia sunaikinti Dievo paveikslą žmonijoje ir subjauroti Dievo sukurtą pasaulį.

Ir jis atidavė Vakarams pasaulį. Besąlygiškas Vakarų flagmano – JAV – politikos palaikymas iš esmės reiškia ne ką kitą, o visišką Lietuvos nacionalinių interesų paaukojimą dėl „vienpolio“ pasaulio išsaugojimo reikalo. Ir, atrodo, jokia kaina Lietuvos valdantiesiems neatrodo per didelė, kad šis „šventas“ reikalas būtų apgintas. Bet jis tikrai nėra šventas. Vakarų pasaulinio viešpatavimo eros pradžioje žūsta jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Lietuva tikrai nebuvo viena iš šalių, kurios kūrė savo nacionalinę gerovę apiplėšinėdamos kolonijas. Trumpą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį nutraukė radikalia vakarietiška ideologija (marksizmu) apsiginklavusios SSRS okupacija. Deja, jos pabaiga netapo Pirmosios Respublikos (1918–1940) „sėkmės istorijos“ (nepaisant visų jos trūkumų) pakartojimu. Neoliberalios globalizacijos (propagandos vaizduojamos kaip natūralaus, kone gamtinio proceso) padaryti nuostoliai didžiausiam šalies turtui – jos žmonėms – yra ne mažesni negu komunistinio eksperimento. Buvę komunistiniai kraštai į neoliberalųjį globalųjį kapitalizmą įėjo kaip sistemos centrą aptarnaujanti periferija, kitaip tariant, kaip Vakarų kolonijos. Kinija tiekia pigias prekes, Rusija – dujas ir naftą, buvusios komunistinės Europos šalys – pigią darbo jėgą. Aišku, buvimas NATO nare įpareigoja. Bet Graikija ir Vengrija – taip pat NATO narės. Kaip ir Lietuva, Vengrija buvo komunizmo auka. Iš kur tas Lietuvos užsienio politikos formuotojų uolumas ginant neoliberalųjį globalųjį status quo? Gal atsakymas slypi jų komunistinėje praeityje? Komunistų partija valdė valstybę-mesiją – SSRS. Mesijas pasirodė esąs netikras. Apsišaukėlio pseudovakarietiškas marksistinis mokymas buvo demaskuotas, o jis pats – gėdingai ketvirčiuotas, sukapotas į penkiolika gabalų ir išmestas į istorijos šiukšlyną. Į jo vietą atėjo kitas mesijas, skelbiantis dabar jau tikrai teisingą mokymą, neoliberalią gerąją naujieną pasauliui. Dar vieną Vakarų gerąją naujieną. Kaipgi tokiam netarnausi? Tik reikėtų turėti drąsos dalykus matyti tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokie mums patinka. Mūsų užsienio politika yra šis tas didesnio negu vien tik burnojimas prieš Rusiją. Nekritiškas užsiangažavimas JAV užsienio politikos vektoriui priešpriešina mus ne tik Rusijai, bet ir didžiajai pasaulio daliai ir visai Homo sapiens rūšies istorijai.

Nužudyti Dievą – nužudyti žmogų. Tai gerai suprato tokios skirtingos asmenybės kaip Fiodoras Dostojevskis ir Friedrichas Nietzsche. „Jeigu nėra Dievo, tuomet viskas leista“, – sakė pirmasis. O džiaugsmingai Dievo mirtį konstatavęs Nietzsche pranašavo „antžmogio“ atėjimą. Pastarasis pranoksiąs žmogų taip, kaip žmogus pranoko beždžionę. Iš šių trijų tik žmogus garbina Dievą. Jei ir galima įsivaizduoti Homo giminei priklausančią rūšį, kurios atstovų viena esminių savybių būtų įgimtas ateizmas, tai būtų jau visai kita rūšis, ne mes, ne Homo sapiens. Ką gi – vadinamieji „transhumanistai“ visai rimtai kalba apie tokį žmogiškumo įveikimą. Svarstoma, kaip tokie antžmogiai elgsis su tais, kurie liks „tik žmonėmis“. Linkstama prie nuomonės, kad tikriausiai kurį laiką antžmogiai ir žmonės gyvens vieni šalia kitų. Kaip kadaise Homo sapiens ir Homo neanderthalensis. Galiausiai, aišku, dabartinių žmonių lauktų neandertaliečių likimas. Jei taip atsitiktų, tai būtų visiškas Šviesnešio triumfas. Bet kol kas jam priešinasi didžioji žmonijos dalis, kuri nebesutinka vadovautis Liuciferio suvedžiotų Vakarų protu ir paklusti jų valiai.


Susiję straipsniai

Užsienio politika 8648531602886239366

Rašyti komentarą

  1. Aha - o išsigelbėjimas yra kacapstano "duchovnyje skrepy". O jei rimtai - ne pirmą (ir, bijau, ne paskutinį) kartą matau įdomią tendenciją šokti į kraštutinumus. Pas mus šiuo metu jie yra du: a) žmonės gana adekvačiai vertina kacapstano keliamą grėsmę, bet išsižioję su debilo išraiška veide garbina "tobulus" liberastinius Vakarus ir neigia bet kokią jų keliamą grėsmę; b) žmonės gana adekvačiai vertina Vakarų liberastijos keliamą grėsmę, bet su ta pačia debilo išraiška veide kategoriškai nesutinka, kad kacapstanas irgi yra grėsmė. Šis autorius priklauso b) kategorijai. Tiesą sakant, perdėtą JAV demonizavimą ir įnirtingą kacapstano grėsmės menkinimą būčiau linkęs laikyti koloradine propaganda. Beje, dėl statistikos - irgi propagandinis triukas. Viskas labai paprasta - amerikonus grėsme laiko kacapstanas, kinai, praktiškai visi babajai ir dar, ko gero, nemaža dalis tokių Afrikos matumbų valstybėlių, kaip Somalis ar kiti piratai. O kas laiko grėsme kacapstaną? Visi, kurie turi su jais sienas (Europai, pvz. visiškai dzin). Taigi - pasižiūrim populiacijos skirtumą, ir bus aišku, iš kur tie skaičiai (čia su sąlyga, kad jie nesuklastoti - o tai dar irgi klausimas). O dabar paklauskite savęs - KODĖL autorius tuos skaičiukus čia įdėjo (ypač akcentuodamas, koks visiškai negrėsmingas yra kacapstanas)? Summa summarum: a) jei kažkas kritikuoja bolševiko-imperinį šovinistinį kacapstaną, tai dar nereiškia, kad jis yra objektyvus - tai gali būti libkonas; b) jei kažkas kritikuoja nuliberastėjusius neomarksistinius Vakarus, tai dar nereiškia, kad jis yra objektyvus - tai gali būti koloradas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-05-23 20:29

    Pikc, paskaitykite kitus šio autoriaus straipsnius ir pamatysite, jog jis ir Rusiją laiko neoliberalia valstybe, o ne kažkokia gelbėtoja. Faktas, kad Rusija taip pat, o gal ir dar labiau supuvusi už JAV, bet šios ideologijos kilmė vis dėlto yra vakarietiška, kaip ir komunizmo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-05-24 09:47

      JAV - tai mirtinas įrankis parazituojančių bankininkų rankose. Tie patys parazitai norėtų, kad ir Rusija būtų paklusniu įrankiu. Kadangi Rusija stengiasi savo politiką vykdyti, tuo ir neįtinka transnacionalinių korporacijų tinklo valdytojams, o galiausiai - bankininkams, padirbinėjantiems niekuo nepadengtus pinigus ir skolinantiems juos visoms valstybėms kaip tikrus savus uždirbtus. Toks ir skirtumas tarp JAV supuvimo ir Rusijos nesugebančios išsivaduoti iš anoniminių viršvalstybinių aferistų tinklo gniaužtų.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-05-24 23:12

      Taip ir nesupratau - Jūs pritariate Krymo ir Lugandono aneksijai? Atseit, taip Rusija vykdo savo nesupuvusią ir neaferistinę politiką? Kiek vodkės reikia per gyvenimą išgert, kad sugebėtum parašyt tokį štai komentarą?

      Panaikinti
    3. Skaičiau gi - dėl to ir rašiau. ;) Bičas akivaizdžiai protingesnis už "statistinį koloradą" - bet dėl to tik blogiau. Mano akimis žiūrint, Lietuvai yra grėsmė iš DVIEJŲ pusių - ir visi, kurie akcentuoja tik VIENĄ, ignoruodami kitą, yra traktuotini kaip įtakos agentai. P.S. Koloradinės faunos palaikantys komentarai irgi kažką sako, ne?

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2015-05-25 09:01

      Gerbiamas Pikc, koloradų palaikymas nėra rodiklis - jų tikslai kiti nei mūsų. Aišku, galima išeitis, kai autoriai Vakarus kritikuojančioje analizėje įveda keletą antiputinistinių frazių, taip atsiribodami nuo Jūsų įtarinėjimų. Šiaip iš tiesų Martinkaus atveju yra miglotumo.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2015-05-24 21:03

    Pagarba ir Padeka autoriui , gerb A.Martinkui . Uz ta jo sugebejima (ar talenta) su tokiu stebetinu tikslumu prisiliesti prie esminiu ir svarbiausiu reiskiniu ir .. uzduoti ta pati svarbiausiji klausima.Kodel Lietuvos elitas taip energingai aukoja visuomenes ir valstybes interesus ant globalistu aukuro? Tai ne citata - o tik tik tokiu budu perskaitytas autoriaus tekstas. Galimas atsakymas, aisku, ne vienintelis , matyt , butu toks.Mes juk iejome i geriausia is visu galimu ar imanomu pasauliu (Volteras , "Kandidas") , pasauli ir tas elitas jau pasijuto tos globalines matricos dalimi.Belieka tik peraukleti ta zmogeli gatveje. Cia , prisipazinsiu , ir pajuntu dideli pavoju. Visa tai labai primena kazka , ne taip senokai skaityta. Prisiminiau , tai Orwell , 1984-ieji.
    Bet gal as klystu?
    Dekui Autoriui.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kažkaip nusivažiuoja "Pro Patria" su tokiais urvinio lefebristinio tradicionalizmo autoriais, kuriems artimos duginiškos fantazijos apie "vienpolį" pasaulį. Nieko asmeniško. Bet nematau, kas šiais rašiniais siūloma kaip alternatyva, be mistifikuotų Dievo priminimų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-05-25 23:44

      Rokai Sinkevičiau, ar Jūs manote čia parašęs komentarą "Propatrijoje", ar tik sukurpęs algiuko-greituko lygio asmenukę. Kiek reikia išgert ar prisiskaityti Delfio, kad nebeatskirti lefebrizmo nuo duginizmo.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2015-05-26 00:58

    Martinkau, ar Tu buvai Štatuose kokį sekmadienį prie bet kokios bažnyčios? ar matei kiek ten žmonių susirenka? Lietuvai ir tavo mylimai rusijai -pasikavot...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item