Alvydas Jokubaitis. Mintys J. Girniaus 100-mečio proga

Lietuva Juozo Girniaus šimtmetį švenčia taip tyliai, kad net gėda. Jeigu Lietuvoje dar būtų sovietai, net tie skirtų daugiau dėmesio. Galbūt tai būtų panieka, bet dėmesio būtų tikrai daugiau. Toks įspūdis, kad šaliai nereikia savo herojų.

Viską atidavęs Lietuvai būtinai turi būti užmirštas Lietuvoje. Tai tautos ligos simptomas. J. Girniaus gyvenimas yra tarnavimo Lietuvai pavyzdys. Jo filosofinis talentas papuoštų bet kurią tautą, „Žmogus be Dievo“ nenusileidžia Henri de Lubac „Le drame de l‘humanisme athée“, o „Lietuviškoji enciklopedija“ („Bostono enciklopedija“) yra pilietinis žygdarbis.

Dar kartą perskaičiau J. Girniaus „Tautą ir tautinę ištikimybę“, ir manau, kad mes daugiau negu šimtą metų nesuprantame savo tautos. Garbingai atlaikę caro valdžią ir sovietmetį, šiandien nykstame lygioje vietoje. J. Girnius manė, kad tauta neįsivaizduojama be pasakojimų apie jos kultūrinį išskirtinumą. Kai kurie šių pasakojimų kalba apie tautos praeitį, kai kurie apie dabartį, bet į tautinę ištikimybę pažvelgus moralės akimis, matyti, kad tautiniams sąjūdžiams svarbiausia yra ištikimybę pareiškusių sugebėjimas laikytis savo pažado. Su tauta besitapatinantys žmonės viena ar kita forma pasižada atlaikyti ateities išbandymus. Tautinė ištikimybė yra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijai. Šalies ekonominiai ar politiniai laimėjimai nepajėgūs ištaisyti tautinės ištikimybės nuosmukio. Sąjūdžio vaikai šiandien neatlaiko J. Girniaus tautinės ištikimybės iššūkio.

Garbingo J. Girniaus jubiliejaus šventimas dar kartą parodo, kad Lietuva įžengia į naują tapatumo išbandymų epochą. Revoliucija eilinį kartą ryja savo vaikus. Apibendrinant paskutinių dviejų amžių lietuvių tautos patirtį, galima sakyti, kad tautinė valstybė atitrūko nuo ją įkvėpusios kultūros. Dėl kultūros permainų ši valstybė pasirodė nepajėgi įgyvendinti savo pažadų. Neatsitiktinai J. Girnius nuolatos kartojo „tauta – tai kultūra“. Senasis tikėjimas tauta šiandien daugiau veikia tik iš inercijos, be savo pirminių kultūrinių tikslų suvokimo. Moderniosios lietuvių tautos išėjimas į istoriją vyko su sena antikine ir krikščioniška sielos puoselėjimo etika. Šiandien ši etika yra vis labiau nykstantis dalykas. Tai, kaip lietuvių sielomis rūpinosi Žemaičių vyskupas, skiriasi nuo to, kaip tai daro dabartiniai mokslininkai, menininkai, vadybininkai ir psichoterapeutai. Būtina naujai pažvelgti į tautines valstybes sukūrusią filosofiją, tačiau mūsų filosofai žaidžia kitus kalbinius žaidimus.

Antanas Maceina savo „Filosofijos keliu“ apie J. Girnių rašo: „jis nori, kad mūsų mąstytojai į vienas antro mintis „vienaip ar kitaip“ atveiktų, žvelgdami ne tik į „didžiuosius filosofus“, bet ir į savuosius, nors mažoje tautoje jų reta. Tai, pasak Girniaus, yra būtina, kadangi tik šitokiu būdu esti „kuriamas savas filosofinis gyvenimas“. Nėra abejonės, kad J. Girnius teisus. Tačiau dabartiniams Lietuvos filosofams tai neįgyvendinamas uždavinys. Jie jau ne tik negali „atveikti vienas kito mintis“, bet ir susirinkti į vieną gražią jubiliejaus salę. Šią savaitę tam yra neeilinė proga – Juozo Girniaus 100-metis. Nė kiek ne mažesnė proga negu daugelis kitų mūsų švęstų garbingų jubiliejų. Tik panašu, kad mes jį neleistinai užmiršome. Tai dar vienas įrodymas, kad turime ištikimybės problemų.