Alvydas Butkus. Savi ir „kitataučiai“ Lietuvos piliečiai

J. Vaiškūno nuotr. Du Seimo nariai – Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – nutarė pakeisti s...


J. Vaiškūno nuotr.
Du Seimo nariai – Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – nutarė pakeisti savo turėtą profesinę kvalifikaciją ir tapti lietuvių onomastikos specialistais. Pradėjo jie nuo asmenvardžių rašybos įstatymo projekto. Anot jo autorių, iš Lietuvos piliečio asmenvardžio rašybos turi būti aišku, ar žmogus yra lietuvis, ar kitatautis. Kitataučius Lietuvos piliečius siūloma ženklinti kitokia, nelietuviška jų asmenvardžių rašyba. 

Šio projekto vienas aktyviausių propaguotojų žiniasklaidoje yra istoriko išsilavinimą turintis LRT žurnalistas Virginijus Savukynas, irgi sumanęs tapti kalbininku ir per nacionalinį transliuotoją be kuklumo krislelio aiškinti visuomenei, įskaitant ir kalbininkus, kas yra kalbos dalis, o kas ne. Po tokios įžangos toliau aiškinama, kad dabartines pavardes rašyti reikia taip, kaip jas rašė „protėvių laikais“. Girdi, XIX a. gale lietuviai turėję kitokią rašybą, todėl esą ir dabar galima vartoti anuometinę grafemą sz žymėti garsui š, rėžia V. Savukynas, pateikdamas „Auszros“ laikraščio pavyzdį. Dar pamiršo pridurti, kad garsas š Mažvydo laikais buvo žymimas raidėmis sch, o raidėmis sz žymėtas garsas ž. Tai būtų dar labiau patenkinę šio pretendento į onomastus norą sujaukti dabartinę lietuvių asmenvardžių rašybą, sumetus į krūvą visas senovėje vartotas raides! 

Latviai su estais iki pat XX a. pradžios vartojo gotikinį šriftą. Jis taip pat yra lotyniško, ne graikiško pagrindo. Bet latviai su estais jį pakeitė į dabartinį. Latviai irgi vartoja š, č, ž. Ir niekam ten net į galvą nešauna grįžti į lietuviškos “Auszros” ar latviškos „Latweeschu Awises“ laikus ir nelatviškas pavardes rašyti taip, kaip jos buvo rašomos XIX a., t . y. vietoje Štelmahers, Valters, Vēbers, Dombrovskis rašyti Stellmacher, Walter, Wehber, Dąbrowski. 

Kur toji autentika? 

Pavardžių rašybos įstatymo projekte dažnai vartojamas terminas „autentiška rašyba“. Iš karto kyla klausimas, kaip, tuo įstatymu vadovaujantis, reikėtų autentiškai rašyti nelietuviškos kilmės ar apslavintas pavardes, pavyzdžiui, Brazauskas, Butkevičius, Kvietkauskas, Valatka, Gulbinavičius? Ar Butkiewicz? Kwiatkowski? O jei pavardė lietuviška, tik jos savininkas slavas, žydas ar totorius? Pavyzdžiui, Talmont, Pirštel, Kiškel, Bolandz, Gulbinovič? Kuri toji autentika? Svetimtaučiai raštininkai ir kunigai Lietuvos gyventojų asmenvardžius – ir lietuvių, ir nelietuvių – rašė savo gimtąja ar to meto viešąja kalba: carų laikais – rusiškai, lenkų okupacijos laikais – lenkiškai. 

Tad kodėl siekiama įtvirtinti segregacinį įstatymą, suteikiantį išimtines teises lotyniškajai abėcėlei? Ar asmenvardžių rašyba kitokiu, nelotynišku raidynu jau nebeautentiška? Juk net ant popierinių eurų užrašai yra trimis abėcėlėmis – lotynų, graikų ir kirilica. Ir kodėl apskritai segregaciją siūloma taikyti Lietuvos piliečiams, skirstant juos į lietuvius ir nelietuvius, pastarųjų asmenvardžius rašant nevalstybine lietuvių kalba? 

Įtraukus į abėcėlę papildomas tris raides – q, x, w, pavardžių rašyba tik dar labiau susijauks. Autentiška ji tikrai netaps, nes trūks diakritikų. O juos, beje, sėkmingai su visa autentika nušukuoja ir dokumentus skaitantieji automatai, tačiau dėl to, t.y. dėl nubrauktos „autentikos“ niekas pasaulyje į atlapus nekimba. Vadinasi, pamarginus asmenvardžių rašybą, gyvojoje vartosenoje natūraliai atsiras keli tos pačios pavardės variantai, plg. Valensa, Valesa, Walensa, Walęsa, Wałęsa, Walesa, o tai neišvengiamai kels ne tik identifikacinių, bet ir juridinių keblumų. Atsiras ir piktnaudžiautojų. Ne be reikalo Lenkijos piliečiams lietuviams išduotieji dokumentai su lietuviškai užrašytais asmenvardžiais yra suvenyriniai ir valstybės įstaigose negalioja – ten reikalaujama dokumento su Lenkijos valstybine kalba įrašytu piliečio vardu ir pavarde. 

Pietryčių Lietuvos vardyno įrašai 

Dar vienas diskusijose vartotas terminas – pavardžių rašyba „gimtąja kalba“, bet „lotyniškais rašmenimis“. Nelengvas dalykas. Ypač Šalčininkų rajono gyventojams, kurių daugumos gimtoji kalba – baltarusių arba jos tarmė – „po prostu“, dar kitų – rusų. Lenkiškoje mokykloje jie pramoksta lenkiškai ir lietuviškai. Kaip jiems „gimtąja kalba“ rašyti asmenvardžius, jei neleidžiama kirilica? Rašyti lotyniškomis raidėmis? Tada pagal kurį modelį – britų ar lietuvių? Khrustchev ar Chruščiovas? Shishkin, Siskin ar Šiškinas? 

Pavarčius Lietuvos senąsias bažnytines knygas, taip pat pasidairius po antkapių įrašus, paaiškėja, kad tos „autentikos“ ribos labai plačios ir kad Pietryčių Lietuvoje „po prostu“ ne tik šnekama, bet ir rašoma, perpynus lenkiškas raides su lietuviškomis, pvz., Gieczis, bet ir Gieczys, Giečys, Adamajtis, Pietraszun, bet Rodzina Maiszeliuw (lenkiškai būtų Majszelów) ir pan. 

Kitokia nelietuviškų pavardžių rašyba keistų didžiąją dalį pačių lietuvių pavardyno rašybos, o leidimas rašyti gimtąja kalba dar labiau sujauktų ir pačią pavardžių rašybą, ir jų vartoseną, nes tų „gimtųjų kalbų“ Lietuvoje ne dvi ir ne dešimt. 

Asmenvardžiai – ne privačiam vartojimui 

Rašybos chaotizavimo propaguotojai nuolatos teigia, jog vardas ir pavardė esanti žmogaus privati nuosavybė, todėl jos savininkas turįs turėti teisę rašyti ją taip, kaip norįs. Teigia ir patys tuo tiki. Tačiau asmens pavardę vartoja ne jis vienas ar jo namiškiai. Asmenvardžiu einama į viešumą, į savo šalies visuomenę, todėl jo rašyba turi būti suprantama visiems valstybinę kalbą vartojantiems šalies piliečiams. Asmenvardis – ne apatiniai privatūs marškiniai, ne to žmogaus išradimas, o kiekvienos kalbos vardyno dalis. Todėl vartojant vieną kalbą, negalima įterpinėti kitos kalbos elementų ir kurti XVII amžiuje buvusį populiarų makaroniką. Lietuvių kalbos tekste vardai turi turėti visiems suprantamą ir lietuviškais rašmenimis perteikiamą išraišką. Taip, kaip ir kitos kalbos tekste asmenvardis turi būti perskaitomas tos kalbos vartotojams. 

Piliečio asmenvardžio rašyba tos šalies valstybinės kalbos rašmenimis rodo ir jo santykį su savo valstybe. Lenkiškų šaknų turintis Vokietijos krepšininkas Dirkas Novickis savo šalyje žinomas kaip Nowitzki, ne Nowicki. Lietuvių kilmės JAV kongresmenas Jonas Šimkus ten yra John Shimkus. Ir niekas ten nedrumsčia vandens dėl neva neautentiškos rašybos. Tad Lietuvos piliečių asmenvardžių rašyba kokios nors kitos šalies valstybine kalba taip pat keičia tų piliečių santykį su Lietuva, akcentuojant santykį jau su ta kita valstybe.

P.S. Tai kaip buvo rašoma jūsų protėvių pavardė, p. Savukynai?


Susiję straipsniai

Įžvalgos 8174798474140263719

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item