Algirdas Patackas. Vaikas yra Adomas

Adomas yra vaikas. Adomas, pirmasis žmogus, buvo vaikas. Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“, sukūrė jį vaiku. Ne...


Adomas yra vaikas.

Adomas, pirmasis žmogus, buvo vaikas. Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“, sukūrė jį vaiku. Nes Dievuje yra visko, yra ir vaiko. Tobulas žmogus yra vaikas. Vaikas yra tikrasis žmogus. Vaikas turi visa, ko reikia tobulam žmogui, ir turi svarbiausia, ko reikia tobulybei – tyrumą, castitas. Šventajame Rašte dar rašoma – „kaip vyrą ir moterį jį sukūrė“. Taigi, Adome slypėjo ir vyras, ir moteris, o tai gali būti tik vaike. Vaikas dar nėra nei vyras, nei moteris (angeliukas!), šis virsmas įvyks vėliau.

Toliau pasakyta: „jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos“ (Pr 2, 25). Gėdos dėl nuogumo nejaučia vaikai. Taigi jie, Adomas ir Ieva, gyveno rojuje, kol neparagavo uždrausto vaisiaus, gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus. Dievas sakė: „nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.“ Jie paragavo ir mirė. Juose mirė vaikas.

* * *

Tačiau Dievas buvo gailestingas žmogui ir leido jam kaskart atgimti vaiku. Kaskart, gimus vaikui, gimsta Adomas, pirmasis Žmogus. Kol žmogus yra vaikas, jis yra rojuje, buvoja rojuje, bet tai trunka labai neilgai. Paskui jis miršta – vaikas miršta jame. Pažvelkim į nuotraukas: tas mažylis, kuris žiūri į tave visiškai nekaltomis, švariomis akimis, – ką jis turi bendro su šiuo barzdotu, pavargusiu ir padėvėtu veidu, kurį matai veidrodyje?

Vaikų, ypač kūdikių, akyse yra kažkokio keisto ir graudaus liūdesio – savo pirmgimį vadinau liūdniuku. Jie nekalba, jie liūdi. Ar jie žino, kad išnyks? Ar jie žino, kas yra pasaulio sielvartas? Turbūt. Vaikai nepaprastai protingi, jie žino daugiau už mus. Kaip jie galėtų nežinoti, kad mirs? Bet Dievas yra gailestingas. Jis leidžia vaikui gyvuoti mumyse – tiek, kiek mes sugebėsim. Žmogus yra tiek žmogus, kiek jame yra vaiko. Kartais vaikas gyvuoja jame nuo gimimo iki pat jo dienų pabaigos. Tokie žmonės vadinami šventaisiais.

* * *

Dievas yra labai gailestingas. Jis leidžia mums išgyventi dar vieną vaikystę. Tai senatvė. Aišku, jei mes kuo nors šito nusipelnėme. Toks žmogus senatvėje tampa vaiku. Mačiau, kaip ligoninėje gulintis bejėgis senelis prigludo ir apkabino prie jo pasilenkusią slaugę, tvirtą geraširdę moterį. Toji suprato ir kaip kūdikį paėmė jį ant rankų. Vaikai myli senelius, o seneliai vaikus. Suaugusio žmogaus gyvenimas iš Dievo vilčių tarsi iškrinta. Ar dėl to, kad yra neteisingas?

* * *

Anuomet atvesta pas Jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.“ Ir, uždėjęs ant jų rankas, Jis keliavo toliau.

„Leiskite mažutėlius prie manęs“, – liepė Kristus. Kristus irgi buvo vaikas. Kaipgi kitaip – Jis juk buvo Dievo Sūnus, kilęs iš Jo paveikslo ir panašumo. „Kūdikėlis Jėzus“ – štai netyčia, bet genialiai nusakyta Kristaus esmė. Kodėl nieko nežinome apie Jo, suaugusio, gyvenimą, išskyrus paskutinius trejus metus? Vaikystė ir treji metai kelionės į Golgotą. O kas tarp jų?

Vienas mįslingas sutapimas: Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. Taip kalbama apie Jėzų vaiką. O štai kaip apie suaugusį: Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. Ir apie vaiką, ir apie suaugusį – tais pačiais žodžiais...

Jėzus liks vaiku visą gyvenimą, nepaisydamas savo paskirties suvokimo, ištikusio Jį dar dvylikametį, nepaisydamas žinojimo, kas Jo laukia. Išliks vaiku, nepaisydamas Golgotos šmėklų. Šitaip išgali tik Dievas, Dievo Sūnus. Vaikas ir Skausmų vyras tuo pat metu.

Todėl trumpuose vaizdinguose viduramžių pasakojimuose (exempla) randame regėjimų apie ostijoje kraujuojantį Kūdikėlį Jėzų. Reineris iš Lježo aprašo regėjimą: prie kryžiaus prikaltas berniukas, iš kurio praverto šono į Eucharistijos taurę laša kraujas ir vanduo.

Golgotoje žmogija įvykdė infanticidą – vaikžudystę. Buvo nužudytas vaikas, Dievo vaikas.

* * *

Vaikas yra visiškai tobulas žmogus. Kaipgi? Argi jis nėra silpnas ir gležnas, jo kūnelis neproporcingas, jo judesiai juokingi, jo lemenimas nerišlus? Taip, tačiau visa tai kažkodėl yra labai miela. Miela – štai kur slėpinys. Suaugėli žmogau, būk tu nors šimtąkart tobulas ir talentingas, bet jei esi nemielas... Ir todėl vaiko netobulybė yra tobulybė, nes yra miela, o tai reiškia išties tobula. Mieli jo judesiai, jo čiauškėjimas, jo kvapai, mielas pats jo buvimas šalia. O jo akys... ar yra kas tobulesnio už jų tyrą žvilgsnį?

* * *

Praeikite gatve, pažvelkite sutiktiems žmonėms į akis. Kaip pasielgs suaugusieji – geriau nereikia sakyti... Tik vaikas jums atsakys, tik jis supras jus be žodžių ir atsakys savo žvilgsneliu, gal susidrovės, bet nusišypsos ir žvilgsniu palydės... Aišku, jeigu jumyse dar yra vaiko...

Susiję straipsniai

Skaitiniai 8967632722087217007

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-05-06 10:38

    "būk tu nors šimtąkart tobulas ir talentingas, bet jei esi nemielas..."

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item