Algimantas Zolubas. A. M. Brazauskui Vilniaus garbės piliečio vardas suteiktas neteisėtai ir nepelnytai

Buvusį socialdemokratų vadovą paskelbti sostinės garbės piliečiu pasiūlė kadenciją baigiantis Vilniaus meras Artūras Zuokas bei valdanč...

Buvusį socialdemokratų vadovą paskelbti sostinės garbės piliečiu pasiūlė kadenciją baigiantis Vilniaus meras Artūras Zuokas bei valdančioji dauguma. Regalijų įteikimas tapo paskutiniuoju A. Zuoko, kaip Vilniaus mero, oficialiu renginiu.

Savivaldybės teisės aktai numato, kad velioniai Vilniaus garbės piliečiais gali būti skelbiami praėjus ne mažiau nei penkeriems metams po mirties, o pavadinti jų vardais gatves bei inžinerinius statinius ar kitus objektus galima tik praėjus 10-čiai metų.

Prezidentas A. M. Brazauskas mirė 2010 m birželio 26 d, o Vilniaus savivaldybės sprendimas priimtas 2015 m. balandžio 15 d., regalijų įteikimas įvyko 2015 m. balandžio 21 d., penkeriems metams nesuėjus, taigi sprendimas ir regalijų įteikimas laikytini neteisėtais.

A. Zuokui, 2008 metais už nusikaltimus teismo pripažintam kaltu, siekiančiam įsiteikti socialdemokratams, pasirodė, kad „vsio zakonno“. O iš tikrųjų, tryliktojo (velnio tuzinas) Vilniaus garbės piliečio vardas suteiktas pažeidžiant savivaldybės teisės aktus, taigi – neteisėtai.

Nors sakoma, kad apie velionį kalbama gerai arba nieko, tačiau, kai tas vardas lipdomas prie Kauno hidroelektrinės, bandoma jį suteikti Žirmūnų tiltui, kyla klausimai, ar tikrai garbingu elgesiu pasižymėjo velionis, ar pelnytai toks vardas suteikiamas. Čia prisiminiau prieš devynerius metus savo publikaciją „Valsiečių laikraštyje“, kurią ir pateikiu ištisai.

Prezidento nuodėmės ir mūsų su Ipolitu atgaila

Ipolitas – mano kaimynas. Aš partinis, Ipolitas – ne. Abu valstybei esame davę pasižadėjimą, abu tikintys į Dievą, abu pensininkai. Galima būtų tarti, kad esame vienminčiai, tačiau taip retai būna.: mes dažnai diskutuojame, o kartais net susiginčijam. Ipolitas tašo, drožia, skaptuoja. Aš jo kūrybą stebiu, duodu patarimus (nors nelabai jų paiso), vertinu. Jam už skulptūras kartais užmoka, man už stebėjimą ir patarimus – ne. Man ir nereikia. Nelabai reikia ir Ipolitui, dažnai jis savo kūrinius dovanoja. Ipolitas pas mane beveik nesilanko, užtat aš pas jį – dažnai, nes man rūpi, kad jo kūryba nenukryptų nuo istorinės tiesos, nuo Šventojo Rašto. Išsaugoti ne visuomet pavyksta.

Kartą, apsilankęs pas Ipolitą, išvydau naujai išdrožtą skulptūrą: ant kupranugario joja barzdotas vyras ir moteris su kūdikiu ant rankų. Užklaustas, ką vaizduoja naujas kūrinys, Ipolitas atsakė, kad tai šventoji Šeimyna bėga i Egiptą. Kai pastebėjau, kad šventoji Šeimyna jojo ant asiliuko, iškart prasidėjo diskusija. Ipolitas surado žemėlapį, išmatavo atstumą nuo Jeruzalės iki Egipto ir taip paaiškino:

– Kelias, kaip matai, labai ilgas, asilas per silpnas tokį įveikti, o bėga lėtai. Erodo kariauna kaipmat būtų pavijusi.

Prieštaravau, nes Evangelijoje taip parašyta.

– Šventosios Šeimynos istorija, – aiškino Ipolitas, – didelė, Evangelijoje viskas nesurašyta, tai tik norėta pasakyti, kad Šeimyna pasitraukė į Egiptą. Aš manau, kad ant asiliuko iš Jeruzalės tik išjojo, o vėliau įsigijo kitą, kelionei tinkamesnį gyvulį – kupranugarį. Jis greitakojis, ištvermingas, tuose kraštuose paplitęs.

Atkreipiau dėmesį į tarp staliaus įrankių ant kupranugario pritvirtintą ąsotį, ant kurio buvo įrašytas žodis LIETUVA. Nusistebėjau, o Ipolitas paaiškino:

– Kaip rašo evangelistai, tais laikais jau būta muitininkų (beje, kaip ir dabar – netikusių padarų). Vadinasi, vyko mainai, prekyba. Kodėl gi Šventoji šeimyna negalėjo naudotis lietuvišku ąsočiu, juk archeologai randa šukių, liudijančių, kad prieš kelis tūkstančius metų mokėjome puodus žiesti?

Prieštaravau, nes Lietuvos tūkstantmetį dar tik rengiamės minėti. Mano prieštaravimą Ipolitas taip atrėmė:

– Tūkstantmetį skaičiuoja nuo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, o rašytiniai šaltiniai, kaip ir Evangelija, visko neatspindi. Patikimesni liudytojai yra daiktai, jų neįmanoma paneigti, nutylėti, suklastoti… Tie, kurie labiau tiki rašytu žodžiu, tegul skito įrašą ant ąsočio. Pridėdamas Lietuvai tūkstantį metų, norėjau parodyti, kad Lietuva buvo prieš du ir daugiau tūkstančių metų.

Bandžiau priekaištauti, kad autorius per daug laisvai interpretuoja Evangeliją, tačiau Ipolitas nenusileido.

– Prie Švento Rašto nelimpa kas bloga, o kas gera ne tik galima, bet ir reikia pridėti. Apie jokį kitą kūrinį pasaulyje nėra prirašyta tiek knygų, traktatų, sukurta legendų, pasakojimų, kaip apie Šventąjį Raštą. Prie jo pridėta tiek ir tiek. Sumaniau ir aš šį tą pridėti.

Po tokio paaiškinimo Ipolito kūrinys nebeatrodė naiviai.

Kaip piliečiai, nevengiame aptarti ir valstybės reikalų. Įdomiai ir paprastai Ipolitas aiškina blogio valstybėje priežastis. Anot jo, blogis valstybėje atsiranda dėl jos valdovų nuodėmių, nes valstybė panaši į šeimą, kur už tėvų kaltes tenka kentėti vaikams. Neišpirktas valdovų nuodėmes turi išpirkti tauta, kaip šeimoje tėvų nuodėmes – vaikai. Aptardami blogio priežastis, priėjome prie Lietuvos, jos prezidento ir pakaitomis pradėjome vardyti jo nuodėmes:


  • Kaip liudijo žmona, buvo neištikimas šeimai.
  • Priklausė SSRS komunistų partijai, buvo jos vadovas Lietuvoje, persitvarkiusios iš TSKP į LKP ir LDDP vadovas.
  • Priklausė okupacinės kariuomenės Pribaltijskovo vojenovo okruga gynybos tarybai (neteko girdėti, kad būtų atsistatydinęs ar atleistas).
  • Lietuvos suverenitetą suvokė tik SSRS sudėtyje.
  • Vedamas į Nepriklausomybę spyriojosi.
  • Pasisakė prieš SSRS kariuomenės išvedimą iš Lietuvos.
  • Dangstydamas sovietinį genocidą, SSRS represinių struktūrų archyvus siūlė sudeginti (paaiškėjo, kad jie ir buvo naikinami).
  • Nėjo kartu su tauta į Baltijos kelią.
  • Prieštaravo Lietuvos Konstitucijos viršenybei prieš SSRS Konstituciją, nors Estija tokį sprendimą jau buvo priėmusi.
  • SSRS ekonominės blokados metu statydinosi vilas, vos ne kasdien pranešdamas tautai, kad baigiasi SSRS tiektos gėrybės.
  • Atsisakė liudyti Sausio 13-osios byloje, tik teismo spaudžiamas galiausiai sutiko.
  • Agituodamas nedalyvauti ekonominiame referendume, elgėsi nepilietiškai.
  • Kartu su Klimaičiu (Kliugeriu) ir V.Beriozovu buvo įsteigęs firmą, per kurią pumpavo valstybinių įmonių lėšas.
  • Skaldė Lietuvą į savus ir nesavus, pirmarūšius ir antrarūšius.
  • Visą gyvenimą Lietuvai atidavusį Stasį Lozoraitį atšaukė iš ambasadoriaus pareigų JAV, atšaukė kitus „nesavus“ ambasadorius; paskyrė savuosius.
  • Patarėjais rinkosi komunistus ir kagėbistus.
  • Užvirė Maišiagalos košę.
  • Per pinigų reformą švarius ir nešvarius talonus vienodu santykiu pakeitė į litus, taip padėdamas buvusiai partinei nomenklatūrai išsaugoti prichvatizuotą turtą.
  • Buvo pasyvus stebėtojas, kai LDDP valdymo metais buvo išgrobstyta didžioji turto dalis.
  • Nepasirašė valdininkų pajamų deklaravimo įstatymo.
  • Leido plisti ir įsišaknyti korupcijos epidemijai.
  • Leido valstybėje įsivyrauti teisiniam nihilizmui, nebaudžiamumui, nusikalstamumui.
  • Kai premjeras A. Šleževičius valstybėje kėlė chaosą, kai tas melavo apie padėties stabilizaciją, jam pritardavo.
  • Daugiau rūpinosi savo, o ne Lietuvos įvaizdžiu (už milijonus litų įsigijo prezidento lėktuvą, Nidoje, Urbo kalne, buvo pradėjęs statydintis prezidento vilą. Kiekvienam apsilankiusiam užsienio valstybės vadovui rodė savo, kaip statytojo, vaidmenį, pateikdavo ilgiausią raudą „Kaip Landsbergis sugriovė Lietuvą“.
Nuodėmių vardijimą pertraukė Ipolitas:

– Patys netikę esam, kad tokį išsirinkome.

– Vadinasi, kalta tauta? – paklausiau.

– Tauta nekalta, tik per okupaciją labai pasiligojusi, o ligonio nekaltina, bet gydo.

Mediciniškai tariant, bandėme ligas diagnozuoti. O jų, tų ligų, radome ne vieną. Tai – baudžiauninko sindromas, istorinės atminties susilpnėjimas, tautinės savimonės stygius, internacionalumo užkratas, vergiškumo požymiai, tinginystė, elgetystė, girtuoklystė. Mediciniškai ir lotyniškai tariant, visas homo sovieticus kompleksas.

– Ar žinai, kodėl šernas kiaulidėje, o erelis vištidėje gyventi nenori? – staiga paklausė Ipolitas, – Juk saugu, maistu nereikia rūpintis, žvarbūs orai nebaisūs.

Numaniau, tačiau laukiau paaiškinimo.

– Ir šernas, ir erelis ir kiekvienas gyvas gamtos padaras suvokia laisvės vertę, tik žmogus gali ją iškeisti į „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“. Tik žmogus gali tenkintis vergija, jos atsikratęs, vėl vergijos ilgėtis. Paskaityk P.Rusecko „Baudžiavą“, rasi ten tvirtinimą, kad kai kas panaikinus baudžiavą įrodinėjo, kad jis baudžiauninkas ir iš baudžiavos nesitrauks. O kiek tautiečių dabar tebesiilgi sovietinės vergijos? Vadinasi, ta liga giliai įsišaknijusi.

Kadangi man teberūpėjo blogis valstybėje, paklausiau:

– Ką turėtume daryti, kad blogis išnyktų arba bent jo mažėtų?

– Turime ligas išsigydyti, kaltes išpirkti. Tinginystę, elgetystė ir girtuoklystę patys turime įveikti, jas gerai gydo darbas, o kitas nugalėti turi padėti šeima, mokykla, Bažnyčia, valstybė.

– O kaip tas kaltes, kurių ir tauta, ir pats prezidentas pakankamai turi, išpirkti?

– O ką daro Dešimtį Dievo įsakymų pažeidęs krikščionis? Eina išpažinties, ryžtasi nebenusidėti, prašo skirti atgailą ir duoti išrišimą, atgailauja.

– O jei prezidentas savo nuodėmių neišpažįsta, neatgailauja?

– Už jį nuodėmes jau išpažinome. Dabar reikia atgailauti, melstis, kad daugiau nebenusidėtų. Tą gali daryti kiekvienas.

Dar kartą įvertinę nuodėmes, nusprendėme, kad jos ganėtinai didelės, kad paprastos atgailos neužteks. Sutarėm važiuoti į atlaidus Žemaičių Kalvarijoje ir eiti kalnus. Važiavome, ėjome. Kiekvienoj stoty sustodavome, atsiprašydavome Dievą ir Lietuvą už sūnų paklydėlį Algirdą Mykolą, prašydavome Šventąją Dvasią apšviesti žmonių protus, kad į prezidentus neberinktų nei jo, nei panašių į jį.

Religinę, pilietinę ir politinę priedermę atlikę, grįžome.

Neseniai vėl aplankiau Ipolitą. Radau bedrožiantį Rūpintojėlį.

– Drožiu Valdui Adamkui, kad saugotų nuo negandų, klaidų ir nuodėmių.

Prisiminėme Kalvarijas, džiaugėmės, kad Dievas mūsų maldas išklausė, kad pats prezidentas, gal savo nuodėmių naštą pasvėręs, naujos kadencijos nebebandė, o pavojų kėlusį Artūrą gal pats nelabasis kažkur nunešė – matę žmonės besisukiojantį apie Karijotiškes ir Naujojoje Vilnioje (gal ten kokią autonomiją rezga). Apgailestavome, kad prezidentas tautai įkyriai piršdamas įpėdiniu tikrą palaidūną, vėl didelę nuodėmę padarė. Dar ir apie savo netikusius ketinimus prasitarė – žada iš savos į kitą šeimą išeiti. Ir kitokių ketinimų esama: kad už kaltes Juozaičio santarvės premiją pasiėmė – normalu: kokie nuopelnai, tokia premija, bet kad už jas ant auksinės grandinės žada valstybės ordiną pasikabinti – tikras akibrokštas. Gaila, žinoma, valstybės aukso, tačiau kiek juoko būtų – dar vienas Lietuvos rekordas – ordinas už nuodėmes!

Juokai juokais, be kokio žymens išleisti prezidentą į poilsį nederėtų, todėl nusprendėme, kad geriausiai tiktų panašus į tą, kokį Rusijoje Petro I laikais prirakindavo geležine grandine ant kaklo: 5 kg svorio ketaus medalis su įrašu „za pjanstvo“ (įrašas galėtų būti ir kitoks).

Algimantas Zolubas, „Valstiečių laikraštis“, 1998-02-07 

Netrukus po publikacijos pasirodymo, per Lietuvos TV kažkas tuometinio prezidento klausė, kaip vertina jis tokį rašinį, jis tepasakė, jog tai – Zolubo nuomonė.

Po šio rašinio paskelbimo sekė daugiau nuodėmių, kurių nebefiksavau, tik dvi tikrai įsiminė:


  • Savo principu „gyvenk pats ir netrukdyk kitiems gyventi“, kurį, deja, taikė itin netinkamais atvejais, bei savo „rūpinimusi valstybe“ (tiksliau savo dzin-izmu ir rūpinimusi tik savo genties ir tvirtovės bei partijos reikalais), AMB prisidėjo prie prostitucijos ir prekybos žmonėmis suklestėjimo apskritai bei prie vaikų lytinio išnaudojimo konkrečiai – jis TV reporteriui apsimetė neprisimenąs, jog pasirašė įstatymą, leidžiantį naudotis 14-mečių kūnais – jei šie „sutinka“. Tartum tokio amžiaus vaikai apskritai pajėgūs sąmoningai tokį klausimą spręsti;
  • Atgimimo metu, 1988–90 metais A.M. Brazauskas vadovavo Lietuvos komunistų partijai, kurią Lietuvos patriotinės organizacijos laiko nusikalstama.
Taigi Vilniaus garbės piliečio vardas A. M. Brazauskui suteiktas ne tik neteisėtai, bet ir nepelnytai.

Susiję

Politika 2682946202922087918
item