Albertas Lamauskas. Šiuolaikinio liberalizmo diktatūra ir aplinkos kūryba

Straipsnyje „Ar tai Vakarų savižudybė?“ (bernardinai.lt 2014-08-27) Richardas Kochas ir Chrisas S...

Straipsnyje „Ar tai Vakarų savižudybė?“ (bernardinai.lt 2014-08-27) Richardas Kochas ir Chrisas Smithas pripažįsta, kad Vakarų civilizacija nuo 1900-ųjų padarė didžiulę pažangą įvairiose srityse, nors pastaruoju metu jai, deja, stinga pasitikėjimo savimi. Visuomenę apėmusi vidinė krizė. Išeičių siūloma ieškoti, pasitelkiant „sėkmės veiksnius“ – krikščionybę, optimizmą, mokslą, ekonominį augimą, liberalizmą ir individualizmą. Kocho ir Smitho manymu, tai „šeši Vakarų civilizacijos stulpai“, šešios atramos tolesnei Vakarų civilizacijos statybai.

Kas galėtų būti bendra tarp globalių klausimų, kuriuos aptaria minėti autoriai, ir aplinkos kūrybos, apie kurią čia ketinu kalbėti? Atsakymas paprastas: aplinkos kūryba, jeigu pažvelgsime į ją plačiau, yra išskirtinai svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Ji turi ne tik materialųjį, bet ir dvasinį pamatą. Ant šių pamatų laikosi egzistenciniai visuomenės orientyrai. Tad pasvarstykime, ar visos Kocho ir Smitho išvardytos idėjinės atramos stiprina visuomenės pasitikėjimą savimi, nuteikia praktinei veiklai, ypač aplinkos kūrybai? Šis klausimas svarbus ir Lietuvai, vis smarkiau įsibėgėjančiai liberalizmo greitkeliu.

Krikščionybės skleidžiamas tikėjimas, be abejo, skatina žmones atjausti vieniems kitus, atsakingai elgtis, kontroliuoti save, laikytis moralaus gyvenimo būdo, siekti susiklausymo ir santarvės. Visa ko pagrindu krikščionybė laiko dorovę. Jos skelbiamų vertybių reikšmė visuomenės ugdymui neabejotina. Mokslas irgi išskirtinai svarbus – be jo civilizacijos pažanga sustotų. Pastangos, turinčios mokslinį pagrindimą, jeigu jos nukreiptos siekti, kad ekonomikos augimas būtų subalansuotas, sužadina visuomenės tikėjimą ateitimi, nuteikia optimistiškai. Tačiau labai keista, kad tokiomis pat patikimomis Vakarų civilizacijos atramomis laikomi ir liberalizmas su individualizmu, nors akivaizdu, kad būtent dėl jų tasai statinys yra smarkiai pakrypęs, braška ir kelia rimtą pavojų visiems savo gyventojams.

Pirmieji liberalizmo daigai pasirodė XVII–XVIII a. Vakarų Europoje, idėjos suvešėjo XIX a. Ankstyvieji liberalizmo ideologai siekė užtikrinti socialiai atsakingo žmogaus laisves. Asmeninė atsakomybė, garbė ir orumas jiems nebuvo svetimi jausmai. Jaustis atsakingam už savo veiksmus buvo viena iš labai svarbių liberalaus elgesio normų, saugiklis, užtikrinantis, kad ekonominė veikla neperžengs padorumo ribų. Liberalizmo pirmeiviai nepropagavo nežabotos individo laisvės. Deja, įsivyravus ekonominiam liberalizmui, pirminė jo doktrina išsigimė – aukščiau už kitus interesus buvo iškelta ekonominė nauda. Svarbiausias individo tikslas – turtas ir asmeninė sėkmė. Socialinė nelygybė yra natūrali ir net prasminga, jos įveikti neįmanoma ir nereikia. Valdymas – turtingesniųjų privilegija. Ne intelektas, ne išsilavinimas, ne kultūrinis išprusimas ar profesinė patirtis laikytini valdančiųjų privalumais, bet materialinių išteklių kiekis ir su tuo susijusi finansinė galia bei įtaka. Pagal tai asmenys priskiriami visuomenės elitui.

Atšiauriausi ekonominio liberalizmo bruožai išryškėjo posovietinėje erdvėje, kuriai priklauso ir Lietuva. Socialiniu atžvilgiu humaniškesnio šiaurietiškojo socialliberalizmo idėjos mūsų šalį, pakilusią naujam gyvenimui, deja, aplenkė. Lietuvoje atsirado specifinė liberalizmo atmaina (sąlygiškai vadinsime ją šiuolaikiniu liberalizmu).

Visuomenė ėmė suvokti save kaip nevaržomų ir nesivaržančių individų minią. Kad ir kaip keista, perimdami Vakarų pasaulio tvarką, kuri nuo seno siejama su idealistinių pažiūrų sistema, įtvirtinome šiuolaikinę liberalizmo doktriną, kuri iš esmės yra vienpusiškai materialistinė. Nuoseklus liberalizavimas anaiptol nesustiprino Lietuvos pamatų. Prasidėjo spartus savitikslis materialinio turto kaupimas. Atrasti nešvarūs greito praturtėjimo šaltiniai. Svaigino laisvė nesijausti socialiai atsakingiems. Uždaras individualizmas skatino egocentriškai siekti karjeros ir asmeninės naudos, nesilaikant moralės normų. Stipresniojo jėga ir teisė tapo savaime suprantamais dalykais. Gyvybiškai svarbūs viešieji interesai atsidūrė užribyje. Socialinė atskirtis, įgaunanti vis grėsmingesnį mastą, daug ką privertė skalsesnės duonos ieškoti svetur...

Bėda ta, kad dailus šiuolaikinio liberalizmo frakas buvo užvilktas ant panešiotų socialdarvinizmo apatinių... Liberaliosios moralės prasilenkimas su krikščioniškąja etika ir dorove lėmė dvasinį individų susidvejinimą. Šiuolaikinė visuomenė vis labiau jaučiasi sutrikusi, jos nerimas ir nusivylimas tuo, kas vyksta, regis, jau pasiekė kritinę ribą. Pažvelkime į tai per aplinkos tvarkymo prizmę.

Aplinkos išteklių liberalaus perskirstymo padariniai

Aplinkos planavimo specialistai, mokslininkai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios aiškino, kad laisvosios rinkos sąlygomis reikia labai apgalvotai reglamentuoti aplinkos išteklių naudojimą ir tvarkymą. Dar 1991 m. buvo nutarta parengti kompleksinį Lietuvos kraštotvarkos planą. 1992–1994 m. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas sudarė detalias rekreacinių teritorijų schemas. – išanalizavo turimus išteklius, jų potencialą, naudojimo galimybes. Tikėtasi, kad schemos pravers, sistemiškai plėtojant rekreacijos verslą, taigi visa Lietuva iš to turės nemažą ekonominę naudą.

Deja, kraštotvarkos plano rengimas buvo sustabdytas. Administracinių rajonų rekreacinės plėtros schemas biurokratai nukišo į stalčių. Svarbūs turizmo kompleksai, pavyzdžiui, tokie kaip Zarasų poilsio ir turizmo bazė, buvo skubiai privatizuoti. Negana to, sukurta „tvarka“, leidžianti grąžintiną žemę iš prastos vietos „perkelti“ į tinkamesnę. Buvo karčiai juokaujama, kad mokslininkai ne veltui triūsė, darydami Lietuvos administracinių rajonų rekreacinės plėtros schemas, kuriose smulkiai sužymėjo vertingas gamtines teritorijas, aprašė rekreacinius išteklius. Apsukresni žemvaldžiai iš to ir sužinojo, kur perkelti neišvaizdžius savo turimos žemės plotus. Unikaliuose gamtos kampeliuose užvirė individualių vilų statybos. Vertinga, saugotina gamtinė aplinka buvo intensyviai urbanizuojama. Savavališkos statybos tapo norma. Rekreacinių teritorijų „okupacija“ apie 1995–1998 m. bene sparčiausiai vyko Lazdijų rajone. Kai pradėta rengti Veisiejų regioninio parko planavimo schemą, paaiškėjo, kad skubota ežerų pakrančių privatizacija užkirto kelią sukurti darniai veikiančią vandens turizmo sistemą.

Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą 1993–1994 m. parengę Lietuvos statybos ir architektūros instituto mokslininkai perspėjo, kad prasidėjęs chaotiškas kultūros paveldo objektų privatizavimas sukels daugybę pragaištingų padarinių, nors ši unikali teritorija ir yra saugoma valstybės. Seimas, atsižvelgdamas į nuogąstavimus, pažadėjo parengti ir patvirtinti specialų teisinį privatizacijos reglamentą, skirtą Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Deja, kaip sakoma, „pažadėsi – patiešysi, netesėsi – negriešysi“, taigi toks dokumentas neatsirado. Poilsio namus, senąsias kuršių sodybas Kuršių nerijoje be jokių apribojimų privatizavo atvykėliai nuvorišai ir įsirengė uždarus apartamentus, skirtus asmeniniam poilsiui. Senieji gyventojai, iki tol palaikę istorines Kuršių nerijos buities tradicijas, puoselėję aplinkos savitumą, buvo išstumti. Senosios žvejų sodybos, pertvarkytos vasaros poilsio reikmėms, iki šiol kelia nemažai rūpesčių Kuršių nerijos nacionalinio parko priežiūros tarnybai. Neringos savivaldybė savo ruožtu sprendžia kitą galvosūkį: vietiniams žmonėms trūksta gyvenamojo ploto, o namams statyti nepakanka nei sklypų, nei lėšų.

Ydingai liberalizuotas teritorijų planavimas

Teritorijų planavimas yra civilizuotai vykdomo aplinkos tvarkymo ir pritaikymo įvairiai veiklai pagrindas. Bene svarbiausias šiuo atžvilgiu yra bendrasis teritorijų planavimas, kuris numato ilgalaikę darnios teritorijų plėtros perspektyvą. Tai planingo urbanistinio ir architektūrinio aplinkos tvarkymo rėmai, pagrįsti įvairiapuse moksline aplinkos analize, kurią atlieka įvairių sričių specialistai. Deja, komercinei veiklai, norinčiai iš savo veiklos kuo greičiau gauti pelną, toks planavimas neparankus, nes nuostatos, išreiškiančios ilgalaikius strateginius viešuosius interesus, dažnai nesutampa su konjunktūriniais komerciniais šios dienos interesais. Todėl liberalių pažiūrų politikai teritorijų planavimo pamatus nuolatos bando „išklibinti“. Paliekamos įvairios landos, kad būtų galima kaitalioti miestų ir gyvenviečių bendruosius planus. Motyvacija paprasta – reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas greitoms investicijoms ir ekonomikos augimui, nesvarbu, kad tai daroma viešojo intereso sąskaita.

Dažnai kaitaliojant bendrojo planavimo dokumentus, apsukruoliams pavyksta „nusavinti“ miestų, miestelių, gyvenviečių viešąsias erdves, reikalingas poilsiui ir socialinei infrastruktūrai. Tuos plotus okupuoja komercinės paskirties objektai, kurių statytojams ir naudotojams nusispjauti į kraštovaizdžio vertybių apsaugą. Stambūs prekybos centrai, pastatyti senamiesčiuose, išstumia smulkias, turistams patrauklias krautuvėles, bet blogiausia, kad suardomi svarbūs teritoriniai ryšiai, išbalansuojama inžinerinė infrastruktūra, žalojamas vietovaizdis ir t. t. Urbanistinė plėtra įgauna iškraipytą pavidalą – vis dažniau pasitaiko atvejų, kai, siekiant sumažinti statybų kainą ir gauti kuo didesnį pelną, gyvenamuosiuose kvartaluose visai nepaliekama vietos nei viešosioms erdvėms, nei socialinei infrastruktūrai. Vargu ar gautoji vienadienė ekonominė nauda kompensuos tuos praradimus ir nuostolius, kuriuos patiria miestai, tapę nepatogūs gyventi žmonėms.

Teritorijų planavimo įstatymo naujausi pakeitimai dar labiau pablogino padėtį. Užsimota liberalizuoti ne tik teritorijų planavimo procesą, bet ir aplinkos naudojimo reglamentavimą. Kyla pavojus, kad ištekliai bus naudojami dar neracionaliau, o miestų ir gyvenviečių plėtra taps visiškai padrika. Taigi, bendrasis planavimas, kuris turėtų būti ilgalaikio perspektyvinio teritorijų tvarkymo pagrindas, paverčiamas niekiniu, uždegant žalią šviesą urbanistinei savivalei.

Neatsakingas aplinkos tvarkymas

Lietuvai vos atkūrus Nepriklausomybę, šiuolaikinio liberalizmo šalininkai užsimojo privatizuoti infrastruktūrą, pritaikytą socialinėms reikmėms. Viešosios erdvės, skirtos žmonių sveikatinimui, vaikų fiziniam ugdymui, suaugusiųjų sportui, poilsiui, rekreacijai, buvo perduotos tvarkyti privačiam verslui. Privatizuotos ar ilgam laikui išnuomotos viešosios erdvės tapo komercinių manipuliacijų objektu. Daugelis iš jų apleistos, nugyventos arba jų paskirtis pakeista. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo nuomojamas ir tų nuomininkų labai prastai tvarkomas Kauno Dainų slėnis, kuriame vyksta svarbūs reprezentaciniai miesto renginiai. Tikra Laikinosios sostinės gėda tapo parkas, pavadintas Ldk Vytauto vardu, – kadaise buvusi jauki miestiečių poilsio, vaikų žaidimų vieta virto apgailėtina apšepusia teritorija, kuriai tvarkyti, matyt, neskiriama nė cento, nors čia vykstantys abejotinos vertės pramoginiai renginiai, ko gero, duoda nemažą pelną. Neatsakingas požiūris į aplinkos tvarkymą, žinoma, yra ne vien Kauno yda, viešosios erdvės merdėja ir daugelyje kitų Lietuvos miestų bei miestelių.

Ne tik nesilaikoma privalomų aplinkos naudojimo ir tvarkymo reglamentų – pradėta nebaudžiamai niokoti saugomas istorines urbanistines erdves. Su ypač agresyviais išpuoliais susidūrė kultūros paveldas – liberalių pažiūrų ekspertai užsimerkę laimina statybas, užgožiančias saugomą aplinką. Kaune sunaikinta nemažai tarpukario pastatų interjerų su istorinės atminties ženklais. Nebeliko ir kai kurių labai įdomių sovietmečio architektūros pavyzdžių, liudijusių, kad pažaboti laisvą dvasią ne visada pavyksta net ir totalitariniams režimams. Dalį paveldo neatitaisomai sužalojo drastiški architektūriniai pakeitimai. Niekinamą požiūrį į aplinkos kūrybą ir saugotiną urbanistinę aplinką liudija naujadarai, atsiradę, pavyzdžiui, Kauno Naujamiestyje. Vienas iš tokių – Laisvės alėjoje, šalia
savivaldybės, ant seno pastato užrioglintas „stiklainis“, ko gero, nusižiūrėtas pramoniniame kažkurios šalies miesto rajone. Antras – ant istorinės Kauno senamiesčio ribos, šalia gynybinės sienos bokšto, pastatytas daugiaaukštis, įžūliai nesiskaitantis su miesto istorija. Šie du plačiai pagarsėję pavyzdžiai rodo, kad liberaliu mąstymu grindžiamas aplinkos tvarkymo administravimas nuolankiai paiso egocentriškų verslo interesų, o aplinkos architektai su vadinamaisiais ekspertais tuos interesus aklai ir klusniai įgyvendina.

Neringos skulptūra Nidos centro skvere
Pinigingi rėmėjai labai dažnai ir menininkus sugundo nepaisyti vietos dvasios (genius loci). Graudus pavyzdys – Nidos centre, nevykusiai parinktoje skvero vietoje, pastatyta nuogos undinės skulptūra, dedikuota legendinei Neringai. Reikia nemenkos meninio požiūrio „laisvės“, kad sugalvotum kuršių legendoje minimą milžinę Neringą, supylusią kopas, „po sunkių darbų išsimaudžiusią ir džiovinančią savo plaukus“, paversti infantilia seksualios išvaizdos mergele. Ir ta „grožybė“ raivosi pačiame Kuršių nerijos nacionaliniame parke, netoli jo administracinio centro. Atrodo, visi bus pamiršę, kad šio parko pareiga – saugoti ne tik gamtą ir senąją kuršių architektūrą, bet ir sakytinį paveldą apie Kuršių neriją. Deja, liberalus požiūris užgožia tikslus, kurių derėtų siekti.

Dar viena bėda – mechaniškai mėgdžiojamos užsieninės mados. Kopijuojami ir stereotipiniai aplinkos tvarkymo modeliai, paplitę globaliu mastu. Dažnai įrodinėjama, esą būtinai reikia į mūsų erdvę perkelti vadinamąsias modernias tendencijas, sekti pasaulio didmiesčių pavyzdžiais. Tokie „nusižiūrėjimai“, tiesiogiai neišplaukiantys iš mūsų poreikių ir aplinkos ypatumų, tampa provincialia primityviai suprasto aplinkos modernizavimo išraiška (akmeninės sagos ir kiti akmeniniai kliuviniai pėstiesiems Kauno Laisvės alėjoje, „vamzdis“ Vilniaus Neries krantinėje ir pan.). Liberaliai atsainus meno kūrėjų požiūris į vietos dvasią susipina su kūrinių prasme, suprantama tik patiems jų kūrėjams. Tai didina kūrybos atskirtį, susvetimėjimą tiek su aplinka, tiek su visuomene, nors turėtų būti atvirkščiai, nes viešosiose erdvėse esantys kūriniai be estetinės funkcijos turi dar ir socialinę – sutvirtinti bendruomeninius ryšius, praturtinti nacionalinę tapatybę ir pan.

Kaktomuša su gyvybiškai svarbiais visuomenės interesais

Aplinkos kūrybai ir ją palaikančiam mokslui, jeigu jie neduoda tiesoginio pelno čia ir dabar, liberalioji terpė neskiria deramo dėmesio, juo labiau – pakankamos paramos. Mokslinė aplinkos kūrybos analizė, metodinis jos pagrindimas, kritiškas įvertinimas laikomi nebūtinais dalykais. Tokios svarbios sisteminio aplinkos tvarkymo sritys kaip urbanistika, architektūra, gamtosauga, paveldotvarka ir pan., stokoja tvirčiau argumentuoto teorinio pagrindo. Ar ne todėl naujieji statiniai taip žiauriai darko savitas istorines urbanistines erdves, žaloja vertingą gamtinį kraštovaizdį? Bedvasės stiklo ir plieno dėžės, masiškai paplitusios daugelyje šalių, „sukaltos“ naudojant standartines industrines priemones, simbolizuoja sausą ir agresyvų prakticizmą. Liberalus vartotojiškas urbanistinių stereotipų taikymas neduoda ir negali duoti gerų vaisių. Šiuolaikiniuose statiniuose vyraujantis tarptautinis „komercinis“ stilius atspindi verslo galią ir tikslus, tačiau „tų griozdų“ dominuojama aplinka, netekusi savitumo ir neišreiškianti vietos dvasios, yra šalta, nejauki, atstumianti. Deja, šiuolaikinio liberalizmo (nesvarbu, kokiai partijai priklausytų) šalininkai, kuriantys įstatyminę aplinkos naudojimo ir tvarkymo priežiūros bazę, nėra suinteresuoti keisti susiklosčiusios padėties. Ydingą tvarką įtvirtina ir šios srities administravimas. Aplinkos ministerijos padalinys, kuruojantis architektūrą ir urbanistiką, nebando ieškoti išeities, matyt, esamą padėtį laiko pakankamai gera. Žemesnėje – savivaldos – grandyje miesto arba rajono vyriausiasis architektas, būdamas vietinės administracijos tarnautojas, negali užtikrinti teritorijų planavimo, ypač bendrojo, efektyvios kontrolės, nes neturi tiesiogiai valstybės jam suteiktų įgaliojimų ginti viešąjį interesą. Taigi privalo paklusti savivaldybės tarybos sprendimams, o jiems didelę įtaką daro verslo lobistai. Ydingas ratas užsidaro ir rieda toliau, traiškydamas unikaliausius gamtos ir žmonių kūrinius...

Idealistiniai šūkiai, kuriuos kartais ima deklaruoti liberalaus sukirpimo politikai (vėl pabrėžiu: nesvarbu, kokiai partijai jie priklauso) taip ir lieka vien gražiomis deklaracijomis, nes pirmenybė teikiama ekonominiams tikslams, o jie neleidžia kompleksiškai pažvelgti į gyvybiškai svarbius visuomenės interesus. Abejingumas aplinkos savitumui, istoriniam paveldui, pagarbos gamtos vertybėms stoka dar labiau užaštrina socialines problemas. Žmonės ima nevertinti savo aplinkos, o galų gale ir savo šalies. Energingiausi, darbingi, išsilavinę asmenys emigruoja į užsienį, daugiausia į ES šalis. Tai silpnina Lietuvos genofondą, kelia pavojų tautinei tapatybei. Europiečių migracija palanki išsivysčiusioms šalims – jos naudojasi pigia atvykėlių darbo jėga ir intelektualiniu potencialu. O Lietuva smarkiai nuskurdo tiek demografiniu, tiek dvasiniu atžvilgiu. Visuomenė dezintegruojasi, nes nebepuoselėja bendruomeninių vertybių, neturi idealistinių siekių, vyksta tautiškumo ir patriotizmo erozija.

Beje, tautiškumą, patriotizmą, tautinės tapatybės saugojimą šiuolaikinis liberalizmas gana ciniškai apšaukia nacionalizmu. Tautų, ypač mažų, interesai laikomi niekiniais, nors visiškai akivaizdu, kad neoliberalizmo įsiūbuotame globalizacijos vandenyne mažos tautos išliks tik tuo atveju, jeigu saugos tautiškumą, žadins altruistinį patriotizmą, prieraišumą prie savo gimtinės. Kita vertus, tautų ir tradicijų maišymasis ir dėl to kylantis susipriešinimas kelia vis didesnį galvos skausmą net galingiausioms Vakarų valstybėms. Tradicijų, ypač religinių, susikirtimai kelia masinę sumaištį, provokuoja riaušes, kruvinus susirėmimus. Šiuolaikinis liberalizmas, kuris dažnai neteisėtai savinasi tikrosios demokratijos šlovę, stato naują Babelio bokštą, kuris turi bauginamai daug bendro su bibliniu Babelio bokštu, užsitraukusiu Dievo rūstybę.

Tautiniu pagrindu susitelkusi visuomenė myli ir puoselėja savo kraštą, kultūrinę savastį, žmones sieja dvasinis bendrumas, pagrįstas istorinėmis tradicijomis, susiklausymas, tarpusavio pagalba ir kryptinga produktyvi veikla. Tai užtikrina tvarios visuomenės sėkmingą raidą.

Tokiam plačiau suvokiamam bendruomeniškumui, tautinės kultūros ugdymui pagal šiuolaikinio liberalizmo doktriną vietos akivaizdžiai trūksta. Bet juk visuomenės procesai jau buvo palikti stichiškai savireguliacijai pagal rinkos principą, gal todėl lauktosios pažangos net po 25-erių laisvės metų Lietuvoje ne tiek jau daug, o praradimų – į valias. Viena iš priežasčių, matyt, ta, kad šiuolaikinių liberalų proteguojama laisvė, kuria taip lengva piktnaudžiauti, yra priešpriešinama susiklosčiusioms sociokultūrinėms normoms ir tradicijoms. Visuomenę tai trikdo, skaldo, supriešina.
Trūksta susiklausymo ir tarpusavio pasitikėjimo.

Kultūros pokyčiai ir į juos orientuotos pastangos ilgainiui keičia tiek visuomenę, tiek pavienius individus. Tad kultūra, būdama įvairialypių pastangų visuma, lemia visuomenės raidos kryptį. Ar tai bus pažangos, ar nuosmukio kultūra, priklauso nuo visuomenės, jos grupių ir pavienių individų veikimo būdo ir tos veiklos kokybės. Suprantama, ne mažiau svarbus ir valstybės valdymo būdas, jo kokybė.

Šiuolaikinio liberalizmo politika, kaip ir verslas, persmelktas liberaliuoju individualizmu, pirmenybę teikia ekonominės veiklos laisvei. Iš to išplaukia gana agresyvi liberalizmo diktatūra, deklaruojanti labai jau vienpusę laisvę. Kopijuojami ir visuomenei primetami momentinę naudą, laikiną populiarumą teikiantys dalykai, nemąstant, kas bus toliau. Todėl veiklos rezultatai sunkiai prognozuojami, plėtra nedarni. Bergždžiai eikvojama energija, beprasmiškai švaistomi ištekliai, beatodairiškai naikinama gamtinė aplinka ir kultūros paveldas, skaldoma visuomenė, žeidžiama jos savimonė. To nepaisydami, šiuolaikiniai liberalai ragina dar labiau siaurinti valstybės galias ir jos teisę telkti visuomenę, pastangas, kad intelektualinės, ekonominės pajėgos būtų nukreipiamos siekti svarbiausių tikslų, susijusių su viešaisiais sociokultūriniais interesais. Liberalai primygtinai reikalauja kuo didesnę laisvę visose gyvenimo srityse palikti visuomenės savireguliacijai, vykstančiai ekonominiu pagrindu. Deja, ketvirtis amžiaus parodė, kad tokia savireguliacija nėra panacėja, atvirkščiai – visuomenės raida sulėtėja, ją apima stagnacija, nes pagrindiniu tikslu tampa desperatiškos išgyvenimo galimybių paieškos. „Savireguliacija“ neįstengia išspręsti daugelio svarbių socialinių problemų. Verslo savireguliacija, irgi proteguojama liberalų, efektyviai veikia tiktai tada, kai verslas apriboja save savo paties labui. Ten, kur liberalus veikimo būdas mato naudą vien sau, tokia savireguliacija veikia prieš visuomeninį interesą. Tai rodo, kokia dviprasmiška yra savireguliacijos idėja.

Vyraujant šiuolaikinio liberalizmo diktatui, daugelis svarbių sričių, tarp jų ir aplinkos kūryba, plėtojasi chaotiškai, užtikrinti darnią plėtrą nesiseka. Tokiomis sąlygomis visuomenei sunku sistemiškai judėti į priekį. Pavyzdžiui, kai urbanistinis ir architektūrinis aplinkos planavimas egoistiškai susiejamas su privačiais interesais, imama ignoruoti egzistencinius visuomenės poreikius.

Kur ieškoti išeities? Erichas Frommas knygoje „Turėti ar būti“ tvirtina, kad ekonominiai siekiai negali būti vienintelis žmonių gyvenimo turinys. Svarbiausias visuomenės siekis – pažangos kultūra. Jos pagrindas – visapusiškai apgalvotas, darnus visų visuomenės grandžių veikimo būdas, paremtas mokslu, apčiuopiančiu gyvybinius šalies ir jos gyventojų interesus ir ieškančiu būdų, kaip subalansuotai tuos interesus tenkinti. Pažangos kultūrai užtikrinti reikalingas visų visuomenės grandžių susiklausymas ir bendras darbas. Tik tada ir ekonominė veikla, ir kitos sritys tarnaus gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams. O jie savo ruožtu skatins produktyvius, socialiniu atžvilgiu tikslingus ekonominius procesus, juose dalyvaujančiam verslui suteikdami motyvaciją. Čia slypi atsinaujinimo ir išlikimo šansas akistatoje su globaliu pasauliu.

Metodiškai puoselėti pažangos kultūrą, įsisamoninti jos tikslus, remtis veiklos tikslingumu, sistemingumu, socialiniu prasmingumu ir tikėjimu, skatinančiu dorai elgtis, mažai lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei yra ypač svarbu. Tai perspektyvus visuomenės atgimimo kelias. Svarbiausia įžiebti jai viltį, suteikti daugiau optimizmo. Reikia visomis išgalėmis stengtis pataisyti pašlijusius santykius tarp žmonių, atkurti tarpinstitucinius ryšius, ugdyti bendruomeniškumą, mažinant socialinę atskirtį ir egzistencinę neviltį. Valstybė pagaliau turi tapti institutu, kuris nepavaldus šiuolaikinio liberalizmo diktatui ir sugeba pasiekti, kad ekonominė plėtra apribotų save savo pačios labui, t. y. užuot buvusi savitikslė, veiktų tikslingos, subalansuotos visų sričių kūrybos labui.

Aplinkos kūrybai, kaip ir kitoms sritims, svarbu iš liberaliojo klystkelio pasukti į kelią su dviem lygiaverčių interesų juostomis: a) viešieji interesai (svarbūs visuomenės išlikimui, gyvavimui ir tobulėjimui); b) komerciniai interesai (privataus verslo plėtra ir iš to gaunama nauda).

Deja, šių interesų takoskyra kol kas nėra aiški. Reikėtų ir tobulesnio mechanizmo, kuris užtikrintų harmoningą skirtingų interesų sąveiką. Aplinkos planavime šie dalykai ne tik nepakankamai išreikšti, bet ir suvelti, ko gero, tikslingai. Ten, kur susiduria skirtingi interesai, dažniausiai laimi savanaudiškas verslas. Akivaizdžiai trūksta tvirtesnio valstybės įsikišimo, kad santykiai būtų sureguliuoti, nepažeidžiant viešojo intereso. Beje, tai – didžiausias dabartinės demokratijos trūkumas, kurio šiuolaikinis liberalizmas nieku gyvu nenori pripažinti.

Nepaisant kylančių sunkumų, aplinkos kūryba turi teisę tapti laisva. Visų pirma reikia atsisakyti vienpusių interesų diktatūros. Turi įsigalėti kitoks supratimas, kas yra aplinkos kūrybos laisvė. Ji turi būti susieta su atsakomybės prieš visuomenę supratimu. Kaip to pasiekti – jau kito lygmens diskusijų tema. Svarbiausia, kad problemą išnagrinėtume ir sprendimus priimtume patys, nepasikliaudami iš svetur pasirodančiais pranašais, beje, įdiegusiais ir neoliberalųjį mąstymo būdą.


Susiję straipsniai

Politika 5884758575491328019

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item