Agnė Rimkutė. Dezintegracija per integraciją

Kitaip nei metų laikų kaita ir stichinės nelaimės, Europa, tarptautiniai finansai, net patys rinkos santykiai neatsiranda savaime. Šie m...


Kitaip nei metų laikų kaita ir stichinės nelaimės, Europa, tarptautiniai finansai, net patys rinkos santykiai neatsiranda savaime. Šie mūsų gyvenimą organizuojantys principai ir institucijos atsiranda ir kinta dėl konkrečių žmonių veiksmų, sprendimo ir nežinojimo, kavos aparatų, krūvų popierių, dokumentų formų ir informacinių laikmenų. Negana to, Europa į Lietuvą neateina iš išorės, ji Lietuvos nei apglėbia, nei puola: ji yra kuriama čia pat, Lietuvoje. ES politika, nuostatos ir koordinuojančios institucijos yra aktyviai kuriamos ir konstruojamos tiek Briuselio, tiek Vilniaus koridoriuose, biuruose, agentūrose, konsultavimo įmonėse ir tarptautinėse finansinėse institucijose.

Tiesa, Lietuvoje, kaip ir visose į rytus nuo Elbės esančiose valstybėse, Europa ir rinka buvo ir tebėra gaminamos savitu būdu. Tuoj po 1989-ųjų šios valstybės įgijo naują vyresnį brolį, jis mikliai nustatė diagnozę – „pereinamojo laikotarpio (transition) ekonomikos“ – ir ėmėsi atitinkamos (per)auklėjimo programos. Ir vien duodant kišenpinigių šis perauklėjimas niekaip nebūtų pavykęs. Reikėjo perkelti visuomenės ir ekonomikos organizavimo modelius, dar svarbiau – reikėjo parengti žmones, kurie gebėtų juos koordinuoti. Taip užgimė pereinamojo laikotarpio industrija (terminas nukaltas Steveno Sampsono, Rumunijos ir Albanijos pereinamojo laikotarpio procesus tyrinėjusio antropologo): biurai ir biurokratija, projektų žvaigždynai ir edukacinės programos, nerašytos taisyklės ir specifinė kalba.

Gali atrodyti, kad praėjus 25 metams po nepriklausomybės atgavimo kalbėti apie pereinamuosius laikotarpius lyg ir nemandagu. Bet daug nerimo sukėlęs socialinio modelio projektas yra būtent tokio visuomeninio, ekonominio ir vertybinio modelio perkėlimo pavyzdys. Jam įgyvendinti prireikė tinkamos specialistų grupės, pinigų ir sąvokų. „Socialinė partnerystė“, „socialinis dialogas“, „lankstumas“ ir ypač lietuvių kalboje atitikmens neturintis flexicurity yra burtažodžiai, gimę iš pačios ES bandymų pakloti pagrindus Europos socialiniam modeliui. Kuriant lietuviškąjį socialinį modelį įdėta daug pastangų įtraukiant šiuos burtažodžius ir sušokta daug ritualinių šokių bandant įtikinti visuomenę jų galia. Kaip teigia projekto vadovas Tomas Davulis, „į DK perkelta tai, kas įrašyta į ES teisės aktus“. Ir, savaime suprantama, tik pritaikius tų aktų turinį Lietuvai pavyks apsivalyti nuo nešvarios praeities ir judėti į šviesų bei aprūpintą rytojų.

Tokia tad magija sklando virš socialinio modelio lietuviško leidimo. Bėda tik ta, kad toks mosavimas burtų lazdele virš Rytų ar Pietų Europos (ir kitų pasaulio užkampių), ekstaziškai kartojant „Europa“, „rinka“, „pilietinė visuomenė“, „integracija“ ar flexicurity, niekaip neduoda pageidaujamų rezultatų; tiesą sakant, neretai ši integracijos giesmė sukuria daugiau tarptautinių ir socialinių skirčių, nei panaikina. Į rytus nuo Elbės dėl tokių pasekmių dažniausiai apkaltinama „postkomunistinė visuomenė“, „komunistinis mentalitetas“ ar net homo sovieticus, kur kas rečiau – patys mosavimo ir giedojimo pereinamojo laikotarpio gamykloje ritualai. Remdamiesi gerosiomis maginio mąstymo praktikomis, pažvelkime į tris iš jų.

1.

Lietuvos žinių sklaidytojai atkakliai įvardija socialinį modelį parengusią grupę kaip „mokslininkus“, pagal nerašytą apibrėžimą – neutralią, vien atradimo džiaugsmui savo gyvenimą aukojančią draugiją. Gali susidaryti įspūdis, kad modelis buvo parengtas beasmenių būtybių, nelabai susijusių su Lietuvos visuomene ir jos pastarųjų dešimtmečių istorija. Kaip socialinio modelio kūrėjai nuolat kartojo savo atsakymuose į profesinių sąjungų priekaištus – teiginys netikslus.

Visai neatsitiktinai daugumos Darbo kodekso (DK) rengimo grupės narių gyvenimo aprašymuose, tuose asmeninio konkurencingumo rinkoje ir kitų gerų savybių metraščiuose, rasime ilgoką „projektų“ skiltį. Konsultavimas ES struktūrinės paramos įsisavinimo programose, bendradarbiavimas su Jungtinių Tautų plėtros programa, Europos Komisijos ir Europos Tarybos projektuose, dalyvavimas įvairiuose PHARE programos mokymuose ir kita panaši veikla driekiasi per šių žmonių profesines biografijas nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios. Be to, per nepriklausomybės laikotarpį dalis šių žmonių ėjo (ir tebeina) atsakingas pareigas Lietuvos valdančiosiose struktūrose: tai buvę ministrai, Centrinės privatizavimo komisijos nariai, buvę ir esami ministro pirmininko patarėjai. Ir nors visa ši veikla pati savaime nepamina mokslininko statuso, ji taip pat parodo, kad apibrėžimas „mokslininkų grupė“ tėra iš dalies tikslus. Tai tarptautinių intelektualų ir politinio elito grupė.

Tokios politinio / intelektualinio elito grupės nėra būdingos tik Lietuvai. Žlugus Sovietų Sąjungai, Vakarų valstybių ir tarptautinių institucijų koordinuojama pereinamojo laikotarpio industrija sukūrė grupes žmonių, be kurių pagalbos tarptautinių santykių ir finansų kūrimas Rytų Europoje būtų sunkiai įsivaizduojamas. Tam itin svarbūs buvo projektų spiečiai – akronimų sriuboje plaukioja įvairiausios plėtros programos, nevyriausybinių organizacijų kūrimo ir stiprinimo iniciatyvos, įvadiniai verslo kūrimo kursai ir tokios programos kaip PHARE. Laikui bėgant, dalis jų suformavo savotišką kompradorų servisą; tik jų statuso šaltinis šiuo konkrečiu atveju yra ne ryšiai su tarptautiniu kapitalu, bet ekspertizė – specifinės pereinamojo laikotarpio industrijos niuansų išmanymas, „projektakalbės“ įvaldymas ir sukauptas socialinis kapitalas. Šios grupės galimybės ir statusas auga su kiekviena deklaracija apie „integracijos“ ir „tarptautinių investicijų skatinimo“ būtinybę. Todėl svarbu ne ekspertizės turinys, o tai, kokią visuomeninę poziciją toji ekspertizė suteikia.

Šių ekspertų mokymas buvo integracinės programos dalis, bet tuo pat metu ėmė kurti atskirtį tarp šią ekspertizę įgijusių ir likusių nuošaly. Organizacijos, veikiančios vietos lygmeniu, įsikūrusios toliau nuo didžiųjų miestų, dažnai likdavo neperkandusios projektų rengimo taisyklių ir „projektakalbės“ formuluočių subtilybių. Tiesiogines paraleles kurti būtų neatsargu, bet būtent šiame kontekste styro vienas didžiausių socialinio modelio paradoksų: sprendžiant klausimus, susijusius su socialine apsauga ir darbo santykiais, nunykusių Lietuvos profesinių sąjungų atstovai nebuvo pakviesti. Nebuvo pakviesti net ir tuomet, kai profesinės sąjungos pačios pasiūlė įtraukti jų atstovus į projekto darbo grupes. Paradoksas tampa dar didesnis prisiminus, kad „socialinis dialogas“ ir „socialinė partnerystė“ yra vieni svarbiausių burtažodžių šiame projekte; bet šiuo atveju dialogas daugiausia buvo plėtojamas gana uždaroje technokratų ir ekspertų grupėje. Žinoma, jau vyksta Trišalės tarybos pasitarimai, kurių metu profesinių sąjungų atstovai pagaliau galės išreikšti savo nuomonę, prieštaravimus ir siūlyti keitimus. Tačiau perdarinėti suformuotą projektą ir dalyvauti jį rengiant yra skirtingi dalykai.

Tokia atskirtis tarp nepriklausomybės metais susiformavusių tarptautinių intelektualų grupių, ES institucijų, biurokratinių procedūrų ir sąvokų pasaulyje besijaučiančių kaip žuvis vandenyje, ir daugiausia lokaliai veikiančių organizacijų yra gana įprastas dalykas. Paradoksaliai ši neatsiejama Rytų Europos integracijos dalis ėmė skatinti dezintegraciją šalių viduje kurdama ekspertize paremtas atskirtis ir apribodama kai kurių visuomeninių grupių dalyvavimą net sprendžiant su jomis tiesiogiai susijusius klausimus.

2.

Kita pereinamojo laikotarpio industrijos skaidanti ypatybė yra glaudžiai susijusi su pačiais burtažodžiais ir jų ribota galia. Kartkartėmis vis išnyra įsitikinimas, kad pereinamasis laikotarpis – tai Vakaruose subalansuotų modelių perkėlimas į postsocialistinių valstybių kontekstą ir kad viskas vyks daugiau mažiau taip, kaip nurodyta ES institucijų tyrimuose, planuose ir diagramose. Lietuviškojo socialinio modelio atveju toks įsitikinimas taip pat nesvetimas.

Socialinis modelis ir Darbo kodeksas jame yra dvilypiai. Viena vertus, jie siūlo įtvirtinti lankstesnius darbo santykius. Vienas dažniausių argumentų tokiai pozicijai įtvirtinti – dabar egzistuojantys darbo santykiai daro Lietuvos darbo rinką nekonkurencingą tarptautiniu mastu. Todėl, T. Davulio nuomone, nevalia trumpinti suminės darbo apskaitos laiko iki vieno mėnesio, nes yra šalių, kuriose jis yra keturi mėnesiai, ir tokio skirtumo išlaikymas kenktų Lietuvos konkurencingumui. Bet dėl konkurencingumo tezės kyla klausimų. Savo oficialiuose atsakymuose į profsąjungų pastabas socialinio modelio kūrėjai gina parengtą Darbo kodeksą remdamiesi „DoingBusiness“ kriterijais, kurie šaukte šaukia apie prastą Lietuvos padėtį („DoingBusiness“ yra Pasaulio banko grupės institucija, kurios užduotis yra įvertinti šalies ekonomikos atvirumą ir konkurencingumą tarptautinio verslo atžvilgiu). Iš 189 „DoingBusiness“ indeksuojamų pasaulio valstybių Lietuva yra 24-oje vietoje. Tarp regiono valstybių Lietuva yra trečia. Tiek tos statistikos.

Tačiau Europos Sąjungoje rinkos ir darbo santykių liberalizavimas yra tik viena monetos pusė. Nuo 1970 m. aktyviai kuriama „socialios Europos“ vizija, siekianti subalansuoti ekonominių ir socialinių santykių kontradikciją. Dėl to ES biurai ir dokumentai prisipildė naujų burtažodžių – „socialinė partnerystė“, „socialinis dialogas“, flexicurity, įkūnijantis bandymą suderinti lankstumą, reikalingą rinkai, ir socialinį saugumą. Lietuviškasis socialinis modelis uoliai bando tilpti į šias sąvokas. Socialinė partnerystė, kolektyviniai susitarimai yra vienas pagrindinių kontrargumentų, kurių socialinio modelio darbo grupių atstovai griebiasi siekdami paneigti nuomonę, kad Darbo kodekso projektas atstovauja darbdavių ir beasmenės rinkos, o ne darbuotojų interesams.

Išties Darbo kodekso projekte daug erdvės skiriama kolektyvinio susitarimo sąvokai ir procedūroms; tik lieka ne visai aišku, ar tiek pat dėmesio buvo skirta egzistuojančiai Lietuvos socialinei ir institucinei situacijai. Siūlomo Darbo kodekso 209 straipsnis teigia, kad kolektyvinėse derybose (kurios yra būtinas elementas siekiant sudaryti kolektyvines darbo sutartis) darbuotojams gali atstovauti tik profesinės sąjungos. O profesinių sąjungų padėtis Lietuvoje labai liūdna. ES mastu šiuo atžvilgiu Lietuva yra giliame dugne, turėdama maždaug 10 % darbuotojų reprezentacijos rodiklį. Ši liūdna situacija turi ir savo istoriją. Profesinės sąjungos Lietuvoje (kaip ir daugelyje kitų Rytų Europos valstybių) nunyko kintant ekonominei organizacijai po Sovietų Sąjungos griūties, privatizacijos laikotarpiu kylant spaudimui iš darbdavių pusės ir dėl tarpusavio nesutarimų. Teisinė bazė sudaro tik nedidelę šios profesinių sąjungų nuosmukio istorijos dalį.

Tačiau socialinio modelio kūrėjai į šią istoriją pernelyg nesigilina. Žinoma, visuomet galima tikėtis, kad priežastys, vedusios į profesinių sąjungų nunykimą, išnyks trinktelėjus naujuoju DK į stalą tris kartus, ir profesinės sąjungos staiga atgis. Bet jei tokie burtai nesuveiks, dirbtinai nuleidžiami „socialios Europos“ konceptai išsisklaidys nė nepriartėję prie darbdavių širdžių. Tokiu atveju, uoliai bekuriant socialinės integracijos ir susitarimo regimybę, bus išlaikyta nelygybė darbuotojo ir darbdavio derybose, kartu su visomis iš to kylančiomis socialinėmis pasekmėmis.

3.

Sakoma, rėmimasis „sovietine praeitimi“ priimant sprendimus yra vienas iš postsocialistinės visuomenės požymių. Šio antropologės Caroline Humphrey išskirto požymio analitinė vertė gali kelti abejonių, bet ji taikliai pabrėžia išliekančią sąvokos „sovietinis“ svarbą Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. Ji vartojama nuolat: kaip argumentas, vertinimas, dar dažniau – kaip verdiktas. Socialiniam modeliui susidūrus su profesinių sąjungų ir kai kurių politinių veikėjų kritika, „sovietmečio“ argumentas taip pat užėmė svarbią vietą pateisinant socialinį modelį kaip būtinybę. Šis argumentas nepajudinamai įstrigęs vienakrypčio progreso linijoje tarp dviejų (vienintelių įmanomų) galimybių: „sovietmečio“ ir „modernizacijos“. Puikiausia terpė tarpti simbolinėms hierarchijoms, kurios leidžia greitai nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga.

Socialinio modelio kūrėjai, verslo konfederacijų atstovai ir ministras pirmininkas nuolat pabrėžia, kad dabartinis Darbo kodeksas (reformuotas ir perreformuotas n + 1 kartų, ypač 2009 m. dėl krizės) dar turi užsilikusių „sovietinių nuostatų“. O siūlomas Darbo kodekso projektas tų pačių asmenų yra apibūdinamas kaip „modernus“ ir „šiuolaikiškas“. Jis beveik kaip pati jaunystė. Vienam iš darbo grupės narių Justinui Usoniui atrodo, kad į darbo rinką ateina nauja karta (kaip priešprieša „senai“ kartai, kuri neišvengiamai praleido dalį gyvenimo sovietinėje Lietuvoje), kuri darbo santykius mato kitaip. Anot J. Usonio, „jiems reikia daugiau laisvės, jų nereikia labai ginti, jie nori patys tartis su darbdaviu“. Tokio įsitikinimo kilmė anaiptol nėra aiški. Kiek aiškiau yra tai, kad Lietuvoje, kaip ir visoje ES, klesti jaunimo nedarbas. Nedarbas pats savaime veikia kaip dirbančiųjų disciplinos priemonė („žiūrėk, kas tau bus“), o aukštas nedarbo lygis menkina dirbančiųjų galimybę derėtis su darbdaviu („nepatinka – nedirbk, pilna norinčių“). Nebūčiau tokia tikra dėl to, kaip naujoji karta mato darbo santykius tokioje situacijoje.

Premjerui Algirdui Butkevičiui oda pagaugais eina vien pagalvojus, kad dabartiniame DK yra kažkas „sovietinio“, ir jo keitimas yra gyvybiškai būtinas. Kodėl? Nes „dauguma Europos valstybių“ jau yra reformavusios savo socialines sistemas (tarsi per pastaruosius 25 metus Lietuva neregėjo nė vienos socialinės reformos). Nes egzistuoja kažkokia „moderni“, „šiuolaikiška“ ir vientisa Europa, link kurios Lietuvai reikia žūtbūt judėti. Kaip vienoje radijo laidoje pareiškė T. Davulis, judėti „į priekį“. Nuo sovietmečio, kuris yra blogio apibrėžimas. Ką nors pavadinus „sovietiniu“ – vyresnio amžiaus žmogų, pastatą ar Darbo kodeksą – nebereikia nieko daugiau aiškinti: nei kuo tam tikras reiškinys yra sovietinis, nei kaip jo reikšmė pasikeitė per ketvirtį amžiaus, nei kuo jis yra žalingas šiandien. Jis tiesiog yra, kaip dėmė, visuomenės yda, kurios Lietuva niekaip negali atsikratyti – nebent judėdama „į priekį“, modernios Europos link.

Vienintelė problema yra ta, kad tokia Europa neegzistuoja. Lietuva nėra stūmtraukis, kuris, remiantis T. Davulio žodžiais, gali judėti arba į priekį priimdamas naują DK, arba atgal laikydamasis senojo su „sovietinėmis nuostatomis“. Nes jokio priekio nėra. Ne tik dėl to, kad ES susideda iš skirtingų valstybių, savaip organizuojančių socialinės apsaugos sistemas (ES kaip integracinis projektas visuomet labiau rūpinosi ekonomine sfera, ilgą laiką socialinę palikdamas valstybių narių jurisdikcijai). Dar svarbiau yra tai, kad visas ES socialinis modelis kartu su „socialine partneryste“ ir flexicurity sąvoka neišbrenda iš krizės. Anot Anthony Giddenso, Europos socialinis modelis yra „ne visai europietiškas, ne visai socialus ir visai ne modelis“. Skirtis tarp socialinės ir ekonominės ES politikos išlieka plati: pakylėtos ambicijos, išreikštos Europinės socialinės politikos baltosiose knygose (kurios ir nutiesė kelią burtažodžio flexicurity įsigalėjimui), aštriai kontrastuoja su Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo veiksmais Airijoje, Portugalijoje ar Graikijoje. Galiausiai net pats konceptualinis aparatas, suteikiantis struktūrą ES socialiniam modeliui, yra prisotintas vidinių prieštaravimų. Pavyzdžiui, terminu flexicurity mėginama sujungti lankstumą ir saugumą, tvirtinant, kad per laisvesnius darbo santykius būtų sumažintas nedarbas; bet būdai, kuriais skatinamas užimtumas, akivaizdžiai kertasi su teisių darbe išlaikymu. Kitaip tariant, darbo vietų kokybė lengva ranka paaukojama kiekybei.

„Postsocialistinis mentalitetas“ dažniausiai yra pasitelkiamas kaip kaltinimas „plačiosioms masėms“, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nesugeba ar atsisako gyventi pagal kapitalistinės ekonomikos etiketą. Bet jei postsocialistinės visuomenės požymis yra savo sprendimų grindimas sovietine praeitimi – tarptautinis ekspertų servisas, darbdavių organizacijos ir kiti jiems prijaučiantys užsiima būtent tuo. Atrodo, kad kai kuriems vis dar būtinai reikia Sovietų Sąjungos, idant pigiai ir efektyviai pateisintų savo veiksmus. Nebūtų gaila, jei tokiomis supaprastintomis schemomis nebūtų iškreipiamas daug sudėtingesnis vaizdas, išbraukiami kiti atramos taškai (nežinau, kur dar darbo teisės plėtojimas ir analizė remtųsi terminu „sovietinis“) ir be didelio drovesio pridengiami realiai vykdomų reformų probleminiai aspektai.

Ir taip pereinamojo laikotarpio industrija teišburia užburtą ratą (ar kokią kitą geometrinę figūrą). Integruojant sukuriamos institucijos, skatinančios atskirtis, jų atstovai žaidžia burtažodžiais, kurie kituose kontekstuose neturi jokios galios, nebent – patekę į atsikuriančios nacionalinės valstybės kontekstą tampa įrankiu kuriant dūmų užsklandas, kurios savo ruožtu pateisina jas sukūrusias institucijas. O integracija, socialinė ar tarptautinė, telieka regimybė, pridengianti senas ar kurianti naujas institucines ir simbolines atskirtis.


Susiję straipsniai

Ekonomika 3666440095284653053

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item