Vytautas Sinica. Neauklėkime norvegų ir nesileiskime auklėjami

Sėkmingai ir gal todėl ne taip garsiai kaip Gabrielius Bumbulis į Lietuvą buvo pargabentas dar vienas iš globėjų Norvegijoje pačių lietu...


Sėkmingai ir gal todėl ne taip garsiai kaip Gabrielius Bumbulis į Lietuvą buvo pargabentas dar vienas iš globėjų Norvegijoje pačių lietuvių tėvų savavališkai atsiimtas sūnus. Rašoma, kad šį pusmetį tai jau ketvirta šeima, „pagrobianti“ ir išsivežanti savo biologinius vaikus iš Norvegijos. Galima neabejoti, jog teisinei situacijai nesikeičiant, tokių atvejų tik daugės. Vaikus praradusios motinos griebiasi net ir paties ploniausio šiaudo, o tėvynėje stebintys lietuviai jas supranta ir palaiko. Požiūris į Norvegiją po paaiškėjusio vaikų atiminėjimo masto tapo toks prastas, jog Norvegijos ambasada Lietuvoje net paskelbė samdanti viešųjų ryšių agentūrą įvaizdžiui taisyti. 

Tiesa, šias neigiamas nuostatas stengiasi pakeisti daugiausia su Žmogaus teisių stebėjimo institutu ir organizacija „Gelbėkim vaikus“ susiję srities ekspertai, teigiantys, jog dėl savo nelaimių kalti patys tėvai, o būtent Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema yra pavyzdinė ir „importuotina“ į Lietuvą. Šio požiūrio atstovai jį skleisdami sėkmingai naudojasi Lietuvos „elito“ gretose paplitusiu požiūriu, jog esame traumuota, atsilikusi, žemos kultūros ir todėl auklėtina tauta. 

Matome, kad Norvegija ir joje grobiami vaikai Lietuvos visuomenę čia, namuose, suskaldė į dvi viena kitą karikatūrinančias stovyklas – emigravusius tėvus palaikančius tariamus „tamsuolius“ ir pačių lietuvių tamsumu besipiktinančius aukštesnės klasės, bet nebūtinai kultūros tautiečius. Kokios pozicijos vis dėlto turėtume laikytis Norvegijos vaiko gerovės sistemos („Barnevernet“) ir su ja susijusių problemų atžvilgiu?

Norvegija – norvegams, bet...

Neauklėkime Norvegijos. Donkichotiškai gražus buvo signataro Algirdo Patacko bandymas apeliuoti į Norvegijos parlamentarų sąžinę ir pakviesti juos kritiškai diskusijai apie jų pačių vaiko gerovės sistemos ydas. Visgi neturėtume vargti investuodami į tokias iniciatyvas. Norvegija į posovietines šalis žiūri iš aukšto, o jeigu ir nežiūrėtų, nėra jokių priežasčių, kodėl viena šalis galėtų kitai šaliai aiškinti, kaip tvarkyti savo vidaus reikalus. Pačios Šiaurės šalys niekaip nesupranta šio principo, nuolatos investuodamos milijonus į Lietuvos visuomenės pasaulėžiūrinį-vertybinį „švietimą“. 

Nors gerbiant norvegų suverenumą, lieka teisė ir net pareiga pripažinti, jog jų vaiko teisių apsaugos sistema verta objektyvių priekaištų. Kad ir kokia plati būtų norvegų smurto prieš vaiką samprata, ji galioja ir turėtų būti aiškus signalas imigrantams tėvams, ko daryti negalima. Deja, ji interpretuojama taip laisvai, kad išmokti, kaip „teisingai“ auklėti savo vaikus, nesugeba ne tik kultūrinių skirtumų veikiami imigrantai, bet ir patys norvegai. 

Vasario mėnesį pačios Norvegijos atstovai Lietuvoje organizavo situaciją savo šalyje išaiškinti ar norimu kampu nušviesti siekiančią konferenciją. Joje Norvegijos Vaikų, lygybės ir socialinės aprėpties ministerijos generalinis direktorius Oddobjorn Hauge teigė, kad „Pernai Norvegijoje nemokamą pagalbą gavo 53 tūkst. šeimų. 83 proc. atvejų pagalba buvo suteikta namuose ir tik 17 proc. vaikų buvo atiduoti globėjams. Tie 17 procentų yra labai rimti prievartos atvejai, kurių negalima pateisinti“. 

Ką mums pasako ši nuraminti turėjusi citata? Pirma, Norvegijoje 2014 metais nuo biologinių tėvų, pačių norvegų teigimu, atskirti 9 tūkst. vaikų. Antra, klaidinanti buvo vasarį lietuviškuose socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusi lentelė, vaizdavusi neva vos šimtus siekiantį Norvegijoje iš tėvų atimamų vaikų skaičių (klaidą joje lėmė tik nuolatinės globos skaičiavimas, kai tuo tarpu absoliuti dauguma atvejų Norvegijoje yra formaliai laikomi laikinąja globa, kurios mastai nurodyti čia). Trečia, ir svarbiausia, patys norvegai, kaip dažnai pabrėžiama, jau 60 metų gyvenantys be smurto šeimoje, niekaip nesugeba auklėti savo vaikų pagal keliamus reikalavimus ir sukuria „labai rimtus prievartos atvejus, kurių negalima pateisinti“. Juk iš 9 tūkst. pernai Norvegijoje atimtų vaikų, pasak Lietuvos URM, lietuviai tesudarė kelias dešimtis. Taigi, ketvirta, „labai rimta prievarta“ yra ne vien tamsiems ir atsilikusiems lietuviams kylanti problema – jokia tauta, įskaitant pažangiuosius socialistus norvegus nesugeba gyventi pagal savo šalies standartus. Neturime pagrindo jaustis išskirtiniais smurtautojais.

Tai nestebina žinant, dėl kokių rimtomis laikomų priežasčių atimami biologiniai vaikai. Plačiai nuskambėjo atvejis, kai iš Indijos piliečio vaikas atimtas, nes pagal savo šalies papročius valgė pirštais, o ne įrankiais. Specialistai įspėja, kad vaikai paimami, jei vėluojama juos atvesti į darželį, pamirštama įdėti pietų dėžutę, be išankstinio įspėjimo ir ugdymo įstaigos sutikimo praleidžiami užsiėmimai ar išvykstama iš šalies. Tai – ne pavieniai skandalingi atvejai, o pagrindai, kuriuos pristato Lietuvos ambasados Norvegijoje pirmoji sekretorė Jurgita Bilvaisienė.

Kartais atrodo, kad mes nesuprantame, ką reiškia tokie reikalavimai. Jie reiškia, kad Norvegijos valstybės požiūriu, vaiko gerovei ir sveikam vystymuisi svarbiau yra laiku ateiti į darželį nei augti su biologiniais tėvais. Svarbiau yra, kaip jis aprengtas ir pamaitintas, nei kad gali augti su biologiniais tėvais. Trumpai tariant, gyvenimas su biologiniais tėvais ten apskritai nelaikomas jokia savaimine vertybe. Ant vaiko gerovės svarstyklių tėvai nesveria beveik nieko. 

Greta principinio požiūrio į vaiką ir šeimą, kurį gyvendami Norvegijoje privalome priimti, egzistuoja ir kitokio pobūdžio problemos, kurių priimti negalima. Pirma, tai vaiko atėmimas trečiųjų asmenų skundo pagrindu. Bendramokslių ar kaimynų pranešimo Norvegijoje užtenka, kad vaikas būtų atimtas iš biologinių tėvų. Antra, tai padaroma pačių „Barnevernet“ darbuotojų, vadinamųjų gatvės lygio valstybės tarnautojų sprendimu. Trečia, tai reiškia, kad vaikai nuo tėvų yra atskiriami be teismo sprendimo ir gausu atvejų, kai globėjų šeimose to teismo sprendimo laukia ne vienerius metus. Teisiškai būtų netikslu tai vadinti kaltumo prezumpcija, nes tėvų kaltė nesuponuojama. Visgi lyg numatant kaltę, nubaudžiami ir jie, ir vaikai, kurie, kaip rodo fiksuoti vaikų paėmimo įrašai, vis dėlto labai aistringai trokšta verčiau vėluoti į darželį, bet gyventi su savo tėvais. Ketvirta, vaikai ilgam atskiriami nuo biologinės šeimos neatėmus iš jų tėvų tėvystės teisių, ką tik vėliau padaro arba nepadaro teismas. 

Galiausiai penkta, jei Norvegija nėra suinteresuota imigrantų vaikų „nacionalizavimu“, būtinai išlaikant juos savo šalies šeimose, sunku suprasti, kodėl „Barnevernet“užfiksavus nepriimtino elgesio su vaiku atvejį prieš atimant vaiką bent nepasiūloma vienkartinė proga pasirinkti, kitame kontekste sakytume, jog itin žiaurią bausmę – išvykimą iš šalies su savo vaiku (de facto deportaciją). Sudarius tokią galimybę grįžti į kilmės šalį, kurioje ta pati šeima nėra laikoma problemine (taip ir buvo visais „pagrobtų“ ir į Lietuvą pargabentų vaikų atvejais), neliktų erdvės tarptautiniams skandalams, o norvegus būtų galima palikti su savo didelėmis pajamomis ir iš esmės komunistine, JTO kritikuojama vaiko gerovės sistema. 

Šiapus Baltijos

Bėda ta, jog pripažįstant Norvegijos sistemos neliečiamybę ir teisę į savo klaidas, Lietuvos valstybei ir ypač jos diplomatinei tarnybai išlieka neginčijamas uždavinys ginti savo piliečius užsienyje. Iš lietuvių emigrantų atimami vaikai kaip tik ir yra tokie Lietuvos piliečiai, iš kurių atimama galimybė augti su biologiniais tėvais, išmokti gimtąją kalbą, pažinti savo tautos kultūrą ir t.t. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurią yra ratifikavusi ir Norvegija, ypatingą dėmesį skiria vaiko tapatybės išsaugojimui. 8 straipsnis įpareigoja valstybes gerbti vaiko teisę išsaugoti savo tapatybę, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, o jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo tapatybės elementai, valstybės turi suteikti jam paramą ir apsaugą, reikalingą jo tapatybei kuo skubiau atstatyti. Konvencijoje draudžiama diskriminacija, numatoma vaiko teisė į kultūrą, religiją ir kalbą. Konvencijoje taip pat nurodoma, kad vaikų, netekusių galimybės gyventi savo šeimoje, jei tik įmanoma, auklėjimas turėtų būti tęsiamas, ypač atsižvelgiant į etninius, kultūrinius ir kalbinius jų kilmės aspektus. Kitaip tariant, jei vaikas atimamas iš tėvų, pirmiausiai turi būti svarstomas jo atidavimas giminaičiams, tautiečiams ir tik paskutinėje eilėje – patiems norvegams, kurie kaip taisyklė, atsisako mokyti vaikus net jų gimtosios kalbos. 

Norvegija išskirtinė tuo, kad nėra ratifikavusi Hagos konvencijos ir su niekuo nesudaro dvišalių sutarčių, kurios reglamentuotų vaikų grąžinimą į kilmės šalį. Šiuo metu tarsi nėra teisinio mechanizmo Norvegijos atimtiems vaikams atgauti. Tačiau tai neatleidžia Lietuvos nuo pareigų savo piliečiams. Todėl Lietuva turi visomis teisėtomis priemonėmis siekti sukurti priemones juos atgauti. Galutinis tikslas šiuo klausimu turi būti užtikrinti nepilnamečių Lietuvos piliečių atgavimą Lietuvai ir garantuoti jų teisę augti su biologiniais tėvais. Seime vasario mėnesį užregistruotas Rimanto Dagio inicijuotas Seimo nutarimas, galintis būti pradžia sprendžiant šį sudėtingą klausimą. 

Tačiau kartu negalima pamiršti, jog apie Norvegijos sistemos principines ydas prasminga kalbėti tik todėl, kad panašiai abstrakti smurto prieš vaikus samprata pasiūlyta ir Lietuvos Seime. Kaip teigiama pirmadienį užregistruotame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekte, „smurtas prieš vaiką - vaiko patiriamas kito asmens neatsitiktinis veikimas ar neveikimas, darantis tam vaikui fizinį, emocinį, seksualinį poveikį, ar nepriežiūra, sukelianti ar galinti sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui“. Toks apibrėžimas taip pat palieka begalybę vietos interpretacijai, kuria, pagal to paties įstatymo 38 straipsnį, užsiims Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Abstraktumo prasme Lietuvos inovatoriams, žinoma, dar yra kur tobulėti – JK ir Norvegijoje, pavyzdžiui, į smurto prieš vaiką sampratą patenka ir „potenciali emocinė žala ateityje“ (angl. potential emotional harm in the future). Matydami Šiaurės šalyse ir Didžiojoje Britanijoje (taip, ir ten) vykstančius absurdiškus vaikų paėmimo atvejus, turėtume laiku sustoti ir nesukti šiuo keliu. Nuo realaus smurto vaikus saugo ir dabartinis Lietuvoje veikiantis jų apsaugos pagrindų įstatymas, o tai, kad faktiškai nepavyksta išgyvendinti smurto atvejų šeimose yra jau įgyvendinimo, o ne paties įstatymo bėdos. 

Šis momentas ypatingai svarbus, nes pastaruoju metu išpopuliarėjo Prezidentės palaikoma iniciatyva naikinti vaikų namus ir apgyvendinti jų auklėtinius pas (profesionalius) globėjus. Savaime tai yra gražus ir teisingas tikslas. Tačiau prieš to imdamiesi, turime išsikelti dvi nediskutuotinas sąlygas. Pirma, vadinamoji deinstitucionalizacija negali būti įgyvendinama kartu su plačia ir abstrakčia smurto prieš vaikus samprata, leidžiančia atimti praktiškai bet kurį vaiką Lietuvoje. Priešingu atveju būtų sukurtos sąlygos atsirasti neribotai globos reikalingų vaikų apyvartai. Antra, reikalingas aiškumas, jog vadinamieji „profesionalūs globėjai“, apie kuriuos nuolat kalbama šios reformos šalininkų, nebus atrenkami pagal pasaulėžiūrinius kriterijus, tai yra,  nebus skirstomi pagal savo politines nuostatas, kas yra labai tikėtina rizika, žvelgiant į tai, kas visuomenėje „stumia“ profesionalių globėjų institutą. 

Smurto prieš vaiką sampratos Lietuvoje plėtimas ne tik nebūtų naudingas Lietuvos visuomenei, tačiau ir nepadėtų siekiantiems ją perauklėti. Kaip rodo Norvegijos pavyzdys, neįmanomų reikalavimų negali išpildyti net ir pusę amžiaus romytos šalies tėvai. Kad tai suprastume, visai nebūtina prieš tai šalyje užsukti šeimų ardymo karuselės.  

Lietuva turėtų atmesti bet kokius bandymus mūsų šalyje kurti panašiai kaip Norvegijoje plačia ir išplaukusia smurto prieš vaikus samprata paremtą vaiko teisių apsaugos sistemą, kas jau bandyta daryti ir bus bandoma ateityje. Kitokį, nuosaikų ir socialinių eksperimentų išvengiantį kelią siūlo Seime Liutauro Kazlavicko iniciatyva užregistruotas alternatyvus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas. Nuo šio nuosaikaus varianto turėtume atsispirti, kurdami vaiko teisių apsaugos reformos viltis. 

Tuo tarpu iš Norvegijos, kuriai niekuo negalime padėti, toliau bėgs lietuvės motinos su savo vaikais. Bėgs, kol Lietuva nesugebės diplomatinėmis priemonėmis priversti atiduoti šių Lietuvos piliečių teisiniu keliu. Belaukdami šios akivaizdžiais atidėliojamos problemos sprendimo, svarbiausia, nepadarykime klaidų leisdami įstatymus pačioje Lietuvoje. Juk galiausiai, išskyrus labai retas išimtis, tiek norvegų, tiek ir lietuvių vaikui geriausia augti šeimoje, kurioje ir gimė. 

Susiję

Vytautas Sinica 5321373331767873526
item