Vytautas Radžvilas. Tarptautinė sistema grimzta į chaosą (II)

Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santykių situaciją ir ateities perspektyvas k...


Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santykių situaciją ir ateities perspektyvas kalbino prof. Vytautą Radžvilą. Skaitytojams pateikiame antrąją pokalbio dalį. Pirmąją dalį galite rasti čia.

- Kokias galėtumėte įvardinti galios pusiausvyros praradimą lėmusias priežastis? Kas lėmė, kad dingo galios centrai ir atsirado ideologiniai motyvai, kurie privertė Jūsų minėtu būdu elgtis valstybes?

- Gelminė tos dvipolės pasaulio struktūros suirimo priežastis buvo ta, kad abi didžiosios sistemos, kapitalistinė ir komunistinė, iš tikrųjų rėmėsi dvejomis Apšvietos ideologijomis: viena įkūnija vadinamojo liberalizmo, o kita - komunizmo principus. Šitokia situacija reiškia, kad liberalizmas ir komunizmas iš tikrųjų vedė šeimyninį ginčą, nes išskyrus tam tikrus palyginus nereikšmingus skirtumus, šitos yra vienodos tam tikrais pamatiniais savo principais: pirmiausia jos yra antikrikščioniškos, taip pat radikaliai sekuliaristinės ir materialistinės. O tai reiškia, kad palyginus su klasikine politika, šitų sistemų vykdomoje politikoje praktiškai jokios reikšmės neturi religinis ir moralinis dėmuo. Šis dėmuo, be abejo, iš moderniosios politikos pradėjo nykti jau nuo XVI amžiaus, o šis nykimas reiškia, kad nėra jokių valstybių veiksmų ribojančių stabdžių, išskyrus grynąją jėgą. Kitaip tariant, moderniosios politikos tendencijos rodo, kad nyksta bet kokie vidiniai stabdžiai. Tokioje terpėje kiekviena valstybė beatodairiškai siekia įgyvendinti savo interesus remdamasi grynąja galia. Ir visa tarptautinė taikos sistema, kaip jau minėjome, rėmėsi šios galios pusiausvyra. Principas yra labai paprastas - kiekvienas stengiasi įtvirtinti savo interesus jėga, o jį sustabdyti gali tik kita jėga. Šitų kovų susidūrimo ir kovos išvestinė ir buvo savotiška pasaulio tvarka.

Tad galima sakyti, kad kuomet abi sistemos, kurios visiškai ignoravo pamatinius religinius ir moralinius principus, visais parametrais buvo daug maž apylygės, pradedant karine ir baigiant ekonomine galia, tol viskas ėjosi palyginus sklandžiai. Tačiau vienas iš milžinų subliūško, šiuo atveju ta bėda ištiko komunizmą, ir kitas priešininkas tapo vienvaldžiu padėties šeimininku. Štai kodėl garsusis Fukuyama po sovietinės sistemos žlugimo sugebėjo net parašyti knygą „Istorijos pabaiga“, kurioje iškėlė provokuojančią tezę - kad apskritai baigiasi pasaulio istorija ir nuo šiol visoje žemėje ir visiems laikams stos vadinamoji globali demokratija ir tokia pat globali ekonominė rinkos tvarka. Tačiau paaiškėjo, kad buvo visiškai neįžvelgta ne tik tai, kad tuo pat metu augo kitos potencialios galybės kaip Kinija, bet ir tai, kad tą pačią akimirką, kai išnyko didysis priešininkas ir viena galia tapo kone absoliuti, ji akimirksniu tapo akla. Ji tapo galia, kuri nežinojo, ką su savimi daryti ir ką galima nuveikti. Tad joks atsitiktinumas, kad praėjo vos dešimt metų po sovietinės sistemos žlugimo ir tiesiog pasipylė iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių, bet tragiškų klaidų virtinė, turiu omenyje JAV politiką Artimuosiuose Rytuose. Dabar aiškėja, kad net ir didžiausia pasaulyje galybė, o šiuo metu kiekvienas žino, kad JAV galia yra nepalyginamai didesnė už bet kurios kitos valstybės galią, yra bejėgė dėl banalios priežasties - neturėdama išorinio atskaitos taško, t.y. stabdančios jėgos, kokia buvo Sovietų Sąjunga, ji tiesiog nesugeba pasiūlyti pasauliui naujo galios santykių modelio. O kadangi jo negali pasiūlyti, tai nėra aiškūs ir tarptautinės teisės principai.

Tokį tarptautinės teisės principų sunykimą rodo kad ir toks faktas, kuris retai yra apmąstomas. Atkreipkime dėmesį, kad kol egzistavo klasikinė nacionalinių valstybių sistema, egzistavo ir priešo kategorija. Priešo kategorija iš pirmo žvilgsnio skamba labai žiauriai, tačiau tomis sąlygomis tai reiškė, kad karas su priešu būtinai privalo vykti pagal tam tikras tarptautinės teisės ir karo taisykles. Tuo tarpu šiandien turime situaciją, kad nebesant tradicinių tarptautinės politikos veikėjų, o taip pat ir kariaujančių veikėjų, bet kas, kas oponuoja didesnei galiai, akimirksniu atsiduria teroristų sąraše. Kitaip tariant, jau išnyko net įprotis ir gebėjimas įvardinti priešą taip, kad karas su juo galėtų vykti pagal aiškiai apibrėžtas, todėl daugiau ar mažiau civilizuotas, taisykles.

Todėl iš vienos pusės yra kova su terorizmu, o pati ši sąvoka yra stulbinama, nes niekada anksčiau nebūdavo kariaujama su reiškiniais ir priešas buvo įvardijamas aiškiai - juo galėjo būti tam tikra valstybė, kokia nors grupuotė, bet ne sunkiai apibrėžiamas reiškinys kaip terorizmas. O iš kitos pusės, tie, kurie skelbia karą Vakarams, irgi lyg niekur nieko kariauja su „didžiuoju šėtonu“. Kitaip tariant, susidarė situacija, abiems pusėms atrišanti rankas vis beatodairiškesniems veiksmams. Išnyko net pamatinis tarptautinių civilizuotų santykių lygmuo - sugebėjimas priešininką laikyti žmogumi. Manoma, kad prieš tave yra monstras, kurį gali sudoroti bet kokiomis priemonėmis. Ir tas faktas, jeigu jau kalbame apie Vakarų situacijos tragiškumą, yra ypač blogas todėl, kad vadinamajame viešajame diskurse nuo propagandininkų iki atrodytų rimtų politologų darbų šitos problemos nėra įvardijamos. Net politologinė tarptautinių konfliktų analizė yra panirusi į nepaprastai didelį ir tirštą ideologijos rūką. Ir tie „užkeikimai“, teigiantys, kad vieni kovoja už demokratiją ir žmogaus teises, o kiti kovoja už kažką kitą, visiškai nepadeda blaiviai analizuoti situacijos, o tai reiškia, kad nėra priemonių rasti vaistą nuo šios ligos.

- Jūs minėjote, kad tarptautinė politika prarado moralinį aspektą. Kaip šis praradimas atrodė? Ar įmanoma jį kažkokiu būdu susigrąžinti?

- Jį susigrąžinti yra be galo sunku. Koks tai sudėtingas uždavinys, parodė garsioji karikatūrinio žurnalo istorija. Šita istorija rodo, kad ideologinis Vakarų pasaulio aklumas pasiekė kraštutines ribas, o gelminė šito aklumo priežastis yra sekuliarizmas ir tiesiog patologinė neapykanta krikščionybei. Juk jeigu kalbame apie tai, kas įvyko, Vakarų viešoji nuomonė, o ypač jų politinis ir ideologinis elitas, iš tikrųjų atsidūrė spąstuose. Šitų spąstų esmė labai paprasta: jie yra priversti neigti akivaizdų faktą, kad tyčiojimasis iš pranašo giliausiai žeidžia musulmonų jausmus. Šito fakto jie negali pripažinti todėl, kad pripažinus šį faktą, reikėtų pripažinti ir tai, kad tyčiojimasis iš Kristaus taip pat žeidžia krikščionių jausmus.

Pasirodo, jog neapykanta krikščionybei yra tokia akla ir stipri, kad nenorima pripažinti akivaizdžiausios ne tik psichologinės, bet ir moralinės bei politinės tiesos, kad tikinčiam žmogui tikėjimas yra neatimama jo savasties dalis. Jeigu kalbame apie tikėjimą iš esmės, jis struktūrina visus mūsų idealus, vertybes ir lemia net kasdienį gyvenimo būdą. Todėl šnekos, kad įžeisti religiją nėra tas pats kaip, tarkime, įžeisti žmogaus motiną, yra ciniškos ir netgi šventvagiškos. Visiškai akivaizdu, kad iš tiesų tikinčiam žmogui Dievas ir motina tikrai nėra tarpusavyje konkuruojantys dalykai, bet nuostata, kurią stengiamasi primityviai įteikti, kad tikinčiam žmogui gali būti svarbu tik tai, jog įžeidinėjama jo motina, o visiškai gali nerūpėti, kad įžeidinėjamas jo Išganytojas, yra paprasčiausiai absurdiška. Tačiau noras šią nuostatą išlaikyti yra toks stiprus, kad religijos neigimas arba tyčiojimasis iš jos daro Vakarų pasaulį aklu pamatinės reikšmės geopolitiniam faktui - vadovaujamasi nuostata, kad religija yra viso labo kažkoks fundamentalizmas, kažkokia beviltiška atgyvena, kai tuo tarpu blaiviai žvelgiant į šiandieninę tarptautinę situaciją, yra visiškai akivaizdu, kad religija yra lemtingiausius, svarbiausius ir neretai didžiausio masto politinius sprendimus lemiantis veiksnys. Kitaip tariant, kaip žmogus gali priimti adekvačius politinius veiksmus, jeigu iš anksto atsisako analizuoti tų veiksmų priėmimo motyvus?

Todėl turime daugiau nei stulbinamą vaizdą, kai absoliučioje daugumoje tarptautinės politikos studijų religijos faktorius praktiškai ignoruojamas, nes ji neva beviltiška atgyvena. Tuo tarpu empirija arba kasdienė gyvenimo patirtis rodo visai ką kita - tokių istorijų, kokia įvyko su minėtu žurnalu, Europoje gausėja kasdien. Tad jeigu ideologinio mąstymo skiriamasis bruožas yra aklumas akivaizdžiausiems tikrovės faktams, tai čia jau pasiekta aklumo viršūnė. Juk jeigu reikėtų įvardnti konkrečius kelius, kaip kapstytis iš šios krizės ir bent jau atkurti tarptautinės politikos ryšį su realybe, tai vienas skubiausių veiksmų neabejotinai turėtų būti jeigu ne religijos statuso atkūrimas, tai bent jau jos svarbos pripažinimas. Kitaip tariant, reikia pradėti nuo banaliausių dalykų ir suvokti, kad šitas sekuliaristinis fundamentalizmas, kuris apskritai ignoruoja religiją ir netgi atvirai stengiasi ją sunaikinti, tapo vienu pavojingiausių visą tarptautinę situaciją destabilizuojančių veiksnių.

Aišku, kad tai savaime ir per vieną dieną neišspręstų tų vadinamųjų musulmonų ekstremistų problemos, tačiau akivaizdu, jog tokiu atveju galėtų po truputį atsikurti kontaktas tarp skirtingų religinių bendruomenių. Europa ir islamo pasaulis turi šimtmečių sugyvenimo patirtį: krikščioniškame pasaulyje Viduramžiais musulmonai neturėjo visiškai lygaus statuso, kaip ir musulmonų pasaulyje neturėjo krikščionys, nes buvo aiškus supratimas, kad tai yra skirtingos religijos ir skirtingos civilizacijos, bet buvo visiškai aiškus ir bendro sambūvio principas - supratimas, kad vieniems ir kitiems yra kažkas šventa, į ką negalima beatodairiškai kėsintis. Štai šito supratimo mums labiausiai ir trūksta.

Bus daugiau

Susiję

Vytautas Radžvilas 4511348117839413226
item