Vytautas Radžvilas. Romualdo Ozolo formulė: ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje

Vytauto Radžvilo kalba, sakyta per Romualdo Ozolo laidotuves Antakalnio kapinėse balandžio 9 die...


Vytauto Radžvilo kalba, sakyta per Romualdo Ozolo laidotuves Antakalnio kapinėse balandžio 9 dieną.

Stovint prie Romualdo Ozolo kapo, galima ilgai vardinti jo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau Romualdas Ozolas buvo žmogus, kuris mokėjo ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Todėl apie jį norint pasakyti ką nors iš esmės, derėtų kalbėti apie ką kita – apie žmogaus rangą. Žmogaus rangas nėra jo gyvenime sukauptas turtas, nėra jo užimta arba turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo paties gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus, sąžiningai atlikusio savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus. Tačiau kiekvienoje tautoje atsiranda saujelė, o kartais per šimtmečius vos keletas žmonių, kurie iš tiesų yra ypatingi. Jie yra ypatingi todėl, kad jiems yra dovanota stebuklinga galia steigti pasaulius. Pasaulis iš tiesų yra steigiamas, nes pirmiausia, kad galėtų atsirasti, jis turi gimti žmogaus dvasioje. Ypatingas R. Ozolo rangas todėl ir yra toks, kad visą savo gyvenimą jis steigė savo brangiausią kūdikį – Lietuvą.

Todėl šis ne tik politikas, bet ir vizionierius, pirmiausiai buvo mokytojas. Dar labai seniai jis buvo vienas iš nedaugelio, pradėjusių neapsakomai sunkų darbą, kurį kažkam reikėjo nuveikti po to, kai Lietuva buvo sunaikinta. Kiekvienas užgrobikas ir naikintojas siekia svarbiausio dalyko – priversti mąstyti Lietuva ir apie ją kalbėti taip, kaip reikia jam. Romualdas Ozolas buvo būtent tas žmogus, kuris pats sunkiai mokėsi, nes mokytis nebuvo iš ko, juk mūsų kultūros tradicija buvo nutraukta, ir galiausiai kitus mokė mąstyti ir įvardinti Lietuvą. Štai kodėl daug kas stebisi, kad jo kalba kartais yra tokia sunki ir nelengvai suprantama. Kitaip ir negalėjo būti, nes norint, kad toji kalba taptų lengva, reikia terpės, kurioje gali kalbėti. Tuo tarpu Romualdas Ozolas buvo iš tų, kurie šitą Lietuvos mintį ir žodį kūrė beveik absoliučioje vienatvėje. Bet užtat kiekvienas jo žodis yra neapsakomai svarus, ir kai atėjo atgimimo valanda, jis buvo vienas iš tų, kuriems nereikėjo mokytis atgimstančios Lietuvos kalbos. Daugelis tiesiog jos mokėsi ir kartojo žodžius, kuriuos jis ištarė vienas iš pirmųjų – tai buvo Laisvės žodžiai. Ir daugelis tuos žodžius, deja, išmoko tik paviršutiniškai ir kartojo tik mechaniškai.

Galiausiai Romualdas Ozolas iš tiesų buvo didis vadas ir strategas. Kiekvienas, kas buvo šalia jo, žino, kiek buvo dramatiškų ir sunkių akimirkų, kai reikėdavo apsispręsti dėl dalykų, kurie galėjo lemti daugybės žmonių likimus, galbūt ir gyvenimus. Ir jo aštrus kaip skustuvas protas dažniausiai rasdavo išeitį. Jis rasdavo vienintelį tikslų žodį, leidžiantį visiškai aiškiai įvardinti tai, kas yra ir ką reikia daryti. Todėl galiausiai mes atėjome į savo svajonių tašką – nepriklausomą Lietuvą.

Tačiau ir čia Romualdas buvo savitas. Kitaip nei daugybė žmonių, jis labai gerai suprato, kam reikalinga valstybė. Romualdui Ozolui visada buvo aišku, kad valstybė pirmiausia yra skydas, kuris privalo saugoti nuo visų vidaus ir išorės negandų tautą, kurį įsigyvenusi savo žemėje ir nori skleistis toje žemėje per amžius. Romualdas Ozolas tobulai suprato, kad jeigu šita valstybė atsiskiria nuo tautos, jeigu ji atsiskiria nuo žmogaus, ji tampa bedvasė ir negyva valdymo mašina. Todėl Romualdas Ozolas, didžiai vertindamas nepriklausomą Lietuvos valstybę, visada skausmingai išgyveno dėl to, kad toje valstybėje gyvenanti tauta nenumaldomai sparčiai tirpsta. Jis suprato, kad jeigu šita tauta ištirps, tai valstybė praras bet kokią prasmę.

Romualdas Ozolas buvo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žmogus. Jis buvo vienas iš nedaugelio, žinojusių, koks turi būti tikras Lietuvos santykis su pasauliu. Jis buvo besąlygiškas šalininkas to, kad išsilaisvinusi Lietuva pasauliui turi atsiverti. Bet nuostabiai aiškiai suprato, kad atsiverti galima dvejopai. Jis žinojo, kad atsivėrimas pasauliui gali būti toks, kad galiausiai jis virsta beprasmišku, betiksliu blaškymusi tame pasaulyje, kuris gali baigtis ir išsibarstymu. Ir jis žinojo atsivėrimo pasauliui formulę -  ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje. Jis suprato, jog tik turint atramos ir atskaitos tašką – Lietuvos žemę – galima iš tikrųjų drąsiai atsiverti pasauliui, žinant, kad toji žemė neišslys tau iš po kojų. Jis pergyveno, kad šitokiam masiniam tikrajam atsivėrimui dar neatėjo laikas. Ir vis dėlto jis visada tikėjo, kad pasimetusi, besiblaškanti Lietuva sugrįš į save. Galbūt ji dar nesugrįžo, bet Romualdas Ozolas iš tiesų sugrįžo į Lietuvą.

Nežinau, jam patiktų ar ne, bet čia, tame kalnelyje, kur jį supa pušys, turbūt jis nesupyktų, jeigu išgirstų kelias trumpas eilutes.

Ir net tada, kai kalnely vėsu
Lydės bičiuliai neramių dienų
Linksmai pušų viršūnėms sušnabždėsiu
Iš Lietuvos į Lietuvą einu

Romualdas Ozolas čia atėjo iš amžinosios Lietuvos, jam ji buvo amžina, ir šiandien sugrįžta į amžinąją Lietuvą. Manau, kad kiekvienas doras Lietuvos žmogus jo gedi ir ilgėsis, nes neįmanoma nesiilgėti žmogaus, iš kurio švytėjo pati Laisvė. Mielas bendražygi ir bičiuli, tebūnie Tau lengva Lietuvos žemė.




Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 4025699294235658451

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item