Vidmantas Valiušaitis. Kiek vaikų buvo atimta iš šeimų tarybinėje Lietuvoje?

Pastaruoju metu visuomenės dėmesio susilaukė istorijos, susijusios su vaikų ir šeimų teisėmis. Vaikai per prievartą iš lietuvių šeimų bu...


Pastaruoju metu visuomenės dėmesio susilaukė istorijos, susijusios su vaikų ir šeimų teisėmis. Vaikai per prievartą iš lietuvių šeimų buvo paimti ir Lietuvoje, ir Norvegijoje. Ir daug kam atrodė, kad tai nauja, ligi šiol neregėta praktika – nepateisinamas valstybinių struktūrų skverbimasis į šeimas, kėsinimasis į jų teisę auginti savo vaikus, auklėti juos pagal savo įsitikinimus.

Suprantama, kad pasitaiko ir netoleruotino smurto. Visuomeninės sąveikos klausimas yra svarbus ir jautrus, jį privalu spręsti nepažeidžiant Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Atkuriamasis Seimas ją ratifikavo 1991 m. kovo 12 d. ir Deklaracija tapo Lietuvos teisinės sistemos dalimi. O jos 12-asis straipsnis skelbia: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo privatumą, šeimos gyvenimą, buitį ar susirašinėjimą arba kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba kėsinimosi.“

Tiesą sakant, ir aš pats maniau, kad vaikų paėmimo iš šeimų praktika, bent mums – naujas reiškinys. Klydau. Ji turi Lietuvoje šaknis. Mažiausiai – 60 metų senumo. Nors to reiškinio pagrindai tada buvo visiškai kiti. Tada Visuotinė žmogaus teisių deklaraciją sovietinamoje Lietuvoje negaliojo.

1955 m. kovo 5 d. laidoje savaitraštis „Literatūra ir menas“, tuo metu griežtai prižiūrimas cenzūros ir atspindintis okupacinės valdžios požiūrį į gyvenimo tikrovę, pasakoja istoriją, kaip tarybų valstybė „įdukrino“ lietuvaitę. Laikraščio korespondentas aprašinėja jaunos mergaitės ir jos šeimos dramą: „Prieš porą metų Lazdijų rajono liaudies teismas mūsų socialistinės tėvynės vardu padarė sprendimą, atėmusį pil[ietei] Žemaitienei motinystės teises. <…> Žemaitienė, buvusi mokytoja, nenorėjo eiti su mūsų liaudimi. O jos duktė, keturiolikametė Genutė, gyvenimą matė kitokį: gražų, įdomų, viliojantį savo šviesia ateitimi. Motina plėšė nuo dukters kaklo pionierišką kaklaraištį, trypė kojomis tai, kas mergaitei buvo brangiausia, drabstė purvu dukters sielą.“

Kas nutiko su šia mergaite po teismo sprendimo? Tai sujaudina ir straipsnio autorių: Genutę tarybų valstybė „įdukrino“. Iš pionierių ji buvo pakelta į komjaunuoles ir apgyvendinta Seirijų vidurinės mokyklos internate. Straipsnio autorius pažymi: mergaitė čia rado sau kitą „didžiulę šeimą“.

Nors mergaitės likimas, autoriaus žodžiais, „ne varganas, ne toks, kaip lietuvių liaudies dainose apdainuojama karti našlaitėlės dalia“, Genutė po kurio laiko vis dėlto lieka nepatenkinta – ima skųstis savo dalia ir rašo laišką Kalvarijos spaustuvės komjaunuoliams.

Laikraščio korespondentas, gavęs signalą, uoliai vyksta susipažinti su padėtimi vietoje. Sužino, kad Genutė stropi, drausminga, gerai mokosi. Nepaisant to, Genutė komjaunuoliams rašo: „Internato auklėtojai tik rūpi, kad vaikai ramiai sėdėtų, neišdykautų… O kad kambary šalta ir ką nors pasakysi, tai kad riktels… Vieną kartą man taip skaudu pasidarė… Iš manęs atėmė antrą antklodę ir atidavė kitai mergaitei, kuri turi iš namų atsivežtą šiltą patalynę. Kai aš pasakiau auklėtojai, kad man šalta, tai atsiėmiau, ko nebuvau verta…“

Straipsnio autorius pastebi, kad Genutės „batukai suplyšę, mokyklos vadovybė net nežino ką ji gauna valgyti pietums. Mergaitė neturi gero plunksnakočio klasės darbams atlikti. Tad rašo siūlu prisirišusi plunksną prie pieštuko…“ Tai sąlygos, kuriomis gyvena „įdukrinta“ socialistinės tėvynės komjaunuolė.

Mokyklos vadovybė laikraščio korespondentui nusiskundžia: Žemaitytė esanti „labai užsidariusi, nekalbi, niekad nesikreipia, nieko neprašo“. Tuo metu korespondentas internato vadovybę auklėja: „nei mokyklos direktorius komjaunuolis drg. Unguraitis, nei kiti nesusiprato pasikviesti Genutę žiemos atostogų metu – kad ir pietums į savo namus, į savo šeimas. Draugai ir draugės vyksta pas mamas ir tėtes, o Genutė – vieniša internato kambaryje…“

O kur gi Genutės mama? Nejau ji, buvusi mokytoja, nelauktų atostogų grįžtančios savo dukters, nepriglaustų ir nepaguostų jos vaikiškos širdies? Žemaitienei socialistinės tėvynės vardu liaudies teismas atėmė motinystės teises. Už tai, kad ji kovojo dėl savo dukters sielos. Kad nenorėjo matyti dukters, ryšinčios raudoną kaklaraištį ir garbinančios svetimus stabus. Už tai iš jos buvo atimtos motinystės teisės, o duktė atiduota į internatą.

Tad kur dingo mergaitės motina? Apie tai laikraštis nerašo. Bet galime numanyti. Ji buvo atskirta nuo savo dukters, kad netrukdytų šiai persiimti „pažangia“ pasaulėžiūra.

Įdomu, kiek tėvų ir vaikų okupuotoje Lietuvoje dėl ideologinės prievartos buvo susilaukę panašaus likimo į Žemaitienės ir jos dukters Genutės?


Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 4455983534474025701

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item