Roberto de Mattei. Islamo įtūžis ir Vakarų nihilizmas – to paties prado

148 naujų kankinių žvaigždės skaisčiai švyti Bažnyčios dangaus skliaute. Islamo aukų, jaunų krikš...

148 naujų kankinių žvaigždės skaisčiai švyti Bažnyčios dangaus skliaute. Islamo aukų, jaunų krikščionių, nužudytų Didįjį ketvirtadienį Kenijoje, reikia ne gailėtis, o jiems pavydėti, nes jie gavo milžinišką kankinystės malonę. 

Jie yra kankiniai, nes Alacho karių buvo nužudyti dėl to, kad buvo krikščionys. Kankiniu tampama ne dėl paties nužudymo fakto, o todėl, kad jis buvo įvykdytas dėl neapykantos krikščioniškam tikėjimui. Ne pati mirtis padaro kankiniu, sako šventasis Augustinas, o tai, kad kentėta ir mirta dėl tiesos. Ne visos persekiojimo aukos gali būti pavadintos kankiniais, o tik tos, kurios mirė nuo tikėjimo nekenčiančių žudikų rankų. 

Garisos universiteto miestelio kankiniai prisijungė prie nesuskaičiuojamos daugybės tikėjimo liudytojų, kuriuos Bažnyčios persekiotojai nužudė per pastaruosius porą šimtmečių. Pirmąjį moderniųjų laikų genocidą įvykdė Prancūzų revoliucija. Bent 438 vienuoliai ir paprasti pasauliečiai jau yra garbinami kaip palaimintieji, taip pat prasidėjęs procesas dėl kitų 591 kankinystės in odium fidei pripažinimo. Prie šio holokausto galime priskaičiuoti ir vykdytą Ispanijos pilietinio karo metu (1936–1939 metais), kurio 1 512 kankinių buvo beatifikuota ir 11 kanonizuota, bet aukų nuo anarchistų ir komunistų rankų skaičius siekia daugelį dešimčių tūkstančių.

2013 metų spalio 13 dieną buvo paskelbti palaimintaisiais 522 asmenys, dėl neapykantos tikėjimui nužudyti Taragonoje (Katalonijoje) prieš prasidedant religiniam karui Ispanijoje ir jo metu. Ši ceremonija pagal beatifikuotų žmonių skaičių buvo pati didžiausia, pralenkdama vykusią Romos Šv. Petro aikštėje 2007 metų spalio 27 dieną. Jų vardai prisijungė prie nesuskaičiuojamų komunizmo, laicizmo ir dabar jau islamo kankinių viso pasaulio šalyse.

Privalome turėti drąsos įvardyti žudikus. Tebetylima apie tai, kad jau kuris laikas vyksta sistemingas, pasaulinis musulmonų vykdomas krikščionių persekiojimas. Po įvykių Kenijoje popiežius Pranciškus perskaitė šią gražią maldą: „Tavo sumuštame, apspjaudytame, sužeistame veide mes matome savo nuodėmių brutalumą. (...) Tavyje matome ir šiandien persekiojamus mūsų brolius, nukirsdintus ir nukryžiuotus dėl tikėjimo į Tave, visiems mums matant ir susimokius tylint“.

Antonio Socci, kuris dažnai kritikuodavo aukštųjų Bažnyčios hierarchų „bendradarbiaujančią tylą“, rašo „Libero“: „Mes laukiame popiežiaus Pranciškaus, kad jis pasirodytų Vatikano lange su visu prestižu, kurį jis turi žiniasklaidoje, pažadintų pasaulio galinguosius, mobilizuotų diplomatiją, kad leistų visiems išgirsti persekiojamų krikščionių širdgėlą ir skausmą, kad palieptų nuolatines maldas visai Bažnyčiai, kad pradėtų didžiulę humanitarinę iniciatyvą persekiojamų krikščionių labui“.

Šį raginimą, regis, išgirdo Ernesto Galli della Loggia, kuris balandžio 5 dienos „Il Corriere della Sera“ pasiūlė Italijos vyriausybei surengti nacionalinę akciją: iš visų italų, iš visų šalies viešųjų bei privačių institucijų rinkti lėšas, kurios būtų skirtos skubiam pagalbos persekiojamiems krikščionims išsiuntimui. Tačiau viso to, deja, nepakanka, kai siaučia karas. Turime pripažinti, kad vyksta religinis karas prieš Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią, kariaujamas vardan Korano suros, sakančios: „Žudykite juos [netikinčius], kur tik juos aptinkate (...). Toks yra atpildas bedieviams“ (2:191). Šis karas nebuvo paskelbtas pačių krikščionių, tačiau jo imtasi prieš juos. Kodėl Vakarų vyriausybės jo nekovoja? Priežastis ta, kad Vakarai jaučia tokią pačią  neapykantą savo krikščioniškoms šaknims, kaip ir tie persekiotojai. 

Vakarietiškas laicizmas ne tik persekioja ir pašiepia tuos, kurie gina prigimtinę ir krikščionišką tvarką, tačiau taip pat ir vykdo masinį genocidą. Vysk. Lucas Ravelis, Prancūzijos kariuomenės ordinaras, sakė:

„Imame suprasti, kad turime pasirinkti, kurioje pusėje būti; imame suprasti, kad ginkluojamės prieš akivaizdų blogį, bet neužimame pozicijos dėl klastingo. Krikščionis jaučiasi tarsi replėmis laikomas tarp dviejų ideologijų: iš vienos pusėje tokios, kuri daro karikatūrą iš Dievo, galiausiai paniekindama žmogų, iš kitos pusės – tokios, kuri manipuliuoja žmogumi, galiausiai paniekindama Dievą. Iš vienos pusės yra pasiskelbę ir žinomi priešininkai: teroristai su bombomis, pranašo keršytojai, iš kitos – nepasiskelbę, tačiau gerai žinomi priešininkai: mąstymo teroristai, laicizmo propaguotojai, Respublikos garbintojai. Prie kurios stovyklos jungtis krikščionims? Nenorime būti musulmonų įkaitai. Tačiau taip pat nenorime būti įkaitai konformistų. Islamo ideologija Prancūzijoje nusinešė 17 aukų. Tačiau konformizmo ideologija kasmet pareikalauja 200 tūkstančių aukų savo motinų įsčiose. Abortai, laikomi pamatine „teise“, yra masinio naikinimo ginklas.“

Neapykanta, kurią Vakarai puoselėja Bažnyčios ir krikščioniškos civilizacijos atžvilgiu, yra neapykanta savo pačių sielai ir tapatybei. „Vakarų neapykanta sau, – rašė Benediktas XVI, – gali būti vertinama tik kaip tam tikros rūšies patologija“. Vakarai atviri ir pilni supratimo svetimoms vertybėms, „tačiau jie nebemyli savęs; savo istorijoje dabar jie mato tik tai, kas gėdinga ir destruktyvu, bet nebesugeba suvokti to, kas didinga ir tyra“. 

Šiandien Vakarai atmeta vertybes, kuriomis grįsta jų tapatybė, ir renkasi tik pragaištingą Apšvietos, marksizmo ir froidizmo paveldą. Genderizmo teorija yra vėliausias proto atsiribojimo nuo tikrovės, virstančio patologine neapykanta pačiai žmogaus prigimčiai, intelektualinis etapas. Andreaso Lubitzo, į Alpes nukreipusio keleivinį lėktuvą su 150 keleivių, veiksmas yra šios savęs naikinimo dvasios išraiška. Savižudybė – kraštutinė, tačiau nuosekli Vakarų depresijos išraiška: proto būsena, kai siela grimzta į niekį, netekusi bet kokios priežasties gyventi. Kuomet išpažįstamas absoliutus reliatyvizmas, save realizuoti galima tik mirtyje.

Skerdynės Garisoje nėra tiesiog „beprasmis brutalumas“, kaip ir Vokietijos piloto savižudybė nėra tiesiog grynos beprotybės aktas. Šie destruktyvūs arba autodestruktyvūs veiksmai turi savą iškrypusią logiką. Krikščionybės apostatų depresija atitinka Alacho fanatikų dvasinį pakilimą. Pusiausvyra pasaulyje buvo pažeista, kai jis atsuko savo nugarą krikščionybės principams. Žmogžudiškas islamo įtūžis ir savižudiškas Vakarų nihilizmas yra varomi to paties antgamtinio impulso. Tamsos kunigaikštis, negalėdamas pasidaryti Dievu, nori sunaikinti viską, kas yra iš Dievo, ir viską, kas primena krikščionišką civilizaciją. Tik šia velniška invazija galima paaiškinti, kas vyksta pasaulyje. Ir tik su angelišku įsikišimu įmanoma kautis kovoje, kurios pirmas veiksmas įvyko sukūrimo momentu, kuomet angelų frontas pasidalijo į du būrius, esančius amžinoje priešpriešoje per visą sukurtosios visatos istoriją.

Fatimos žinioje pirma ir greta Švenčiausiosios Mergelės matome angelus. Tie, kas skaitė trečiąją paslaptį, atsimins tragišką didžiojo kryžiaus viziją. Jo papėdėje nužudomas ir popiežius: „Po abiem kryžiaus skersinio galais buvo du angelai, jie turėjo rankose po krištolinę šlakstyklę, į kurią rinko kankinių kraują ir šlakstė juo keliaujančias pas Dievą sielas“. Kaip krikščionybės pradžioje, kankinių kraujas yra atgimimo istorijoje ir pergalės amžinybėje sėkla.


Susiję straipsniai

Roberto de Mattei 8043978593774679047

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item