Robert R. Reilly. Indiana, religinė laisvė ir tikrovės neigimas

Mokslininkas, buvęs prezidento Reigano patarėjas ir kelių knygų autorius Robertas R. Reilly daugi...

Mokslininkas, buvęs prezidento Reigano patarėjas ir kelių knygų autorius Robertas R. Reilly daugiausia rašo „idėjų karų“ klausimais. Jo naujausia knyga Making Gay Okay: How Rationalizing Homosexual Behavior Is Changing Everything buvo išleista praeitais metais ir buvo nesėkmingai ignoruojama tiek kairiosios, tiek liberalios žiniasklaidos. Knygoje dėstoma homoseksualaus elgesio ir jo normalizavimo visuomenėje ir teisinėje sistemoje analizė yra vienas rimčiausių iššūkių Vakarų šalyse įsivyraujančiam konstruktyvistiniam požiūriui.  

Robertą R. Reilly apie naujausius išpuolius prieš katalikus Indianoje ir augantį triukšmą dėl religinės laisvės įstatymų bei gėjų teisių kalbina Carlas E. Olsonas.

- Kai praeitą savaitę Indianos religinės laisvės įstatymo istorija pasklido po žiniasklaidą, buvau šokiruotas, jog dauguma naujienų portalų neapibrėžė, kas šis įstatymas iš tikrųjų yra ar kas jame sakoma. Vietoje to reportažai paprasčiausiai priėmė išankstinę poziciją, jog įstatymas yra fanatiškai nukreiptas prieš homoseksualus. Šiuose reportažuose pasirodė ir aistringos, bet mažai ką pasakančios įvairių žvaigždžių, aktyvistų ir korporacijų direktorių (pavyzdžiui, Timo Cooko iš Apple) citatos. Ką tai jums pasako apie žurnalizmo būklę ir kur mes esame kaip tauta, kai kalba pasisuka apie rimtą diskusiją šiais klausimais?

- Ką įstatymas sako, buvo visiškai nesvarbu reaguojantiems prieš jį. Prieš ką jie - homoseksualų aktyvistai ir jų rėmėjai, o tai reiškia, kad didžioji dalis žiniasklaidos - iš tikrųjų reaguoja yra religija apskritai, kuri nedviprasmiškai sodomiją ir kitus homoseksualius aktus įvardija kaip tikrą blogį.

Būtent todėl religija ne tik turi būti nesaugoma, bet ji turi būti ir nutildyta. Piktos reakcijos į šį įstatymą vaizduoja fanatizmą prieš religiją, paslėptą po nediskriminacijos vėliava. Tai vienintelis būdas, kaip tai galima apibūdinti ir kaip galima suprasti iš pirmo žvilgsnio visiškai absurdiškus ne vienos žvaigždės ir korporacijos direktoriaus pareiškimus. Manau, kad gubernatorius Bobby Jindalas puikiai tai suprato, kai pasakė, jog ironiška tai, kad mūsų dienų liberalai toleruoja tik savo pačių fanatizmą prieš religinius įsitikinimus“.

Mane stebina, kad kažkas dar viso to gali būti nustebintas. Kaip visuomenė mes pasislinkome iš taško, kuriame homoseksualių nukrypimų racionalizavimas buvo priimtas kaip norma, į tašką, kuriame šis racionalizavimas jau yra primetamas prievarta visiems, įtvirtinant jį teisiškai ir socialinėje sferoje. Jei jūs apie tai prasitarsite, tikriausiai neteksite savo darbo ar verslo ir, tikėtina, socialinės pozicijos visuomenėje. Jus net gali paduoti į teismą. Jūs tapsite pajuokos objektu. Tai yra mūsų naujosios cenzūros formos.

Įdomią patirtį turėjau išleidus savo naujausią knygą „Making Gay Okay: How the Rationalization of Homosexual Behavior Is Changing Everything“. Nesitikėjau, kad didžioji sekuliari žiniasklaida darys apie ją reportažus, tačiau buvau nustebintas, kad ją apžvelgti atsisakė ir labai didelė dalis konservatyvios žiniasklaidos, įskaitant National Review, The American Spectator ir Weekly Standart

Kartais nurodau 1935-ųjų metų nacistinę Vokietiją kaip dabartinių įvykių analogiją. Būtent tada buvo priimti Niurnbergo įstatymai, atimantys iš žydų Vokietijos pilietybę ir draudžiantys santuokas tarp nežydų ir žydų. Be jokios abejonės, tada Vokietijoje dar vis buvo daug gerų ir dorų žmonių, tarp jų ir katalikų, bet nuo tada jie turėjo laikyti burnas užčiauptas dėl nacių skelbiamo rasistinio mokymo, nes nuo tada šis mokymas tapo valstybės įstatymu. Esu tikras, kad buvo daug žmonių, besipriešinančių rasistinei istorijos teorijai, kurie sau sakė, kaip ir dabar sau sako žmonės apie homoseksualų santuokas, kad Na, šiuo klausimu mes jau pralaimėjome. Pamirškime jį ir keliaukime toliau.

Jie tikriausiai per daug bijojo net pagalvoti apie tai, kur visuomenė keliauja, kaip ir dabar žmonės vengia mąstyti apie pasekmes, kurias patirsime dėl visiško realybės neigimo homoseksualiomis santuokomis. Visi, manantys, kad mes esame įtraukti į mažiau gilų tikrovės neigimą nei buvo 1935-ų metų Vokietijoje, save tik apgaudinėja.

- Plačiai suprantama, kad Demokratų partija stumia visus gėjų santuokos, transgenderizmo ir panašius klausimus, bet atrodo, kad respublikonai taip pat kapituliuoja. Ar taip yra todėl, jog jie galvoja, kad negali šiais klausimais laimėti? Ar jie paprasčiausiai ir patys tiki šių klausimų legitimumu ir tariamu gėriu?

- Čia susiduriame su dvejomis problemomis. Pirmoji yra ta, jog labai daug garsių respublikonų iš tikrųjų prisijungė prie kitos kovojančios pusės, nes jie neturi jokio moralinio stuburo, kuris leistų matyti problemą savo ar homoseksualų aktyvistų elgesyje. Daug iš mano buvusių kolegų Reigano ir Busho administracijose dabar parodo tikruosius savo veidus.

Laiške Aukščiausiajam Teismui byloje Obergefellis prieš Hodgesą galite pamatyti visus šiuos garsius respublikonus viešai remiančius homoseksualų santuokas: Paulą Wolfowitzą, Meghan O'Sullivan, Steve'ą Hadley, gen. Staną McChrystalą, France'ą Frago Townshendą, Marką Gersoną, Jimą Cicconi, Keną Dubersteiną ir daugelį kitų. Kaip portale Breitbart pastebėjo Austinas Ruse'as, ne mažiau nei 26 buvę Reigano darbuotojai ir mažiausiai 40 buvusių aukštų George'o Busho pareigūnų pasirašė, taip pat bent du JAV Senatoriai (Collinsas iš Meino ir Kirkas iš Ilinojaus) bei trys Reigano darbuotojai, įskaitant buvusį Masačusetso gubernatorių Williamą Weldą ir Reigano štabo viršininką Kennethą Dubersteiną.

Trumpai kalbant, jie pasakė, jog nėra jokios legitimios, faktais paremtos priežasties atimti iš tos pačios lyties porų įstatymų pripažinimą, kurį turi skirtingų lyčių poros. Belieka tik stebėtis, kiek daug žmogus turi nežinoti, kad kažką panašaus pasakytų. Prancūzai tam turi tobulą apibūdinimą: trahison des clercs.

Antroji problema yra ta, jog daug kitų respublikonų kenčia nuo moralinio nelegitimumo jausmo. Kai jiems reikia greitai apginti savo opoziciją homoseksualioms santuokoms, jie nemoka šios savo pozicijos paaiškinti. Kadangi jie nenori būti pašiepti, tai paprasčiausiai užsičiaupia. Dauguma šių žmonių neturi jokio išmanymo apie moralinę filosofiją ar etiką. Mūsų moderni ugdymo sistema atima iš mąstymo bet kokią prigimtinio įstatymo idėją, o tai yra pagrindinis taškas, iš kurio turėtume oponuoti homoseksualioms santuokoms, ir pakeičia jį moraliniu ir kultūriniu reliatyvizmu. Giliai širdyse šie žmonės tikriausiai bijo, ar tik nesivadovauja prietarais.

- Kaip manote, kuo pasibaigs šie susidūrimai Indianoje ir Arkanzase? Ar gubernatoriai ir valstijos atsilaikys, ar galiausiai pasiduos? Jei taip, ką tai reikš religinei laisvei?

- Manau, kad šių susidūrimų rezultatas bus mažiau tokių religinės laisvės bylų, priimamų ateityje. Respublikonų kandidatai į prezidentus bijos prasitarti šiuo klausimu, nes jie mato, kaip susidorojoma su Indianos ir Arkanzaso gubernatoriais. 

Taip pat atrodo, kad Indianos įstatymas jau dabar yra keičiamas, kaip pasakė vienas mano draugas, iš šeimą ginančio įstatymo į homoseksualų teises ginantį įstatymą. Reikėtų giliau jį panagrinėti, kad galėčiau pasakyti, ar tam pritariu, bet aišku, jog jau pradėta labai stipriai stabdyti. Šio stabdymo priežastis yra ta, kad niekas iš tiesų nenori įvardinti, apie ką visa tai iš tikrųjų yra. Ėmimasis taip ginti religinės laisvės klausimą paprasčiausiai reiškia, kad sodomijos ir kitų homoseksualių aktų nemoralumo klausimas jau apleistas. Tai yra baisi strateginė klaida.

Toks šio klausimo apleidimas paprasčiausiai išduoda visą reikalą - nes jei sodomija nėra neteisinga, tai neleidimas jai būti santuokos pagrindu tikrai yra fanatizmas. Mes turime tiesiai įvardyti ir parodyti, kad toks elgesys yra prieš Prigimtinį ir Dievo įstatymus ir kad, kaip sakė Abraomas Linkolnas, negalima logiškai teigti, jog kažkas turi teisę daryti blogą. Jei sodomija yra neteisinga, tuomet ji negali būti santuokos pagrindu. Būtent tai ir bandžiau apibrėžti naujausioje savo knygoje.

- Ar įmanoma būtų ilguoju laikotarpiu rasti kažkokį kompromisą su tuo, ką galima pavadinti gėjų viešpatavimu? O gal vis dėlto tai viskas arba nieko situacija, kalbant tiek apie teisę, tiek apie dominuosiančią kultūrą?

Viskas arba nieko yra tiems, kurie racionalizavo savo seksualinius iškrypimus. Jie negali pakęsti jokios opozicijos. Reikia suprasti situacijos varomąsias jėgas, kad pamatytume, kodėl taip yra. Tai paaiškinau savo knygoje:

Bet kuriam asmeniui yra sunku sugyventi su moraliniais nuklydimais, nes jie jaučia nuolatinius sąžinės priekaištus. Įprastas moralinis paklydimas gali būti toleruojamas tik sukuriant racionalizaciją, kuri jį pateisintų. Moralinių paklydimų racionalizacijos veikia šitaip. Kiekvienas, pasirenkantis blogą veiksmą, turi jį sau pristatyti kaip gerą: kitaip, kaip mokė Aristotelis, jis bus nepajėgus jo pasirinkti. Kai racionalizuojame, mes įtikiname save, kad uždraustos aistros iš tikrųjų yra leistinos. Savo mąstyme mes pakeičiame moralinės tvarkos realybę į tokią, kurioje aistros yra subordinuotos kažkam labiau suderinamam su veikla, kurią norime pateisinti. Trumpai tariant, mes įtvirtiname, kad bloga yra gera. Sąžinė dažnai galiausiai laimi ir žmogus atgailauja, pirmiausiai pripažindamas, kad jo atliktas veiksmas buvo blogas. Laikina racionalizacija sugriūna ir moralinė realybė būna atstatoma. Tačiau dažnai su įprastu moraliniu paklydimu gyvenama visai ištrinant sąžinę pasitelkus patvaresnę racionalizaciją - ilgalaikę moralės inversiją.

Šie moraliniai nukrypimai tuomet priverčia žmones racionalizuoti ne tik sau patiems, bet ir kitiems. Taip racionalizacijos tampa revoliucinių pasikeitimų, pakeičiančių visuomenę, varomąja jėga. Homoseksualų klausimas natūraliai pajudėjo nuo tolerancijos prašymo iki kultūrinio užkariavimo, nes racionalizacija, kuria jis paremtas, reikalauja, kad bendruomenė pripažintų sodomijos akto normatyvinę prigimtį. Kitaip tariant, mes visi turime pasakyti, kad bloga yra gera, tam, kad ši racionalizacija būtų apsaugota.

Racionalizacijos jėga vairuoja kultūrinį karą, suteikia jam revoliucinį pobūdį ir padaro šio klausimo advokatus neperkalbamais. Kadangi žlugusi racionalizacija reikštų savęs paties apkaltinimą, tai to reikia vengti bet kokia kaina. Būtent todėl racionalizacija yra vykdoma su tokiu gyvu teisybės ir įsiūčio jausmu. Dėl šių priežasčių skirtumai, dėl kurių vyksta kultūrinis karas, nėra paremti protu. Žmonės, saugantys save racionalizuodami, nenori ieškoti tiesos, bet tik likti iliuzijoje, leidžiančioje jiems tęsti tai, ką daro.

To rezultatas yra ir tai, kad žmonėms, kurie yra valdomi aistrų, kelią, jų nuomone, pastoti gali tik opozicija, kylanti iš kitos aistros. Tad kadangi jie paprastai juos varančią aistrą vadina meile, tai belieka priskirti neapykantą tiems, kurie jiems oponuoja. Jiems net neateina į galvą, kad prieštaravimas jų elgesiui yra racionalus ir apskritai nėra paremtas aistromis. Kad tai suprastų, jie turėtų atstatyti proto rolę savo pačių gyvenimuose, o tai yra dalykas, kurio jie tikrai nenori.

Bet kuriuo atveju, tai nereiškia, kad homoseksualų judėjimas nugalės ilguoju laikotarpiu. Svajonių pasaulis ilgai negyvuoja. Realybė vis tiek egzistuoja ir negali būti ištrinta. Ji vienu ar kitu būdu save atstatys. Kiek laiko tai truks ir kiek per tą laiką bus padaryta žalos? Tai jau priklauso nuo mūsų pasiryžimo sakyti tiesą.

Susiję straipsniai

Šeimos politika 2747796657218432251

Rašyti komentarą

  1. religinė laisvė ir tikrovės neigimas2015-04-15 10:58

    Nėra jokios prasmės svaigti apie, neva, galimą religijos laisvę. Juk religija įtvirtina bendruomenėje bazinę normų sistemą. Vieni nesusipratimai ir tegali gautis, kai vienos ir tos pačios bendrijos nariai, bet priklausantys skirtingoms religinėmsd bendruomenėms, kiekvienas bando vadovautis sava normine baze. Jei įteisinama, kad lygiomis teisėmis vienoje valstybėje gali veikti kelios religijos, tai tas reiškia ne ką kita, kad tuo panaikinami patys valstybingumo pagrindai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-04-15 18:39

      Perskaitykite dar kartą, ką parašėte. Neabejoju, kad nesuprasite tos savo nesąmonės apie valstybingumą neigiančią religijos laisvę. Bandykit dar kartą parašyti. Yra dar galimybė savo komentarą pašalinti.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-04-15 12:05

    lgbt diktatas nėra religija tą reikia aiškiai suprasti, o jei atkreipsite dėmesį bet kuri religija gina vyro ir moters santuoką, ir matyt ne be reikalo :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Deja, Vakarai yra pralaimėję karą bolševizmui - nes visos tos "mažumų teisės" ir yra bolševizmas. XX a. prad. bolševikinio perversmo metu valdžią paėmė dviejų tipų bolševikai - banditai (pavadinkim juos "senaisiais") ir iškrypėliai (tegul bus "naujieji"). Kurį laiką jie veikė, kaip sako, kanopa kanopon (ką rodo šalia banditizmo išplitusi "seksualinė laisvė" - žr. " Seksualinė revoliucija bolševikinėje Rusijoje"), tačiau ilgainiui banditai su iškrypėliais nepasidalino valdžia - Rusijoje (Rytuose) laimėjo banditai, o iškrypėliams liko Vakarai. Tad ir turim dabar "senuosius" bolševikus su "koloradkėm" ir stalino bei kitų banditų garbinimu (ir atitinkamu elgesiu) Rusijoje, o iškrypėliai - "naujieji bolševikai" siautėja Vakaruose. Kaip sako, tas pats š..., tik kitoj saujoj.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item