Robert P. George. Tironiška valstybė

Amerikos demokratinis eksperimentas buvo akivaizdžiai sėkmingas. Konstitucinė demokratija išgyve...


Amerikos demokratinis eksperimentas buvo akivaizdžiai sėkmingas. Konstitucinė demokratija išgyveno pilietinį karą, didžiulę depresiją bei du pasaulinius karus. Į pagrindinę Amerikos gyvenimo srovę įsiliejo ištisos kartos imigrantų, bėgančių nuo skurdo bei represijų. Gerokai pažengėme, siekdami panaikinti vergystę bei rasinę segregaciją; užtikrinome saugesnę dirbančiųjų padėtį ir reikšmingą socialinio saugumo tinklą labiausiai nuskriaustiems visuomenės nariams; įrodėme, jog įvairius tikėjimus išpažįstantys gyventojai gali taikiai gyventi, dirbti bei laikytis savitarpio supratimo. Amerikos ekonominė gerovė supriešino ją su pasauliu. Pavergtos represijų tautos visame pasaulyje žvelgia į Nepriklausomybės deklaraciją, ieškodamos įkvėpimo, ar Konstituciją, kaip laisvo valdymo modelį. Didelėje dvidešimtojo amžiaus ideologijų kovoje Amerikos asmeninės, politinės bei ekonominės laisvės idealai nugalėjo fašistinę ir komunistinę tironiją. Dukart valio Amerikos demokratijai.

Kodėl ne tris?

Enciklikoje Evangelium Vitae (1995) popiežius Jonas Paulius II primena, kad „iš tikrųjų demokratija yra sistema, o tai reiškia, jog ji tik priemonė, o ne tikslas. Jos moralinės nuostatos nėra savaime suprantamos, bet priklauso nuo prigimtinio įstatymo, kaip ir kiekviena kita žmogaus elgesio forma“. Ši civilinės teisės bei prigimtinio įstatymo suderinamumo būtinybė gyvuoja daug seniau, nei galime atsekti moderniosios demokratijos kilmę. Galime ją atrasti jau Platono ir Aristotelio veikaluose, o Tomas Akvinietis netgi suteikė sisteminę išraišką; tai taip pat yra pagrindinis popiežiaus socialinio mokymo bruožas.

Moderniojoje demokratijoje moralinis teisės bei viešųjų reikalų įteisinimas negali būti įgyvendintas vien demokratinių institucijų darbu. Pasak popiežiaus, tiesa, jog demokratijos unikalumas yra moralinės gyventojų lygybės principas, kuris šioje terpėje geriau išsiskleidžia nei alternatyviose sistemose. Dėl to popiežius teigia, kad „beveik universalus konsensusas... turėtų būti suprantamas kaip pozityvus laikų ženklas“, tačiau net ir demokratija gali leistis į teisinius kompromisus ir tuo būdu pažeisti savo ištikimybę piliečiams.

Tai nutinka, kai demokratinėmis institucijomis manipuliuojama, teisingumo sąvokai menkėjant, kadangi ši nebėra neatskiriama nepažeidžiamo žmogaus orumo dalis... Tokiu būdu demokratija, prieštaraudama savo principams, krypsta totalitarizmo link. Tada demokratinės institucijos tampa neteisybės ir priespaudos mechanizmais, nepaklūstančiais prigimtiniam įstatymui, kuriam pavaldžios visos žmogiškos institucijos bei veiksmai. Popiežius Jonas XXIII enciklikoje Pacem in Terris (1963) rašė: „Kiekviena valdžia, atsisakanti pripažinti žmogaus teises ar pažeidžianti jas, ne tik neatlieka savo pareigos, bet jos potvarkiai neturi jokios jungiančios jėgos“.

Tai nėra ribotas požiūris. Nuomonė, kad įstatymai ir režimai turi būti vertinami universaliais teisingumo standartais, būdingais skirtingų tikėjimų žmonėms, bei žmonėms, neturintiems apibrėžto tikėjimo. Tai kiekvienos rimtos žmogaus teisių koncepcijos dalis, ir tik keletas žmonių, besidominčių žmogaus teisėmis, naiviai tiki, kad demokratinės institucijos negali būti panaudotos pažeisti jų teisėms. Iš tikrųjų pagrindinė teisinio įteisinimo paskirtis yra siekti užkirsti kelią, jog valdžiai paklūstančios demokratinės institucijos nepaisys konstitucinių garantijų ir sutryps pagrindines žmonių teises.

Viena liūdniausių Amerikos istorijos pamokų yra, jog teismai, turintys teisę anuliuoti įstatymą kaip prieštaraujantį Konstitucijai, gali patys sutrypti pagrindines teises, bandydami jas apsaugoti. Tai nutiko, pavyzdžiui, kai Aukščiausiasis Jungtinių Valstijų teismas, byloje Dred Scott vs Sandford laikėsi nuomonės, jog juodieji buvo ne piliečiai, beasmenis, beteisis turtas, kurį baltieji privalo gerbti (tai pagreitino pilietinį karą). Prieš kurį laiką Aukščiausiasis teismas smogė visų penkiasdešimties valstijų abortų įstatymams byloje Roe vs Wade, nušluodamas bet kokią legalią negimusių kūdikių teisę į gyvenimą, jei motina to pageidauja. Visai neseniai federaliniai teismai anuliavo įstatymus, draudžiančius terapeuto padedamą savižudybę Niujorke ir Kalifornijoje.      

Svarbus pasireiškiančio „teisinio aktyvizmo“ kontrargumentas tokiais atvejais yra tas, jog tokie sprendimai nulemia įstatymų leidžiamosios valdžios teisinę uzurpaciją. Šis argumentas pabrėžia tokių sprendimų antidemokratišką charakterį, tačiau, abstrahuojant susijusius moralinius klausimus (pavyzdžiui, vergystės teisingumą ar klaidingumą, abortų legalizaciją ar eutanaziją), jie pateikiami kaip viešosios politikos klausimas. Teisėjas Antoninas Scalia (tikriausiai vienas geriausių šios kritikos pavyzdžių) pabrėžia išimtinai procedūrinę ginčo kokybę, teigdamas, kad abortas yra už konstitucinės teisės ribų ir tuo būdu už teismų jurisdikcijos ribų.

Kritikuodamas Roe Scalia teigia, kad tinkamai interpretuojama Konstitucija palieka žmonėms laisvę uždrausti abortus. Tokiu pačiu principu šnekėdamas Grigaliaus popiežiškajame universitete, Romoje, jis teigė, jog „jei žmogus nori aborto, demokratiška valstybė turėtų tai leisti“. Teisėjas taip pat teigė, kad demokratija pati savaime yra neutrali (ypač tokiais klausimais kaip eutanazija ar abortai). „Nesuprantu, kaip galite remtis demokratiškumo teorija, kad valdžia turi moralinį įsipareigojimą daryti kažką, kam prieštarauja žmonės“. Atsakydamas į korespondento pateiktą klausimą apie mažumų teises, Scalia tvirtino, jog „visa demokratijos teorija, mano brangus bičiuli, yra daugumos valdžia; tai visa teorija. Mažumų teisės ginamos tik todėl, jog daugumai atrodo, kad mažumos nusipelno apsaugos“.

Popiežiaus argumentas Evangelium vitae pabrėžia požiūrį, kad atsisakymo argumentas dėl abortų ir silpnumas eutanazijos klausimu išduoda nepriklausomus lygiavertiškumo ir orumo klausimus, kurie yra kertiniai demokratijos principai. Kiekviena sistema (demokratija taip pat) išsigimsta į popiežiaus vadinamąją „tironišką valstybę“, kai silpniausi visuomenės nariai pasmerkiami asmeniniam mirtinam žiaurumui ar kitokioms represijų formoms. Tamsi Amerikos konstitucinės demokratijos ironija yra ta, kad teisėjai, kurių ypatinga atsakomybė yra išsaugoti pagrindinį lygybės prieš įstatymą principą, yra tie, kurie savo ediktais jį išduoda. Žvelgiant iš demokratinės valdžios pozicijų, Roe vs Wade bei panašūs sprendimai atrodo daug nedemokratiškesni, nei tai, ką turi galvoje teisėjas Scalia.

Jei prigimtinis įstatymas yra toks, kokį jį jau ilgokai laiko krikščionys ir žydai, tuomet Amerikos demokratinės institucijos turi be galo svarbių klausimų, į kuriuos būtina atsižvelgti (tik šiuo metu šie dalykai ypač susipriešino). Mary Ann Glindon pažymėjo, jog abortų licencijos, gautos Roe ir Planned Parenthood vs Casey bylose, yra gerokai svarbesnės nei kituose pasaulio kampeliuose. „Jokia kita demokratinė sistema nėra tokia neatidi žmogaus gyvybės vertei“. Spėjama, kad abortų legalizavimas grindžia kelius žmogžudystei su pagalba ir eutanazijai.

Ką sako praktikuojantys žydai, krikščionys bei kiti už gyvybę pasisakantys gyventojai apie tokius įstatymus ir juos leidžiančias institucijas? Jonas Paulius II Evangelium Vitae moko: „Įstatymai, kurie skatina ar įteisina abortus bei eutanaziją, yra visiškai priešingi ne tik individo gerovei, bet ir bendram gėriui; kaip tokie jie neturi jokios juridinės vertės“. Popiežiui svarbus šių klausimų moralės vaidmuo, t.y. gebėjimas atitikti gyventojų sąžinę. „Abortus legalizuojantis įstatymas jau pats savaime nebegali būti teisingas, atitinkantis moralinius principus“.

Abortai ir eutanazija yra nusikaltimai, kurių joks žmonių įstatymas negali įteisinti. Sąžinė neprivalo paklusti tokiems įstatymams, netgi priešingai, ji - svarus ir sąmoningas prieštaravimas. Taigi popiežius griežtai pasisako prieš individus, „asmeniškai prieštaraujančius“ abortams ir eutanazijai, tačiau elgesiu padedantiems šiam blogiui plisti viešojoje sferoje. „Neteisėta paklusti ar skleisti idėjas apie (savo esme neteisingus) įstatymus“. Popiežiaus kvietimas nepaklusti ir smerkimas nėra skirtas smerkti bailius, jis adresuotas visiems mums. Popiežius teigia, jog esame didžiulio konflikto epicentre tarp mirties ir gyvybės: „Mes esame įtraukti su neišvengiama atsakomybe rinktis gyvybę“.

Kai buvo išleista Evangelium Vitae, popiežiaus įspėjimą apie mirties triumfą pasigavo antraštės, ir ne be reikalo. Dar vienas šio mokymo aspektas susilaukė mažesnio dėmesio – gyventi gyvenimo Evangeliją. Tai nuolat kartotas kvietimas veikti ir, dirbant politinėje bei kitose sferose, peržengti šiuos nusikaltimus gyvybei.

Kai kuriems tai gali reikšti materialinę auką, remiant gyvenimą įvairiais aspektais, kitiems – savanorišką darbą, padedant laukiančiomis moterimis berūpinančiuose centruose, dar kitiems – darbą švietimo ar politinėje sferoje. Visiems, kurie tiki Dievo meile, teisingumu ir malone, tai reikš nuolatinę maldą už nukentėjusiuosius bei suklaidintas sielas, tapusias represoriais.

Visiems, kurie formuoja visuomeninę politiką, popiežius adresuoja ypatingą prašymą susirūpinti šeimos sveikata. Yra būtina priešintis seksualumo trivialumui, kuris lėmė naujos gyvybės panieką. Taip pat skatinamas įsivaikinimas kaip abortų alternatyva. Čia primenamas Motinos Teresės liudijimas per Nacionalinius maldos pusryčius, 1994 metų vasarį: „Nežudykite vaiko. Aš noriu to vaiko. Atiduokite man jį. Noriu priimti kiekvieną vaiką, kurį ruošiamasi nužudyti abortu“. Mirties kultūros priešininkai turėtų vienbalsiai jai pritarti. Visuomenėje, kokią mes kuriame, nėra sąvokos „nelauktas vaikas“.

Ar popiežius nekviečia daryti dar daugiau? Kaip suprasti jo mokymą? Įstatymai, leidžiantys negimusiųjų ir silpnųjų žudymą, yra lyg ir skatinimas, tačiau ne liepimas (todėl kai kurie abortų šalininkai netgi linkę save vadinti gyvybės gynėjais). Pasipriešinimas tokiems įstatymams dažnai turi būti netiesioginis. Puikus pavyzdys yra Jungtinių Valstijų karinių ligoninių terapeutų atsisakymas daryti pasirinktinius abortus, kai prezidentas Clintonas panaikino draudimą tai daryti. Dažnai sutinkami taikūs protestai prie abortus darančių klinikų.

Casey bylos nuosprendis parodė, jog daugumos nuomonę išreiškę teisėjai Souteris, O‘Connoras ir Kenedy kvietė už nekaltą gyvybę kovojančius amerikiečius nustoti priešintis abortų legalizacijai ir priimti „visuomeninį priesaką, randamą Konstitucijoje“. Popiežius tvirtina, kad toks pasiūlymas negali būti priimtas katalikų ir kitų gyvybę puoselėjančių amerikiečių. Minėtas „priesakas, randamas Konstitucijoje“, tiesiog juokingas. Konstitucinės demokratijos vertė - gebėjimas tarnauti ir užtikrinti visuomeninį gėrį, kuris (be visa ko) reikalauja pagrindinių žmogaus teisių apsaugos. Mūsų pareiga ne „priimti visuotinį priesaką“, o pasipriešinti jam.

Ar Amerikos demokratija nusižengė savo teisei? Vienas iš būdų išvengti teigiamo atsakymo yra priimti teismų nutartis kaip klaidingą Konstitucijos interpretavimą. Teisėjo Byrono White nuomone, jie tėra „grynosios teisinės jėgos panaudojimas“, tačiau dažnai pateisinamas įvairių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atšakų. Nors ne visi prezidentai taip padėjo plisti nekaltos gyvybės naikinimui kaip Billas Clintonas, nė vienas iki šiol nesiėmė priemonių, kad prieš nekaltą gyvybę nukreipti teismų sprendimai būtų pakeisti.

Tiesa, kad didžiausi žmogaus teisių pažeidimai kilo mažiausiai demokratiškuose valdžios sluoksniuose – teismuose, tačiau „demokratinių principų“ panaudojimas abortams ir eutanazijai neatrodo adekvatus. Iš tikrųjų teismams palikta teisė interpretuoti Konstituciją; teisiniai procesai bei paskyrimai gali ir kartais tampa svarbiausiu rinkimų klausimu. Daugiau nei dvidešimt trejus metus nesikeičiantis teismų požiūris galėtų būti suprantamas kaip Amerikos demokratijos nesėkmė.

Akivaizdu, jog nekaltos gyvybės naikinimas jau įsišaknijo mūsų tautoje. Popiežius kviečia „esant tokiai svarbiai situacijai turėti drąsos pažvelgti tiesai į akis ir vadinti daiktus jų tikraisiais vardais, nesistengiant leistis į kompromisus ar saviapgaulę“. Kalbėkime aiškiai: teismai diegia amoralią politiką, kuriai doro amerikiečio sąžinė negali pritarti. Amerikos demokratijos institucijų nesugebėjimas įvykdyti savo atsakomybės sukūrė tikrą krizę. Geros valios žmonės (nesvarbu, kokiam tikėjimui jie priklauso), pasirengę apsvarstyti Popiežiaus mokymą, išdėstytą Evangelium Vitae, neišvengs liūdinančio klausimo – ar mūsų sistema tampa demokratine „tironiška valstybe“?

Pagal „The First Things“ parengė Rasuolė Balaišaitė


Susiję straipsniai

Robert P. George 2021187519711002471

Rašyti komentarą

  1. Ne vyrams šį klausimą nagrinėti .

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei skaitytumėte ne tik neomarksistinę/feministinę literatūrą, o pasidomėtumėte ir apie reprodukciją, sužinotumėte, kad vaiką pradedant dalyvauja moteris IR vyras, vaikas turi motinos IR tėvo genetinę medžiagą - taigi, šį klausimą nagrinėti turi teisę moterys IR vyrai. Kur kas įdomesnis naujųjų raudonųjų atvejis - kai pagalvoji, abortų fanatikai dabar gali sklaidytis vien dėl to, kad jų tėvai NEGALVOJO taip, kaip jie. O galėjo... ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item