Paulius Saudargas. Algirdas Patackas - žmogus, nugalėjęs mirtį

Šis Didysis penktadienis Lietuvoje paženklintas vieno iš atkakliausių patriotų - Algirdo Patacko...


Šis Didysis penktadienis Lietuvoje paženklintas vieno iš atkakliausių patriotų - Algirdo Patacko netektimi.  Kad ir kaip kurioziškai beskambėtų tik ką ištikusios mirties akivaizdoje, bet Algirdas Patackas, savo gyvenimu ir mirtimi įrodė egzistuojant patį nemirtingumą. Didysis penktadienis tam, ko gero, yra pati tinkamiausia diena...

Bauginantis didžiavyrio etalonas. Dar gilioje vaikystėje A. Patackas man buvo ypatingas žmogus. Mano tėtis artimai draugavo su A. Patacku, tapau netgi jo krikštasūniu. Taigi teko garbė pažinti šią legendinę asmenybę nuo kūdikystės. Kol dar buvau visai vaikigalis, A. Patackas man imponavo kaip kietas vyrukas. O jis toks ir buvo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Turėjo kietus raumenis, mat užsiiminėjo kultūrizmu, krepšinį žaisdavo naktimis, dviračiu numindavo iš Kauno į Vilnių, važinėjo motociklu, kuriuo kartą pavėžintas, prieš kitus kiemo vaikigalius jaučiausi irgi baisiai „kietas“.  

Anuomet tas jo kietumas kartais atrodė net antgamtiškas, bauginantis. Jis nebuvo panašus į kitus pažinotus žmones. Buvo kažkoks kitoks. Bauginanti buvo ir griežta, kaukaziatiška jo išvaizda, ereliška nosis, skvarbus žvilgsnis ir juodai žila barzda. Tačiau žmogus jis buvo šiltas. Pats mėgdavo vaikus  juokais pagąsdinti išgalvotomis istorijomis. Dar ilgai prabudęs naktį baugščiai žvilgčiojau į laikrodį ar neišmušė ketvirta ryto – mistinė ir pavojinga „vilkų valanda“. O dar baugiau būdrauti penktą – mat gali pasirodyti juodabarzdis žmogėdra ilgu peiliu... Mėgdavom draugiškai pasikumščiuoti, iki šiol gėda vaikiškų ašarų, kai neišlaikiau jam per stipriai užlaužus ranką. Davė „atsilyginti“ ir kaip griuvo aukštielninkas, vos tik man ranką suėmus, išsigandau ar neprisitrenkė. Kur tau! Tai buvo vienas iš jo triukų – staiga kristi žemėn nesusitrenkiant. Lyg iš veiksmo filmų ir jo nelaimė ežere, jau nepriklausomybės metais, kai jį plaukiantį užkliudė motorinė valtis. Laimei tada pasveiko, nors dar ilgai jautė tos netyčinio (?) susidūrimo  padarinius. Taip nutikti galėjo tik Algirdui Patackui.

Mistinis pogrindis. Kuo toliau brendau ir pažinau Algirdą, tuo labiau atradau, kad raumenimis jo kietumas nesibaigia. Godžiai klausydavausi vyresniųjų filosofinių pokalbių apie lietuvių kalbą ir kultūrą, pro paaugliško suvokimo ribas tyliai smelkėsi įžvalgos apie sovietinę santvarką (ir kad kažkas su ja ne taip). Prie vaikų, žinoma, tuomečiai Kauno pogrindžio disidentai tiesmukai sovietų nekeikė, bet galėdavai justi vykstant kažką ypatingą, kažką labai teisingą ir prasmingą. Tai buvo Sąjūdžio priešaušris. Šiandien tas įžvalgas galima paskaityti eilėje A. Patacko knygų, kaip „Litua“ ar „Lietuva yra Vydija“. Tačiau tuomet už tas įžvalgas A. Patackas buvo mistiškai dingęs maždaug metams... Niekas su vaikais apie tai daug nekalbėjo. Vėliau nugirdau tėvą kalbant su savo seserimi: „Patacką paleido“. Supratau, jog čia kažkas iš to „kažko ne taip“ pasaulio. Pasaulio, kurio tada mes vaikai nepajėgėme suprasti.

Tik gerokai vėliau išgirdau mano tėvo ir pačio A. Patacko pasakojimus apie KGB kalėjimą. Labiausiai įstrigo vienas A. Patacko sakinys, pasakytas mano tėvui: „ten geriau nepatekti“. A. Patackui esam dėkingi, kad ir mūsų šeimos nepalietė KGB‘istų areštai, mat jis tardomas neišdavė mano tėčio, kaip pogrindinio leidinio „Pastogė“  bendraautoriaus.  Pogrindis buvo gyva ir natūrali bendruomenė, niekieno nesukurta, su nerašytomis taisyklėmis. Lyg bičių avilys, kur kiekvienas žino savo vietą ir ką reikia daryti.  Kiekvienas žmogus jautė, su kuo ir iki kokio atvirumo lygio gali bendrauti tam tikrais klausimais. Sovietiniams represiniams organams iš tiesų nebuvo lengva šį tinklą iššifruoti ir suardyti. Tik suaugęs ėmiau suprasti, kodėl kartais, pas ką nors svečiuojantis dieną užtraukiamos naktinės užuolaidos, o išeinama su ryšulėliu kažkokių „raštų“. Kodėl su vienais pažįstamais buvo kalbamasi apie Lietuvos reikalus (kalbą, kultūrą, istoriją ir net politiką (kurios tuo metu, žinoma, nebuvo)), o su kitais apie tai, kaip iškepti pyragą ar kur gauti akumuliatorių. Visos pogrindžio veiklos ir temos koncentravosi Algirdo Patacko asmenyje - lietuvių kalba ir istorija, etnokultūra ir politika, jaunimo patriotinis ugdymas ir tautinių švenčių puoselėjimas, pogrindžio spaudos leidimas ir platinimas. Savo giliu išmanymu, entuziazmu ir drąsa jis įkvėpė kitus domėtis ir nebijoti.

Šachmatai su mirtimi. Mąstydamas apie A. Patacką užklupusią sunkią ligą – kepenų vėžį, nejučia prisimenu Ingmaro Bergmano filmą „Septintasis antspaudas“, kurio herojus, iš kryžiaus žygio grįžtantis riteris, tarpe savo nuotykių vis prisėda prie šachmatų lentos su pačia giltine. Prisimenant A. Patacko gyvenimą kyla aliuzija su Kristaus kančios keliu. Nepalūžęs per svetimųjų okupantų kankinimus, gyvenimo saulėlydyje dar turėjo ištverti ir laisvos Lietuvos fariziejų patyčias. Laisva ir ryžtinga nuomonė demagogams visada yra nepageidaujama rakštis. Tačiau mes patys pliuralistinėje kakofonijoje nebeatskirtume tiesos ir melo, jei neatsirastų tokių, kurie kančių ir patyčių taurę išgeria iki galo. Tokių kaip Algirdas Patackas.  Tokių, kurių aštrios valios akivaizdoje sutrūkinėja melo apvalkalai ir išryškėja nuoga esmė. Žmogiškumo esmė. Kęsdamas ligą ir sunkų chemoterapinį gydymą A. Patackas ligi pat galo lankė Seimo posėdžius, registravo įstatymo pataisas, kalbėjo tribūnoje. Skubėdamas rašė ir leido knygas, organizavo susitikimus.

Sutikęs Algirdą plenarinėje posėdžių salėje prisėsdavau pakalbinti, tačiau kalbą jis visada pasukdavo apie reikalus, apie savo sveikatą jis kalbėdavo trumpai ir realistiškai: „va, kad tik spėčiau tą ir tą atlikti...“ Paskutinį kartą jį sutikau kieme, sėdintį automobilyje. Pamojavau, o jis man atsakančiai pamojavo ir jau buvau beprabėgąs, tačiau kažin kas mane sulaikė ir priėjau dar pakalbėti. Per langą padaviau ranką. Sudžiūvęs lyg egiptietiška mumija, geltonomis ligos akimis jis žvelgė tarytum jau iš anapus. Optimistiškai taręs „štai buvau pakliuvęs į tokius spąstus, bet dabar viskas gerai, dar pabūsiu“, turėjo omenyje prieš kelias dienas ištikusį sveikatos pablogėjimą. Bet nepabuvo, išėjo.  Kategoriškai, raštu, atsisakė būti guldomas į ligoninę, jei atkris. Norėjo išeiti taip kaip pats nori ir tada, kada Dievas pašauks. Lyg karžygys tvirtai stovėdamas ant savo kojų. Jis privertė savo kūną eiti ir dirbti tada, kai turėjo merdėti ligos patale, tarsi jo kūnas tebūtų lengvas sielos rūbas. Oda, lyg pergamentu aptrauktas skeletas, balansuojantis ant plono gyvybės siūlo, lyg antgamtiškas fakyras, žaidžiantis šachmatus su pačia mirtimi. Pasitelkęs begalinę valią ir atkaklumą jis išėjo pro amžinybės vartus ne staiga, o palaipsniui, be baimės, plačiai atmerktomis akimis. Algirdas Patackas mums įrodė, kad nebūtina baigščiai žvelgti pro transcendentinę rakto skylutę tarp čia ir anapus. Jis drąsiai atliepė Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo kvietimą „Nebijoti!” Nebijoti gyventi ir nebijoti pasitikti savo Didįjį penktadienį, nes po jo ateina Šventos Velykos.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 2121059477618033715

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item