Paroda, sakanti „ne“ eutanazijai - „Palaiminti mažutėliai“

Balandžio 29 d. Kauno slaugos ligoninėje pradės veikti nauja fotomenininkės Irutės Jaruševičiutės paroda-projektas „Palaiminti mažutėliai“, tai bendras projektas kartu su sielovadininke Lina Jakele, dirbančia Kauno slaugos ligoninėje. Ši paroda skirta Pasaulinei gyvybės dienai paminėti. Parodoje bus eksponuojamos senelių, slaugomų ligonių, neišnešiotų kūdikių meninės fotografijos.

Irutė Jaruševičiūtė – profesionali fotografė, parodų ,,Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“(apie gimties slėpinį), „Matau ją tokią – Palaimos apgaubtą“ (apie neįgalias motinas ir motinas,  auginančias neįgalius vaikus),  „Regima meilė“, „Dvynių namai“, „Gyvybė telpanti delne“ (apie neišnešiotus kūdikius),  „Liejas malonė“ ir daugelio kitų autorė:

„Tu esi jaunas, kupinas jėgų, noro gyventi ir kurti. Bet tu esi  jaunas, kupinas noro kurti ir neįgalus. Tu neturi rankų, turi sielą, gebėjimą mylėti, troškimą kurti, bet negali apglėbti, negali sūpuoti, negali nuprausti, nes neturi... Tikiu, turi sparnus, bet pasaulis jų nemato, pasaulis kurčias, aklas, abejingas. Dievas mato kokių reikia pastangų įtikinėjant, kad myli, kad esi, kad trokšti, kad esi Jo tvarinys, kaip ir visi. Kaip ir visi esi čia, kad išmoktum būti žmogumi, kad išmoktum būti Jo paveikslu.

Neišnešioti naujagimiai, kūdikiai su negalia, Dauno sindromą turintys vaikai – visi Dievo kūriniai. „Ir kai tokių vaikelių tėvų medikai klausia: „Jūs ką, pasiimsite?“ – nuryju nuoskaudą, pasibaisėjimą ir sakau: „Nebijokite mylėti net iki kentėjimo, nes kaip tik taip mus mylėjo Jėzus.“ (Motina Teresė)

Senas žmogus – kas jis: našta, ar dovana? Tas gyvenimo kokybės klausimas – žmogaus vertės, orumo klausimas. Ar galime segantį, sugniuždytą žmogų palikti tik medicininiam palaikymui, egzistavimui,  iki akimirkos kol jis numirs, ar turime apgaubę meile padėti  gyventi  dvasiškai keliantis, kol ateis laikas keliauti  amžinybėn? Dažnai fotografuoju senus žmones, man labai svarbus paskutinis, prasmingiausias  jų gyvenimo tarpsnis, būnančio šalia santykis, dvasinė kelionė.  Pernai prieš Šv.Kalėdas turėjau stiprią asmeninę patirtį – išlydėjau mamą pas Viešpatį. Pusmetis mamos kančios ir mano pralaimėta kova su tituluotais gydytojais. Daugeliui iš jų žmogaus orumas, mirtis, netekusi bet kokios prasmės ar vilties perspektyvos. Eutanazija jau vyksta...

Siūloma naikinti ir jau naikinami turintys apsigimimų kūdikiai, žmones su sunkia negalia, seneliai, nepagydomi ligoniai .Tai tie Mažutėliai, kurie yra Palaiminti savo kančia, per savo naštą, savo menkumą ir trapumą galintys mums  parodyti, kad kiekvieno žmogaus negalia , kančia yra meilės pamokos, padedančios bręsti, kad pajėgtume mylėti. 

Žmogaus gyvybė ir mirtis yra Dievo rankose, Dievo galioje: „Jo rankoje kiekvieno gyvojo siela ir visos žmonių giminės dvasia“ (Job 12, 10) Tik Jis gali nuspręsti: „Aš daliju mirtį ir gyvastį“ (Įst 32, 39).

Liną Jakelę pažįstu daugelį metų, ji man labai artima, žinau jos klajones dykuma link ligonių sielovados. Lina mato Dievo grožį tame, kaip Dievas myli žmogų ir kaip  kiekvienu rūpinasi, ji yra atvira Dievui. Neatsitiktinai rengiame šį foto projektą drauge. Fotografija su liudijimais papildo vienas kitą, lengviau įžvelgti esmę. Darbai fotografuoti įvairiose erdvėse: ligonių namuose, neišnešiotų naujagimių reanimacijoje, gatvėje, gamtoje, didžioji dalis fotografijų fotografuota Kauno slaugos ligoninėje. Ne vien todėl, kad  ten dirba Lina... Štai kartą ten pamačius gailiai verkiančią senučiukę, nedrąsiai paklausiau, kas nutiko. ,,Namo greitai važiuosiu vaikeli...,ne, ne, aš ne viena, manęs laukia sūnus, anūkai, jie manim labai rūpinasi... Bet čia mane taip myli.., labai myli“.  Taip, tai ligoninė, kur nepaminamas žmogaus orumas ir vertė. Ligoninė, kur pasirūpinama sugniuždyta ligonio dvasia ir pavargusiu kūnu, ten dirbantys žmonės nemano, jog jie gali valdyti gyvybę ir mirtį.

Parodoje matysime dalį  fotografijų spaustų ant drobės, dalis fotografijų bus eksponuojama ant  ilgo formato medžiagos, simbolizuojančios kelią – kažkam ligoninės koridoriaus, kažkam  prisiminimų, kažkam vilties, vedančios link Dievo kelią...

Lina Jakelė – viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo dirbti klinikinės sielovados srityje. Trečius metus dirba Kauno slaugos ligoninėje:

„Dirbu slaugos ligoninėje, darbe, kur žmogaus trapumas akivaizdus. Šitoje trapumo akivaizdoje nėra lengva išbūti nei tam kuris kenčia, nei tam, kuris yra šalia. Bet tik būdamas kartu, eidamas drauge su sergančiu ir kenčiančiu atrandi ne tik žmogaus sielos grožį, bet, nors ir paradoksalu, kančios prasmę. Kančia yra tikrovė, nuo kurios nereikia bėgti, o tiesiog reikia ją priimti bei paklausti, kur ji mane veda. Dievas nepalieka vieno žmogaus kančioje, ir jei kančia žmogų nuveda prie Dievo, ji tampa nugalėta,  ji tampa pripildyta Dievo meilės ir gailestingumo. Esu kiekvieną kartą sujaudinta, kai galiu žmogų palydėti šioje kelionėje ir tapti liudytoja Dievo ir žmogaus susitikimo. Kai šis susitikimas įvyksta, tampa aišku, koks  žmogaus gyvenimas ligi pačios paskutinės akimirkos.

Fotografė Irutė turi dovaną išreikšti tai, kas svarbiausia, per fotografiją, dažnai  fotografuoja Slaugos ligoninėje. Kartu sumanėme projektą, norėdamos parodyti, koks prasmingas ir svarbus gali būti išlydėjimo metas, kol ateis laikas keliauti  amžinybėn.

Vesdama gedėjimo grupę žmonėms, kurie yra palydėję savo artimuosius į amžinąjį gyvenimą, girdėjau, koks svarbus yra išbuvimo iki galo laikas. Klierikas Emilis labai gražiai pastebėjo, kad šie liudijimai yra didžiulė atsvara eutanazijos projektams. Kokiu būdu tai pasakyti visuomenei, valdžios žmonėms, pasauliui?.....Taip mums gimė mintis sujungti  projektą  su realiais žmonių liudijimais, kalbėti švelniu meniniu būdu. Su malda ir ėjome nuo vieno ligonio prie kito, nuo vienos lovos prie kitos, kalbėjomės, meldėmės, juokavome, fotografavome, o kiti žmonės mus palaikė.

Norėjome, kad ši žinia pasiektų žmones, taigi bandysime ja dalintis su kitomis ligoninėmis, kitomis įstaigomis gal net Seimu. Kiekvienas mes padarome tai, kas  priklauso nuo mūsų, o visa kita palikime Dievui.“

Keletas liudijimų:

„Dveji metai prabėgo po vyrą ištikusio insulto. Dveji metai mano vyras nekalba, nejuda. Negirdžiu jo balso. Mes kartu. Šitas laikas mums duotas išmokti tylios, palaimingos meilės kalbos. Viešpatie, dėkoju už galimybę girdėti, už galimybę būti, už galimybę mylėti ir tylėti kartu.“ (Žmona)

„Mano mažutėlė, nuolankioji mama išėjo... Godžiai kabinausi į mūsų bendrą laiką tarp „čia ir ten“. Ir nekeisčiau į nieką kartu išgyventų paskutinių jos gyvenimo akimirkų. Sustojęs laikas ir mudvi kartu kuždančios maldą. Mamos pastangos guosti ir raminti mane  neviltyje ir bejėgiškume. Jos ramybė ir susitaikymas: „Nepyk, vaikeli, žmonės geri, tik kartais jie klysta“... Jos nuolankus – Taip. Amžinybei...

Su dėkingumu, Viešpatie, priimu šią paskutinę, brangiausią mamos dovaną. Dėkoju Tau už tėtį, dieną naktį palinkusį prie mamos lovos, ir už patvirtinimą, kad vis dar yra meilė, niekada neišduodanti, niekada nesibaigianti. Dėkoju už pripildytas sielvarto, maldos sujungtas mano šeimos širdis. Už Jėzaus akis mamos veide. Už malonę laikyti  iškeliaujančios mamos ranką ir galimybę vėl ir vėl kartoti: ,,Nebijok, aš su tavim...nebijok.“ (Dukra)

„Mano sūnui 24 metai. Mano sūnus komoje. Mano sūnus moko mane gyventi. Viešpatie, dėkoju Tau už sūnų ir jo buvimą čia ir dabar, už tikėjimą, už kiekvieną įkvėpimą, už akių virptelėjimą, už bendrystę, už 4,5 metų meilės, tikėjimo ir vilties. Ir dar, pasigailėk, Viešpatie, nemylinčių.“

Mano ką tik gimęs kūdikis. Jie sako: „Jis negirdi nemato, nesupranta“... Mano merdintis tėtis. Ir vėl tas pat: „Jis nemato, nesuvokia. Ak, ir vėl: „Jūsų sūnus komoje, jis nemato, nesuvokia“...

Mes girdime vienas kitą, jaučiame, suvokiame, bendraujame, ir niekas nepajėgus manęs įtikinti, kad yra kitaip.“ (Mama)

Renginys vyks balandžio 29 d.,  10.30 Kauno slaugos ligoninėje (Armatūrininkų g. 4).

10.30 Šv. Mišios ligoninės koplyčioje

11.30 fotografės Irutės Jaruševičiūtės parodos atidarymas

17. 20 projekto pristatymas Marijos Radijo laidoje. Ligonių ir artimųjų liudijimais dalinsis dvasinė asistentė Lina Jakelė.