Pal. Ona Kotryna Emerich. Jėzaus plakimas

Ištrauka iš planuojamos išleisti knygos "Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia", kurioje pal. Onos Kotrynos Emerich (17...


Ištrauka iš planuojamos išleisti knygos "Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia", kurioje pal. Onos Kotrynos Emerich (1774-1824) regėjimus užrašė Klemesas Brentano.

Pilotas, tas niekšiškas ir silpnavalis teisėjas, keletą kartų garsiai pakartojo savo neteisingą nuosprendį: „Aš neradau jame nieko, už ką vertėtų bausti mirtimi. Taigi liepsiu jį nuplakti ir paleisiu“, tačiau žydai nesiliovė šaukti: „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus jį!“ Vis dėlto Pilotas nenorėjo jiems nusileisti ir nusprendė pamėginti kitą išeitį, įsakydamas nuplakti Jėzų pagal romėnų paprotį. Budeliai bematant išvedė iškankintą, sumuštą, apspjaudytą Išganytoją, stumdydami jį ir mušdami trumpomis lazdomis, per šėlstančią, rėkaujančią minią į forumą, prie plakimo stulpo, kuris stovėjo šiauriau Piloto rūmų, netoliese sargybos pastato, priešais vieną iš pastogių, supusių turgaus aikštę.

Netrukus atėjo ir bausmės vykdytojai, nešini rykštėmis, virvėmis ir rimbais, kuriuos numetė prie stulpo, po Jėzaus kojomis. Tai buvo šeši tamsiaodžiai žmonės, žemesnio ūgio nei Jėzus, garbanotais, susivėlusiais plaukais ir reta, šeriuota barzda. Visas jų apdaras tebuvo strėnų raištis, menki sandalai ir prasta odinė ar medžiaginė skiautė, kuri tarsi škaplierius dengė krūtinę ir nugarą, tačiau šonus ir rankas paliko nuogus. Tai buvo įvairūs niekšai ir nusikaltėliai, kilimo iš Egipto, kurie čia kaip vergai dirbo statybose ir kasė kanalus. Pikčiausius ir niekšingiausius iš jų romėnai paskirdavo budelių tarnais pretoriume. Šie žiaurūs žmonės ne vieną vargšą nusidėjėlį buvo mirtinai užplakę prie to paties stulpo. Jų išvaizdoje buvo kažkas žvėriško, demoniško, jie atrodė tarsi pusgirčiai. Lyg įniršę velniai jie puolė Jėzų ir, nors Viešpats ėjo nesipriešindamas, mušdami kumščiais bei virvėmis žiauriai nutempė jį prie plakimo stulpo. Tas stulpas stovėjo atskirai, juo nebuvo paremtas joks pastatas. Jis buvo tokio aukščio, kad didelio ūgio žmogus ištiesęs ranką galėjo pasiekti apvalią jo viršūnę, kurioje buvo įtaisytas geležinis žiedas. Stulpo viduryje taip pat buvo pritvirtinti žiedai ar kabliai. Neįmanoma nupasakoti, kaip barbariškai šie pasiutę šunys elgėsi su Jėzumi. Jie nuplėšė apdarą, kurį Erodas pajuokdamas buvo liepęs užvilkti, ir nubloškė vargšą Išganytoją ant žemės.

Pastatytas prie stulpo, Jėzus drebėjo visu kūnu. Jis pats skubiai nusivilko drabužius savo kruvinomis, nuo kietų pančių ištinusiomis rankomis. Rengdamasis jis liūdnai meldėsi už savo budelius, kurie jį visaip stumdė ir mušė. Akimirką jis nukreipė savo žvilgsnį į netoliese esančią pastogę, kurios kamputyje kartu su kitomis moterimis draskoma skausmo stovėjo jo motina, tyliai ištarė: „Nugręžk savo akis nuo manęs“ ir čia pat nusisuko į stulpą, norėdamas paslėpti savo nuogumą, nes budeliai liepė jam nusiimti ir strėnų raištį. Nežinau, ar jis tuos žodžius ištarė lūpomis, ar dvasia, bet aš juos išgirdau taip, kaip juos išgirdo Marija, nes mačiau, kaip tą akimirką ji nusisuko ir netekusi sąmonės krito į šalia stovinčių šventųjų moterų rankas.

Jėzus apkabino stulpą, o budeliai šlykščiai plūsdamiesi pririšo jo šventąsias rankas prie geležinio žiedo viršuje, ištempdami jo kūną taip, kad jo kojos, taip pat pritvirtintos prie stulpo, vos pirštais lietė žemę. Šitaip Šventų Švenčiausiasis, apimtas begalinės baimės ir gėdos, visu savo žmogišku nuogumu stovėjo ištemptas prie nusikaltėlių stulpo, o du kraujo ištroškę išgamos ėmė nuo viršaus iki apačios kapoti visą šventą jo kūną. Iš pradžių jie naudojo baltas standžias medines rykštes, o gal tai buvo stangrūs botagai, supinti iš jaučių sausgyslių arba baltų sukietėjusių odinių diržų.

Mūsų Viešpats ir Išganytojas, Dievo Sūnus, tikras Dievas ir tikras žmogus, plakamas tų nusikaltėlių krūpčiojo ir raitėsi kaip vargšas kirminas. Jis aikčiojo iš skausmo ir dūsavo, o jo skambios, bet švelnios dejonės kaip meili malda prasiskverbdavo pro jo kankintojų rykščių švilpesį. Retkarčiais šią graudžią, šventą, išganingą aimaną lyg koks baisus juodas audros debesis nustelbdavo fariziejų ir minios riksmas: „Mirtis jam! Ant kryžiaus jį!“ Mat Pilotas vis dar mėgino derėtis su žydais ir negalėdamas perrėkti minios šėlsmo liepdavo pirmiau duoti ženklą trimitu, skelbiančiu, jog valdytojas nori kalbėti. Kuriam laikui triukšmas nutildavo ir girdėdavosi tik kirčių garsai, Jėzaus dejavimas, budelių keiksmai ir Velykų avinėlių bliovimas, sklindantis iš Rytų pusės, nuo Avių vartų, kur jie buvo plaunami Avių tvenkinyje. Po to jie, kad vėl nesusipurvintų, užrištais snukeliais buvo nešami iki švaraus kelio į šventyklą, ten varomi aplinkui į vakarų pusę ir prieš įvedant į šventyklą dar kartą rituališkai nuplaunami. Šis bejėgiškas avinėlių bliovimas skambėjo nepaprastai jaudinančiai, tai buvo vieninteliai balsai, besijungiantys su Išganytojo dejonėmis.

Žydai laikėsi kiek toliau nuo plakimo vietos, maždaug per gatvės plotį. Šen bei ten stovėjo romėnų kariai, daugiau jų buvo susibūrę prie sargybos pastato. Prie stulpo trynėsi tik visokie padugnės, vieni šaipydamiesi, kiti tylėdami. Kai kuriuos jų apėmė tam tikras vidinis susijaudinimas, man pasirodė, tarsi jų širdis pervertų iš Jėzaus išėjęs spindulys.

Mačiau taip pat nedorus, beveik nuogus pusbernius, prie sargybos pastato ruošiančius naujas rykštes, ir kitus, einančius pripjauti erškėčių šakų. Aukštieji kunigai pasiuntė keletą tarnų, kad šie papirktų budelius, taip pat jiems buvo atneštas didžiulis ąsotis, pilnas kažkokio tiršto raudono gėrimo. Nuo jo kankintojai tapo dar girtesni ir nuožmesni. Po penkiolikos minučių budeliai liovėsi plakti ir prisijungę prie kitų dviejų sėdo girtuokliauti. Visas Jėzaus kūnas buvo nusėtas rudais, mėlynais ir raudonais dryžiais, o jo šventas kraujas srovelėmis tekėjo žemėn. Jis visas drebėjo ir krūpčiojo. Aplinkui skambėjo tik patyčios ir šaipus juokas.

Po šaltos nakties rytas išaušo apsiniaukęs, protarpiais buvo užėjęs net stiprus lietus su kruša, labai nustebinusia žmones. Tačiau apie pietus dangus išsigiedrijo.

Po valandėlės Jėzų su nauju įniršiu puolė kita pora budelių. Jie turėjo kitokias rykštes ‒ šiurkščias, dygliuotas, su pritvirtintais metaliniais šratais. Nuo pašėlusių smūgių trūko ištinę jo švenčiausiojo kūno randai, ištryškęs kraujas aptaškė budelių rankas. Jėzus nuo siaubingo skausmo krūpčiojo ir dejavo, tačiau nesiliovė meldęsis.

Tuo metu pro forumą traukė svetimšalių vilkstinė su kupranugariais. Išgirdę iš žydų, kas vyksta, jie labai išsigando ir nuliūdo. Kai kurie jų buvo priėmę Jono krikštą, kiti buvo girdėję Jėzaus Kalno pamokslą. Piloto rūmų kieme netilo riksmai ir triukšmas.

Trečia pora budelių plakė Jėzų rimbais. Tai buvo prie geležinės rankenos pritvirtintos grandinėlės arba diržai su metaliniais kabliais galuose. Kiekvienas smūgis tokiu rimbu tiesiog draskė odą ir prakirsdavo raumenis iki kaulo, todėl plakdami jie išplėšė Jėzui ištisus audinių gabalus. O, kas galėtų aprašyti šį niekšišką ir klaikų vaizdą?

Tačiau budeliams to buvo maža ir atleidę pančius jie apsuko Jėzų nugara į stulpą, bet kadangi jis buvo toks išsekęs, jog nebegalėjo pastovėti, jie pritvirtino jį virvėmis prie stulpo, perjuosdami jomis krūtinę, pažastis ir kelius, o rankas tvirtai surišdami užpakaly. Šitaip skaudžiai supančiotas, Išganytojas stovėjo veidu į žmones, ir tik kraujas, tekantis iš žaizdomis nusėtų jo pečių, nugaros ir strėnų, šiek tiek pridengė jo nuogumą. Tarsi pasiutę šunys budeliai ėmė dar įnirtingiau kapoti Viešpatį, o vienas kairėje rankoje turėjo dar ir plonesnę rykštę, su kuria čaižė Jėzaus veidą. Greitai Išganytojo kūne neliko nė vienos sveikos vietos. Jis žvelgė į savo kankintojus krauju pasruvusiomis akimis, tyliai maldaudamas pasigailėti, bet tai tik dar labiau didino šių niekšų įsiūtį, ir su kiekvienu smūgiu Jėzaus dejonės darėsi vis tylesnės.

Visas šis siaubingas plakimas tęsėsi jau apie tris ketvirčius valandos, kai prie stulpo su lenktu peiliu rankoje prišoko vienas žemos kilmės svetimšalis (tai buvo Jėzaus išgydyto neregio Ktesifono giminaitis). „Liaukitės! ‒ piktai sušuko jis. ‒ Neužplakit mirtinai nekalto žmogaus!“ Girti budeliai nustebę stabtelėjo, o jis skubiai, tarsi vienu mostu, perpjovė Jėzaus virves, kurios buvo vienu mazgu surištos prie geležinio kablio stulpo užpakaly, ir vėl išnyko minioje. Jėzus bejėgiškai susmuko savo paties kraujo klane. Budeliai paliko jį tysoti prie stulpo ir nuėjo gerti, prieš tai riktelėję vaikėzams sargybos pastate, kad tie greičiau pintų erškėčių vainiką.

Tuo metu pro šalį ėjo kelios begėdiškai apsirengusios kekšės. Išvydusios prie stulpo gulintį Jėzų, vis dar krūpčiojantį iš skausmo, nusėtą kraujuojančiomis žaizdomis, jos stabtelėjo, susikabino rankomis ir, apimtos moteriško pasibjaurėjimo, valandėlę tyliai į jį žiūrėjo. Jėzui dėl to dar labiau suskaudo visas žaizdas, ir lėtai pakėlęs iškankintą veidą jis gailiai į jas pažvelgė. Moterys tuojau nuspūdino šalin, lydimos nepadoraus budelių ir kareivių juoko.

Plakimo metu aš ne kartą mačiau, kaip prie Jėzaus prisiartindavo liūdintys angelai, taip pat girdėjau jo maldą, kurią jis, kęsdamas skaudžių, gėdingų kirčių krušą, aukojo save dangiškajam Tėvui už žmonių nuodėmes. Štai ir dabar, jam tebegulint kraujo klane, išvydau angelą, kuris jį sustiprino. Man pasirodė, kad jis įdėjo Jėzui į burną kai ką švytinčio.

Netrukus sugrįžo budeliai ir kojų spyriais bei lazdų smūgiais liepė jam stotis ‒ girdi, jie dar neužbaigę visų reikalų su karaliumi. Išganytojas ėmė šliaužti siekdamas strėnų raiščio, kuris gulėjo netoliese, bet tie niekšai pašaipiai juokdamiesi tyčia nuspirdavo jį kojomis, ir Jėzus lyg koks pritrėkštas kirminas visame savo kruviname nuogume turėjo vargingai sukiotis žeme, kad pasiektų savo raištį ir susijuostų juo sužeistas strėnas. Ganėtinai išsityčioję, budeliai pastatė Jėzų ant linkstančių kojų ir, neduodami laiko jam pačiam apsirengti, tiesiog užmetė jam apsiaustą ant nuogų pečių ir skubiai nuvarė jį į sargybos pastatą. Pakeliui Jėzus to drabužio kraštu nusišluostė kraują sau nuo veido. Nors budeliai galėjo patekti į sargybos pastatą trumpesniu keliu ‒ mat jo vartai į forumo pusę buvo plačiai atverti, ir buvo matyti koridorius, po kuriuo kalėjo Barabas ir anie du plėšikai, ‒ jie tyčia vedė Jėzų aplinkui, pro ant suolų sėdinčius aukštuosius kunigus. Šie, pamatę jį, su pasibjaurėjimu nusisuko ir ėmė rėkti: „Šalin jį! Šalin jį!“ Jėzus buvo nuvestas į vidinį sargybos pastato kiemą, kuriame tuo metu Romos kareivių nebuvo, o sukinėjosi tik vergai, budeliai, dykinėtojai ir visokie padugnės.

Kadangi minia darėsi vis neramesnė, Pilotas liepė iš Antonijos tvirtovės pakviesti pastiprinimą. Šie būriai tvarkingai apsupo sargybos pastatą. Nors kareiviams buvo leidžiama kalbėtis, juoktis ir tyčiotis iš Jėzaus, palikti rikiuotės jie negalėjo. Šitaip Pilotas tikėjosi sudrausminti minią ir parodyti savo valdžią. Iš viso buvo surinkta apie tūkstantį vyrų.

Susiję straipsniai

Religija 8707970294746736181

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item