Lietuvos tėvų forumo narys: bandoma įvesti supratimą, kad vaikai priklauso valstybei

Jeigu tėvas nemokėjo prižiūrėti vaiko ir jį mušė, uždraudus tai daryti, tėvas neišmoks juo rūpin...


Jeigu tėvas nemokėjo prižiūrėti vaiko ir jį mušė, uždraudus tai daryti, tėvas neišmoks juo rūpintis. Taip sako Lietuvos tėvų forumo (LTF) narys Andrius Atas, komentuodamas naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą. Kitą projekto aspektą – nurodymą, iki kokio amžiaus ir kuriuo metu vaikai negali būti vieni – jis vertina kaip valstybės bandymą pasisavinti vaikus.

– Kaip žinoma, Vaiko pagrindų apsaugos įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad vaikas nebūtų paliekamas vienas iki septynerių metų, o 7–14 metų amžiaus vaikas negalėtų būti paliktas be priežiūros vėlyvu metu ir naktį. Lietuvoje tai – naujovė. Kaip tai atsilieps tėvams? Ar tai, Jūsų manymu, prigis?

– Jeigu kalbėtume apie šį konkretų klausimą dėl vadinamos komendanto valandos, tai, žinoma, vaikus reikia prižiūrėti, nepalikti be priežiūros. Šis projektas, apie kurį kalbame, tautoje jau vadinamas „tėvų priežiūros įstatymu“.

– Kas jau spėjo taip pavadinti?

– Tai – darbinis sutrumpinimas, kuris atspindi esmę ir yra naudojamas dėl trumpumo. Kiltų tokia problema – siekiant įvesti reikalavimą užtikrinti vaiko priežiūrą, nekeliamas klausimas apie tai, kaip dalis vienišų šeimų galėtų praktiškai užtikrinti ir atlikti šias pareigas. Susidaro įspūdis, kad valstybė yra kažkas kito, o ne tos pačios šeimos, apie kurias kalbama. Tame įstatyme norėjosi matyti ir valstybės žingsnį, vaidmenį, įsipareigojimą.

Savo ruožtu norėčiau pasakyti, jeigu tai dar nėra žinoma, kad yra parengtas alternatyvus Vaiko teisių apsaugos įstatymo projektas. Ne tas „tėvų priežiūros įstatymu“ vadinamas projektas. Yra parengtas alternatyvus projektas, kurį rengiant nuo sausio mėnesio dalyvavo nevyriausybinių organizacijų grupė. [...] Šiame alternatyviame įstatyme yra aptarta, kaip galėtų vykti realus vaiko teisių užtikrinimas.

– Koks turėtų būti realus užtikrinimas?

– Jeigu kalbame apie vaiko teisių užtikrinimą, tai reikėtų sugrįžti į realybę ir įvardyti, kad vaikui geriausia [...] augti šeimoje. Reikėtų kalbėti apie tai. Jeigu norime užtikrinti vaiko teises, tai reikėtų visą darbą ir valstybės dėmesį sukoncentruoti į pagalbą šeimai.

– Kokia ji turėtų būti?

– Tai turėtų būti įvairios paslaugos: kokybiškas socialinis darbas, dėmesys, parama (akcentuoju, kad pirmiausia tai – ne materialinė parama, o parama, teikiama žmogiškaisiais resursais).

– Ar tai nėra tik gražūs žodžiai?

– Tai kol kas Lietuvoje yra gražūs žodžiai, bet kažkada turi tapti kūnu. Mokomės demokratijos, realios pagalbos. Dabar kalbame, kad tai [gyvenimas problemų turinčioje šeimoje – LRT.lt] nėra gerai, tai – blogis vaikui, ir vaikai turėtų atsidurti kažkur globėjų šeimose. Globėjai yra tie patys piliečiai. Reikia dirbti su šeima, kad vaikai neatsidurtų įstaigose.

– Seimas svarsto įstatymą, kuris įpareigotų nepalikti vaiko be priežiūros iki septynerių metų, o vyresnių, iki 14 metų, nepalikti be priežiūros vėlai vakare ir naktį. Dažnai užsienyje gyvenantys lietuviai nustemba, kai grįžę į namus randa vaikų teisių specialistus, nes kaimynai ar kiti žmonės įskundė, kad vaikas vienas. Jeigu pagal naują įstatymą tokia tvarka įsigaliotų ir Lietuvoje, kas nutiktų?

– Tai – bandymas įvesti tokią geležinę ranką ir traktuoti, kad vaikai priklauso valstybei, o ne tėvams. Turėčiau priminti, kad dar niekur nesusitarėme, jog vaikai priklauso valstybei, o ne tėvams. Dėl to nevyko vieša diskusija. Todėl mes ir kalbame, laikydamiesi požiūrio, kad vaikas – mano. Jis nėra valstybės, viceministro ar kito valdininko. Jis – mano. Kad tam vaikui būtų gerai, turiu stengtis ne tik aš, bet galbūt turi stengtis ir valstybė. Ji turi ne tik ateiti ir kontroliuoti, kaip atlieku savo funkcijas.

– Kitas šio įstatymo segmentas draustų vaikams taikyti fizines bausmes. Ar tai būtų įmanoma įgyvendinti?

– Toks noras kaip ir būtų gražus – vaikai nepatirtų smurto. Yra problema, kad tėvai kartais nesuvokia, kaip turi auklėti vaiką. Man atrodo, pradedama nuo populistinio nerealaus ir negero žingsnio – bausmių. Tai – paprasta: įvardijai, padarei ir viskas. Atrodo, kad problema išsisprendžia, bet, jeigu tėvas nemoka auginti vaiko, jis vis tiek nemokės to daryti.

Todėl valstybė turėtų kurti paslaugas šeimai, kad žmonės būtų mokomi, šviečiami. Darykite socialinę reklamą. Žiniasklaidai bus gerai. Aiškinkite. Paleiskime kelių sekundžių reklamą – „tėti, nekelk rankos prieš savo vaiką“. Tai bus daug efektyviau negu įvesti kažkokį totalitarinį metodą ir persekioti piliečius. Jeigu žmonės nemoka [prižiūrėti savo vaikų – LRT.lt], tai įstatymas jų ir neišmokys. Ką mes norime pasidaryti savo valstybėje? Apsitverti spygliuota viela ir žiūrėti, kaip gyvena kaimynas? Esame tai turėję. Nežinau, ar kažkas serga sovietine nostalgija.

– Kaip suprantu, LTF nieko nesiūlo arba siūlo palikti tą patį variantą, koks yra dabar?

– Neturiu žinių, ar jau buvo pristatytas alternatyvus projektas. LTF dalyvavo jo rengimo grupėje. Į tą projektą įtraukti įvairūs dalykai. Yra skyriai „Vaikas ir šeima“, „Neįgalus vaikais“, „Vaikas ir mokykla“. Įtraukta daug dalykų, kurie į šį „tėvų priežiūros įstatymą“ nebuvo įtraukti. Buvo tik palikta dalis apie tai, kaip valstybė kontroliuos, ar tėvai vykdo savo vaidmenį. Tai labai primena tą skandalingą situaciją dėl Norvegijos. Tik tiek, kad Norvegijoje, kiek supratau, vyrauja mentalitetas, kad vaikai yra valstybės. Tai, atrodo, jau yra savaime suprantama. Mes esame visiškai kitokia šalis. Esame šalis su kitokia istorija ir kitokiomis sampratomis.


Susiję straipsniai

Šeimos politika 814688489236992771

Rašyti komentarą

  1. "Šis projektas, apie kurį kalbame, tautoje jau vadinamas „tėvų priežiūros įstatymu“."

    - Jei tėvų priežiūra būtų apsiribojama, tai visai dar nieko baisaus nebūtų. Tokia metodiška, lyg ir nekalta, propagada - yra "suvirškinamas"/suardomas nacionalinės/tautinės valstybės kūnas/pagrindai. Juk panašu į tai, kaip kad vieno gyvio skrandyje atsidūrusios kito gyvio kūno lastelės (mėsa) koncentruotų skrandžio rūkščių yra suskaidoma iki molekulių lygio. Taip ir šeimas sudrąskius iš šalies primetamomis dirbtinėmis nenaturaliomis apsurdiškomis taisyklėmis, sugriautų pačią valstybę, Tai ne kas kita, kaip tikriausia okopacija sunaikinant valstybės pagrindą - šeimą. Be šeimos nėra ir valstybės, kaip be lastelių nėra galimas biologinio gyvio kūno egzistavimas vien tik iš padrikų atskirų molekulių.

    Čia ne ginčytis su tokiais dvasiniais okupantais reikia, o šaipytis iš jų kėslų ir siūsti po velnių tas akiplėšas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-04-25 07:15

    NIEKAS NETURI IR NETURĖS TEISĖS Į MANO VAIKĄ...jokia valstybė, joks kaimynas, jokia teta iš kiosko... Šitas jausmas - ginti visomis jėgomis savo vaiką- man duotas Dievo, Gamtos...vadinkit kaip norit. Tai yra toks stiprus instinktyvus jausmas, kad galėčiau savo rankomis nužudyti bet ką, kas kėsintųsi į MANO vaiką. Valstybė (ir kas gi tai tokie???) žaidžia su ugnimi, bandydama savintis, tai kas jai niekada nepriklausė ir nepriklausys. Valstybė, niekada nesugebės duoti tiek, kiek duos tėvai,valstybė niekada nesikaus už svetimą vaiką taip, kaip jo tėvai. Taip , yra išimčių, bet tai tik patvirtina taisyklę. Ir tenedrįsta jokia valstybė kišti savo nagų prie mano "kraujo"ir man įtartini jų motyvai...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-04-29 22:58

    Bet kam gi priklauso valstybė(s)?
    O, tai didžiulė paslaptis!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item