Leon Bloy. Ar Dievo teisingumas suderinamas su Jo gailestingumu?

Nūdien vis dažniau girdime, esą Bažnyčia ankstesniais laikais labiau akcentavo Dievo teisingumą, o štai dabar atėjo gailestingumo metas....


Nūdien vis dažniau girdime, esą Bažnyčia ankstesniais laikais labiau akcentavo Dievo teisingumą, o štai dabar atėjo gailestingumo metas. Tokie teiginiai visų pirma yra istoriškai neteisingi, o antra, šitaip teisingumas tarsi supriešinamas su gailestingumu. Tačiau ar iš tiesų galime kalbėti apie vieną neminėdami kito?

Čia puikia tinka įžvalgūs garsaus katalikų rašytojo Leono Bloy (1846-1917) žodžiai, išsakyti knygoje „Le Désespéré“. Pateikiame jos ištrauką.

„Jūsų teologui galiu atsakyti tik tiek, kad teisingumas ir gailestingumas, jų absoliučia prasme, yra identiškos ir neatskiriamos sąvokos. Štai ko nenori suprasti nei sentimentalieji, nei fanatikai. Doktrina, kaip aukščiausią tikslą siūlanti Dievo meilę, privalo būti ypač tvirta, kad atmestų visas savimeilės ir kūniškos meilės iliuzijas.

Labai lengva atimti iš sielų vyriškumą joms nurodant tik priesaką mylėti savo brolius, o visus kitus priesakus nuslepiant. Šitaip gauname minkštą ir lipnią religiją, pavojingesnę savo padariniais nei pats nihilizmas.

Tačiau Evangelijoje randame baisių nuosprendžių ir grasinimų, Jėzus dvidešimtyje vietų pasmerkia ne veiksmus, o žmones, pavaizduodamas juos su bauginamu tikslumu. Vis dėlto Jis atiduoda savo gyvybę už visus, prieš tai palikęs įsakymą skelbti Jo mokymą „nuo stogų“ (Mt 10, 27), kaip darė Jis pats. Tai unikalus pavyzdys, ir krikščionims nėra nieko geriau kaip sekti Jo pavyzdžiu.

Ką jūs pagalvotumėte apie artimo meilę tokio žmogaus, kuris leistų nunuodyti savo brolius, nes bijo, kad juos įspėdamas nuplėš garbę nuodytojui? Aš sakau, kad tokiu atveju gailestingumas reikalauja šaukti ir kad tikroji meilė turi būti griežta. Tačiau tam reikia vyriškumo, o jis šiandien toks apmiręs, kad drovimės ištarti net savo vardą...

Sakoma, kad neturiu teisės nei smerkti, nei bausti. Ar iš šio niekingo sofizmo, kurio klasta puikiai matoma, privalau daryti išvadą, kad neturiu teisės nė matyti ir kad man draudžiama pakelti ranką prieš padegėją, kuris, įsitikinęs mano brolišku pasyvumu, tuojau mano akyse padegs miną, o ši sugriaus visą miestą?

Jeigu krikščionys nebūtų klausęsi tiek savo mirtinų priešų pamokų, jie žinotų, kad nėra nieko teisingiau už gailestingumą, nes nėra nieko gailestingiau už teisingumą. Jų mąstymas turėtų suvokti šias elementarias tiesas.

Kristus „palaimintaisiais“ pavadino tuos, kurie alksta ir trokšta teisybės, bet pasaulis, geidžiąs linksmintis ir niekinąs palaimą, atmetė šį teiginį.

O kas kalbės už nebyliuosius, prispaustuosius ir silpnuosius, jei tie, kuriems suteiktas žodis, tyli? Rašytojas, nematantis teisingumo, yra toks pat žiaurus vargšų plėšikas, kaip ir turtuolis, kuriam Dievas užveria Rojų. Abu tuština savo sandėlius ir turės atsakyti už prarastas viltis.

Aš nenoriu degančių žarijų karūnos ant savo galvos ir jau seniai apsisprendžiau.“

Susiję straipsniai

Religija 2130986154831508794

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item