Kun. Marius Talutis. Ar kaltas lietuvių santūrumas?

Sigitas Birgelis: Kodėl tiek mažai mūsų tautiečių Katalikų Bažnyčia yra iškėlusi į altorių garbę...


Sigitas Birgelis: Kodėl tiek mažai mūsų tautiečių Katalikų Bažnyčia yra iškėlusi į altorių garbę? Ar kaltas tik lietuvių santūrumas? Gal neįvertiname tų mūsų tautos brolių ir seserų, kurie per gyvenimą ėjo kankinystės ir šventumo keliu, nesekame jų pavyzdžiu, neieškome jų užtarimo ir bendrystės? Per mažai meldžiamės?

Kun. Marius Talutis: Kadangi temą pats pakreipėte lietuvybės link, tai šiek tiek samprotavimų apie tai. Pirmiausia nepamirškime, kad dar visai neseniai esame tapę krikščioniška šalimi. Oficialioji Lietuvos krikšto data – 1387 metai. Katekizmas lietuvių kalba pasirodė po 200 metų – 1595-aisiais, išleido Varnių kanauninkas Mikalojus Daukša. Pirmasis katalikiškas giesmynas pasirodė 1646 metais, jį parengė Saliamonas Slavočinskis. Pirmoji lietuviška maldaknygė išleista po 300 metų nuo Krikšto – 1681-aisiais, išleido dominikonas vienuolis Jurgis Kasakauskis iš Žemaitijos. O tik 1816 metais Vilniuje pasirodė vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio atliktas viso Naujojo Testamento vertimas. Tiesa, prieš tai buvo dar 1647 metais parengtas Jono Jaknavičiaus sekmadienio evangelijų vertimas, tačiau ne visas Naujojo Testamento tekstas. Gana vėlai išaugo savarankiška katalikybė Lietuvoje, nesusieta su Vokietijos, Lenkijos vadovavimu ir tradicijomis. Taip pat svarbu, kad per šiuos Krikšto metus ilgą laiką nebuvome savarankiški, teko valgyti karčią okupanto duoną, kovojome už išlikimą, už kalbą, už savo žemę. Tokios dažnos okupacijos, viena vertus, ragino mus veikti dėl išlikimo, o kita vertus – jaučiamas tam tikras nepilnavertiškumas, menkumas ar gėda kitų tautų akyse, kad buvome silpni, užkariauti, tiek metų okupuoti didesnių valstybių. Todėl per mažai didžiuojamės tuo, kas esame ir ką turime.

Šv. Kazimieras
Dievo malonė, kad turime šv. Kazimierą, Visuotinės Bažnyčios pripažintą šventąjį. Jis – pamaldus, išmintingas, skaistus, dosnios širdies, išsilavinęs karalaitis, Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos sūnus, kunigaikščio Gedimino proproanūkis. Šių dinastijų simboliai – Gediminaičių stulpai ir dvigubas Vyčio kryžius – mūsų valstybingumo simboliai. Lietuvos karališkoji dinastija dovanojo visai Bažnyčiai didį šventąjį, kuriame atsispindi tauriausi mūsų tautos vaikų bruožai. Kalbant apie lietuvių santūrumą – irgi įmanomas dalykas. Šio reiškinio priežasčių reiktų ieškoti mūsų mitologijoje ir lietuviškosios tapatybės studijose. Esame daugiau pavyzdžio ir darbo, o ne kalbėjimo ar užkariavimo tauta. Taip pat mūsų tautosakoje kitaip yra suprantamas heroizmas. Pastebėkite, kad mes neturime konkrečių vardų, mitologinių veikėjų, ateinančių iš gilios senovės, turinčių dievų ir žmonių savybių, apie kuriuos kalbėdami kaip apie herojus svajotume būti panašūs į juos, trokštume pakartoti jų žygius. Mūsų dainose apdainuota saulė, dangus, meilė, šeima, darbas, medžiai ir gyvūnai. Mūsų pasakose gausu požemio karalystės veikėjų, aitvarų ir laumių, bet nėra legendomis apipinto konkretaus veikėjo. Mūs broliai latviai ir estai turi herojinį epą, o mes neturime. Tiesa, XVI a. pasirodė lotyniškai parašyta „Radviliada“, šlovinanti lietuvių pergales kare, tačiau pats kūrinys žmonių širdžių neužkariavo. Mūsų heroizmas tuo ir įdomus, kad jis ne vieno konkretaus asmens, o tam tikros grupės bruožas. Todėl mums įprasta herojais vadinti kunigaikščius, partizanus, signatarus, sukilėlius, sportininkus, knygnešius, kryždirbius ir pan. Be to, dar įdomi savybė – kad beveik visus savo kandidatus į herojus mes sukritikuojame. Atsiranda įvairaus plauko istorikų, kuriems profesionalumo sąlyga tampa tautos didvyrių menkinimas.

Mūsų tauta turi daug altoriaus garbės vertų šventųjų. Esu girdėjęs kalbą, kad stigmas patyręs šventasis vienuolis Tėvas Pijus iš Pietrelčinos, turėjęs stiprią pranašavimo dovaną, išgirdęs apie Lietuvą, pasakė, jog mūsų šalis turi labai daug kankinių ir šventųjų, kurie mus globoja. Šventasis – tai žmogus, kuris sekė Jėzumi ir priartino Jėzų savo laikmečiu. Šventasis – tai žmogus, kuris spinduliavo Jėzumi ir gyvenimo kelionę pabaigęs susitiko su Juo, jau yra danguje. Jie gali būti skirtingų laikmečių ir skirtingų pašaukimų, tačiau visiems bendra – buvimas su Jėzumi. Kalbant apie paskelbimą šventaisiais, man labai patinka ir tie šventieji, kuriuos mes patys nujaučiame esančius danguje pas Dievą, bet jų šventumo bylos nekeliamos, nors gyvenimai tikrai spinduliuoja. Man pačiam „nepaskelbti šventieji“ yra vyskupas Motiejus Valančius, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dainorėlis-giesmininkas Petras Zalanskas, prelatas Antanas Rubšys, politkalinė Jadvyga Bieliauskienė, partizanas ir Kovo 11-osios akto signataras Liudvikas Simutis bei Vasario 16-osios akto signataras, kankinys Pranas Dovydaitis.

Grįžtant prie kanonizacijos klausimo yra toks svarbus lotyniškas terminas – fama sanctitatis – šventumo garsas. Būtent nuo jo dažniausiai ir prasideda šventumo byla. Tikinčioji Dievo tauta turi šventumo pojūtį ir pajutusi Dievo artumo ženklus šventojo gyvenime pati ima kelti šventumo pripažinimo klausimą. Teisinga, kad paminėjote maldą. Būtent malda ir su ja susijusios kitos religinės praktikos – relikvijų pagerbimas, netgi prisilietimas prie jų, piligriminės kelionės, šventojo gyvenimo pažinimas ir jo žygdarbių ar kankinystės skleidimas, stebuklo prašymai ir stebuklo atpažinimas – skleidžia jau mano minėtąjį šventumo garsą.

Kyla labai aktualus klausimas, kodėl Palaimintasis Jurgis Matulaitis iki šiolei dar nepaskelbtas šventuoju. Jei Jis būtų lenkas, tikriausiai Jo kanonizacijos procesas būtų seniai baigtas.

Turbūt nerastume vieno atsakymo, kodėl Jurgis Matulaitis vis dar nėra pripažintas šventuoju Visuotinėje Bažnyčioje. 1987 metais paskelbimas palaimintuoju buvo tikras stebuklas okupuotoje Lietuvoje. Po metų, 1988-ųjų liepos 12 d., nesuskaitomos minios Marijampolėje drauge su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi dėkojo Dievui už dvi dovanas tėvynei – palaimintojo paskelbimą ir kardinolo titulą. Beje, reikia paminėti, kad dėl sovietų okupacijos visas paskelbimo palaimintuoju procesas vyko ne Lietuvoje, o Romoje, ir daugiausia tuo rūpinosi užsienio lietuviai bei Lenkijos dvasininkija. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, katalikų bendruomenės laukė naujos užduotys ir darbų gausa. Nors sovietų okupuotoje valstybėje Bažnyčia nepalaužta, tačiau nukritus pančiams reikėjo prisiderinti prie naujų gyvenimo iššūkių. Daugelis dalykų buvo pradėti iš naujo – seminarijų atidarymas ir profesūros parengimas, uždarytų bažnyčių ir vienuolynų remontai, liturginės reformos įvedimas, bažnytinių draugijų atgaivinimas arba naujų įsteigimas, būtiniausios literatūros vertimas ir spausdinimas, labdaros bei katechetinės veiklos formavimas, Šeimų ir Jaunimo centrų steigimas. Svarbu pažymėti, kad per tuos 25 laisvės metus vėlgi pasikeitė daugelis dalykų, kai kas netgi radikaliai. Tuomet seminarijas atidarinėjo, dabar realybė tokia, kad būtini sprendimai dėl seminarijų jungimo. Tokia darbų gausybė reikalauja laiko, todėl, pavyzdžiui, tik 2012 metais buvo oficialiai išleistas Kanonų teisės kodeksas – dokumentai, reguliuojantys Bažnytinės bendruomenės tvarką, nors pats kodeksas Visuotinėje bažnyčioje įsigaliojęs nuo 1983 metų. Tik šiais metais žadama galutinai išleisti visus kunigų brevijoriaus tomus. Visgi Jurgio Matulaičio kanonizacija nėra pamiršta. Palaimintojo atminimo sklaida rūpinasi jo įkurtos vyrų Marijonų ir moterų Vargdienių seserų vienuolijos bei Vilkaviškio vyskupija, nes arkivyskupas gimė šalia Marijampolės, ten mokėsi, ten kūrė vienuoliją, ten ir palaidotas. Didelė dovana Lietuvai buvo 2012 metai – juos Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė palaimintojo Jurgio metais, buvo daug renginių, padažnėjo piligrimysčių, įsikūrė maldos grupės, plačiau buvo kalbama apie šį tikrai šventą žmogų.

Pal. Jurgis Matulaitis
O lyginti lietuvių ir lenkų katalikų niekaip negalima, nes visai kitokie resursai. Pirmiausia socialistinėje Lenkijoje Bažnyčia nebuvo taip persekiojama kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje. Turėjo daug platesnes galimybes visokiai veiklai. Be to, Lenkijos skaičiai iš tiesų įspūdingi – visko gausu: parapijų, vyskupijų, seminarijų, vienuolynų, pašaukimų ir pan. Puikiai organizuota visa Lenkijos vyskupų konferencijos veikla, pasiskirstymas atsakomybėmis. O dar reiktų nepamiršti, kad mūs ir būdas kitoks. Mes kitaip išreiškiame save, kitaip ir savo didvyrius mylime – nestatome tiek paminklų ir taip gausiai nelankome jų kapų.


Mūsų laikais sunku sutikti su teiginiu, kad Jurgio Matulaičio beatifikacijos ir kanonizacijos procesas nėra užsitęsęs. Esame pripratę prie „greitų“ beatifikacijos bylų. Pavyzdžiui, Motinos Teresės beatifikacija truko 6-erius metus (Ją į altorių garbę iškėlė 2003 m. popiežius Jonas Paulius II). Arkivyskupas Jurgis palaimintuoju buvo paskelbtas praėjus „vos“ 60 metų po mirties, o beatifikacijos byla truko „tik“ 34 metus. Žinoma, seniau šie procesai vykdavo ilgai. Antai šv. Kazimiero beatifikacija ir kanonizacija užtruko beveik 100 metų, o Stanislovo Papčinskio beatifikacijos byla – 240 metų.

Abejoju, ar mes, lietuviai, taip imsime greitinti šiuos procesus. Esame santūrūs, atsargūs, lėti ir susikaustę. Tai jaučiama, kai bažnyčioje giedame, šv. Mišių atsakymus sakome. Netgi kai šv. Mišiose meldžiasi artimiausi kaimynai lenkai – girdimas balsingas ir vieningas atsakinėjimas, skambus giedojimas. Jau nekalbu apie pietiečių šalis. Tiesa, vyresni žmonės pasakoja, kad seniau Punske žmonės nebuvo tokie susikaustę, bažnyčioje visi vieningai, garsiai giedojo, balsiai atsakinėjo. Tačiau pastaruoju metu kažkas pasikeitė. Tai matyti ne tik bažnyčioje, bet ir pačiame miestelyje, kaimuose: nebeeina lalauninkai per Velykas, nebesigirdi dainų per Petrines, kai kurių didžiųjų kaimų žmonės nebeįstengia susirinkti ir nupinti Žolinės vainikų… Prieš komunizmo ideologiją pavyzdingai atsilaikęs Punskas turbūt nebeatpažįsta kapitalizmo vartotojiškumo ir Europoje viešpataujančio liberalizmo-genderizmo apgaulingos grėsmės. Grįžtant prie Jūsų paminėtų Jono Pauliaus II ir Motinos Teresės reikia nepamiršti, jog jie buvo pasaulinės įžymybės. Jų gyvenimais žavėjosi milijonai žmonių, netgi tie, kurie nepriklauso Katalikų Bažnyčiai. Jau per Jono Pauliaus II laidotuves žmonės laikė rankose plakatus su užrašu, raginančiu greičiau skelbti jį šventuoju. Dėl jų žinomumo buvo ir daugiau maldų, įvyko stebuklai. Bet gali būti ir atvirkščiai, kai žinomas yra šventumo garsas, tačiau vienos ar kitos kliūtys atsirado pakeliui į Bažnyčios kanonizaciją. Taip atsitikę vienuolio Mykolo Giedraičio (1420–1485), gimusio Molėtų krašte, gyvenusio ir mirusio Krokuvoje, bei mergelės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės (1628–1648), garsėjusios stebuklais ir negendančiais palaikais Žagarėje, atveju. Pavyzdžiui, kai Mykolo Giedraičio byla jau buvo pabaigta ir paruošta vežti į Romą – vienuolyną ištiko gaisras ir sudegė dokumentai. Bet tai ne atsitiktinumas. Sakoma, kad Mykolas Giedraitis buvo labai nuolankus ir kuklus, todėl ir altoriaus garbė jam per didelė. Barboros Žagarietės negendantį kūną bolševikai 1963 metais kažkur išvežė iš Žagarės bažnyčios, tačiau šventumo garsas ir pamaldumas išliko iki šių dienų.

Dėl Jurgio Matulaičio – svarbu, kad ir Lietuvos žmonės būtų tam priaugę. Šventasis negali būti primestas iš viršaus, šventąjį turi iškelti pati Dievo tauta. Žinoma, turi būti tam tikra veiksmų strategija, kaip platinti palaimintojo kultą, kaip jį garsinti. Taip pat turi būti ir žmogus Romoje, kuris bendradarbiautų su šventųjų kongregacija, rūpintųsi bylos reikalais. Punsko parapija irgi meldžia ir laukia Jurgio Matulaičio stebuklo. Mūsų parapijos Vidugirių koplyčia iš pradžių buvo vadinama šv. Kazimiero vardu, o po 1987 m. pervadinta palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu. Taigi galima sakyti, kad koplyčia turi du globėjus. Vykdydami darbus, ieškodami pagalbos Vidugirių žmonės atliko piligrimystę prie Jurgio Matulaičio kapo Marijampolės bazilikoje, taip pat uoliai meldžiasi prašydami jo užtarimo, koplyčioje kabo jo paveikslas. Vidugirių koplyčios darbų pabaiga bus tikras šio palaimintojo stebuklas, nes ši koplyčia, kaip ir palaimintojo Jurgio asmenybė, buvo tapusi lenkų ir lietuvių nesutarimų objektu.

Ar Arkivyskupo Jurgio paskelbimas šventuoju priklauso tik nuo mūsų pačių, mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo? Ar nesame šiuo klausimu pernelyg „santūrūs“ ir „pasyvūs“, nepakankamai sąmoningi tikėjime?

Susimąstę turėtume pirmiausia kiekvienas sau atsakyti: ką esu anksčiau padaręs, ką galiu padaryti dabar ir ką padarysiu ateityje, kad Jurgio Matulaičio asmenybės turtai būtų plačiau paskleisti? Kiekvienas galime prie to prisidėti. Iš bendresnių darbų, mano manymu, reikalinga būtų arkivyskupo kūno relikvijos piligrimystė po Lietuvos parapijas, vienuolynus, kalėjimus, prieglaudas. Tai stiprus religinis išgyvenimas. Prisimenu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir šv. kun. Jono Bosko relikvijų kelionę. Prisimenu, kokią gausą dvasinių vaisių tai atnešė. Juk šventųjų kultas kilo iš to, kad jau pirmieji krikščionys tikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Jie nedegino savo artimųjų kūnų ir vis melsdavosi, vaišindavosi prie kapų, ko nedarė pagonys. Jie rinkdavosi prie savo kankinių kapų ir ten melsdavosi. Šventųjų kapai, relikvijos tapo savotišku tiltu, jungiančiu dangų su žeme, nes šventojo kūnas štai čia, žemėje, laukia prisikėlimo, o siela – jau danguje regi Viešpatį. Todėl prisiliesti prie šventojo kūno, tai prisiliesti prie antgamtinio slėpinio.

Grįžtant prie Jurgio Matulaičio kulto sklaidos, prasminga būtų ligoninėse platinti maldas prašant sveikatos – ne vienam sužibtų viltis pasveikti, nes jau yra pagijimų stebuklų. Pats buvęs silpnos sveikatos žemėje, Jurgis Matulaitis yra jautrus sveikatos prašymams danguje. Jei mokyklos vadovėliuose rastųsi daugiau dėmesio Jurgio asmeniui, būtų skaitomos jo dienoraščio ištraukos, susipažįstama su jo spalvinga biografija – tai padarytų jį žinomesnį. Jei turėtume gerą dokumentinį arba meninį, ar animacinį filmą apie jį – būtų didelis pasiekimas. Leidybos prašosi maldų tekstai – šv. Rožančiaus paslapčių apmąstymai, Kryžiaus kelio apmąstymai pagal Jurgio Matulaičio mintis. Taip pat rekolekcijos remiantis jo dvasingumu. Labai džiugu, kad mūs parapijoje jau yra, o kitose parapijose vis randasi Jurgio Matulaičio maldos grupės. Kiekvienais metais galėtų būti Jurgio Matulaičio sekmadienis, pvz., paskutinis sausio sekmadienis, švenčiamas visoje Lietuvoje, su tam tikru pamaldumu (litanija, visuotinė malda) ir specialiai tai dienai visose parapijose pritaikytu pamokslu iš palaimintojo minčių. Galėtų atsirasti daugiau giesmių bei vartomas stalo kalendorius su J. Matulaičio mintimis. Jau parapijose nėra paveiksliukų su palaimintojo drabužio relikvija, o tai reikalinga, nes veiksminga, prisilietimas turi didelę galią.

Kokią palaimą atneštų Lietuvai Arkivyskupo Jurgio paskelbimas šventuoju?

Pirmiausia mus įpareigotų tinkamai priimti šią dovaną. Susimąstyti apie šventumą, siekti apsivalymo. Keisti klaidingą šventumo įsivaizdavimą, jog šventieji toli nuo mūsų gyvenimo patirties. Šventieji – tarsi Dievo atspindys mūsų gyvenime. Paskelbus Matulaitį šventuoju lietuviai jaustų padrąsinimą ir priminimą, kad turi puikų draugą ir globėją danguje, kuriuo galima labai pasikliauti net sudėtingiausiose gyvenimo situacijose. Beje, reiktų nepamiršti, kad su Lietuva yra susiję daug šventųjų: šv. Faustina Kovalska, pal. Mykolas Sopočko, šv. Andriejus Bobola SJ, šv. Juozapatas Kuncevičius, 1863 metų sukilimo dalyvis šv. Rapolas Kalinauskas, palaimintieji kankiniai, vienuoliai Piotras Bonifacas Žukovskis ir Eugenijus Bajevskis OFM Conv. O džiaugsmingiausia, kad didelė pažanga jau padaryta kankinio, arkivyskupo Teofilio Matulionio (1873–1962) šventumo byloje ir galbūt greitai priimsime naujai paskelbtą Bažnyčios kankinį. Šventumo paskelbimo reikalais uoliai rūpinasi Kaišiadorių vyskupija.

Kuo Arkivyskupas Jurgis Matulaitis gali būti įdomus Lietuvos visuomenei, katalikų pasauliui?

Pal. Jurgis Matulaitis
Arkivyskupas Jurgis labai mylėjo Bažnyčią, kartais savo tekstuose ją vadina mažybiniais vardais, tarsi mylimosios vardą sakydamas. Meilė Bažnyčiai yra visos jo gyvenimo veiklos ir charizmos supratimo raktas. Tą meilę jis išgyveno labai plačiai ir aistringai. Jis buvo pasiruošęs dėl Bažnyčios suliepsnoti kaip žvakė, troško tapti skuduru, kuriuo valomas purvas. Vėliau kaip nereikalingas jis numetamas. Jis nebijo eiti ten, kur kiti nenori, kad tik galėtų pasitarnauti kitiems. Tokia jo gyvenimo laikysena nebuvo tik romantizmo epochos įkvėptos kalbos, tai buvo labai tikra ir dažnai skausminga. To meto tautiniuose, politiniuose, kariniuose debatuose paskendę žmonės dažnai negalėdavo suprasti tokios meilės Bažnyčiai. O Matulaičiui Bažnyčia ir buvo tikroji tautų taikintoja, ramybės nešėja, pirmiausia nešanti Kristaus ramybę. Jis skaudžiai išgyveno, kai ji nesąžiningai buvo paverčiama vienos ar kitos tautinės įtakos priemone, matė, kad tokie žmonės iš tiesų nemyli Bažnyčios, o tik naudojasi prisidengdami jos autoritetu. Jis sielojosi dėl vis didėjančios bedievystės ir Bažnyčią menkinančios kritikos, suprasdamas, jog taip daro žmonės, kurie nesistengia įžvelgti Bažnyčios esmės. Taigi mums, lietuviams, taip pat visai Bažnyčiai, Matulaitis yra reikalingas suprasti, pažinti ir pamilti Bažnyčią. Matulaitis mums atskleidžia, kad neįmanoma mylėti Kristaus, nemylint Bažnyčios, kaip ir neįmanoma būti kataliku, nesekant Kristumi. Pasitaiko, kad žmonėms priklausymas Bažnyčiai reiškia tik labai formalius dalykus arba jie Bažnyčią supranta tik galvodami pasaulietinėmis sąvokomis. Tuo tarpu Jurgis Matulaitis mus veda link Bažnyčios kaip Prisikėlusio Kristaus asmens susitikimo ir džiaugsmo dalyvaujant dvasiniame, mistiniame jos gyvenime. Jis duoda mums labai aiškias pamokas, kad Bažnyčia yra Dievo norėta ir kurta žmonijos išganymo plane, per Bažnyčią mes gyvename antgamtinį gyvenimą ir Bažnyčioje žmogus gali surasti laimę ir tikrąją laisvę, Dievo pažinimo džiaugsmą.

Nors pagrindinė palaimintojo Jurgio gyvenimo gija buvo meilė Bažnyčiai, pagal savo veiklą jis buvo daugiaveidė asmenybė. Genijus ir šventasis. Tokių nebuvo daug. Tai gilus mistikas, mokslininkas, profesorius, poliglotas, aukščiausio lygio diplomatas, vienuolijų įkūrėjas ir atnaujintojas, socialinės veiklos organizatorius, tėviškas ganytojas. Labiausiai jis pasižymėjo nuolankumu ir kantrybe, kurios jam daug reikėjo kenčiant dėl visą gyvenimą užsitęsusios kaulų džiovos ligos bei tautinių, politinių kivirčų tiek Vilniaus Soste, tiek diplomatinėje tarnyboje Kaune. Žvelgdami į Lietuvos valstybės kūrimąsi XIX a. pab. – XX a. pr. regime du didžiuosius lyderius – Jurgį Matulaitį ir Joną Basanavičių. Jie abu kažkuo labai panašūs: abu buvo neeilinių gabumų žmonės, abu kilę iš to paties krašto ir mokėsi toje pačioje gimnazijoje, abu užsiiminėjo įvairia veikla, abu buvo tikri lyderiai, tačiau nekovojo dėl savo postų, abu visą gyvenimą kentėjo dėl silpnos sveikatos, abiem teko patirti tautinių nesantaikų skaudulių ir abu mirė tais pačiais metais, tą pačią žiemą. Matulaitis ir Basanavičius ne sykį buvo susitikę, jautė vienas kitam didelę pagarbą. Reikia pripažinti, kad abiem Vilnius buvo išbandymų vieta, tačiau po šiai dienai Vilniuje jiems neatiduota reikiama pagarba. Lietuva 25 metus nepriklausoma ir vis dar nesugebėjo pastatyti solidaus ir garbingo paminklo nei Basanavičiui, nei Matulaičiui. Netgi namas Pilies gatvėje, kuriame gyveno Vilniaus vyskupas, nepaženklintas jokia atminimo lenta. Gaila, kad pažįstame tik mažą Jurgio Matulaičio rašytinio palikimo dalį. Dar vis laukia vertimų, publikacijų jo susirašinėjimai, pamokslai, rekolekcijų užrašai.


Susiję straipsniai

Religija 4617441486048401232

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-04-17 17:51

    Kodėl mūsų laikais nėra tokių šviesuolių kunigų, kaip Maironis, M. Valančius, J. Tumas - Vaižgantas? Mūsų dienų šviesios atminties Tėvas Stanislovas iš Paberžės buvo žmonių kunigas, kaip ir neseniai Amžinybėn iškeliavęs kunigas Svarinskas buvo visada šalia skriaudžiamo žmogaus. Šiandien kuris iš kunigų padeda kovoti mums su nužmogėjusia valdžia? Niekas. Aukščiausioji bažnyčios valdžia lankosi prezidentūroje. Tai verčia susimąstyti.
    Skaičiau apie kunigą, kilusį iš baudžiauninkų A. Strazdą, kurio giesmę "Pulkim ant kelių" iki šiol giedame, tai buvo žmonių kunigas, kuriam rūpėjų jų vargai. Galų gale pernai buvo K. Donelaičio metai, tai irgi kunigas tik liuteronų. Jis mokė lietuvininkus gyventi. Ar šiuolaikiniam katalikų kunigui nesvarbu, neskauda, kad tautiečiai masiškai prasigeria, žudosi, kad padorūs žmonės negali rasti teisybės savo iškovotoje Lietuvoje? Ar kunigai vis dar galvoja, kad gyvename teisinėje demokratinėje Lietuvoje? Mums labai trūksta tokio kunigo, koks buvo Paberžės kunigas Antanas Mackevičius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-04-30 22:03

      Kodėl nėra? Yra!
      Labiau priklauso ne nuo šviesuolio, kiek nuo žiūrėtojo...

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-04-17 21:49

    Dabartiniai veidaknygės youtube "kietuoliai" ar "humoristai" gavo žinomumo dozę kitus žeminant,šaipantis,neigiant dėl neigimo ir minutinio smagumo sau patiems.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item