Juozas Burneika. Monumento Lukiškių aikštėje klausimu

Skulptūriniu žanru imantis spręsti visuomeniškai reikšmingą temą yra svarbu sėkmingai pasirinkti vaizdavimo priemones, turinį. Yra klausimai, kurie keblūs net ir vadinamiesiems specialistams. Štai Lukiškių aikštės, arba Laisvės kovų įamžinimo monumentas. Tema ne nauja, keletą metų svarstyta, bet pati savaime yra probleminė. Nesėkmės įrodo tiek organizacinius, tiek kūrybinius trūkumus. Neužmirština, kad Tauta svarstomu istoriniu periodu buvo likusi našlaitė, be Vyriausybės, be vadovavimo.

Laimėjusio pirmąją vietą konkurse projekto negalima net monumentu vadinti - jis absoliučiai nemonumentalus, netektoniškas. Tokia ar panaši skulptūrinė trimatė forma turi tvirtai stovėti ant žemės arba kitaip išreikšti stabilumą, „išlaikyti“ save vizualiai ir konstruktyviai. Komisijos narių nuomonės turi būti reiškiamos motyvuotai ir aiškiai, be „universalių abstraktybių“. Tokiai temai, privalančiai išreikšti begalines fizines ir dvasines kančias, visuotinį Tautos skausmą, šiuo atveju neabejotinai dera visuotinai suprantami simboliai. Pasiekti „visuotinumą“ panašiais klausimais vargu ar įmanoma, bet „objektas“ privalo veikti už save. Sveikintina, kad įsikišus visuomenei Kultūros ministerija paprotinta, o projekto eiga sustabdyta. Girtinas VU studentas Marius Parčiauskas, šia tema, sakyčiau, paskelbęs rimtesnę studiją. Delsimas arba tariamas neįgalumas šiuo klausimu yra tik iš dalies pateisinamas.

Kur čia neįgalumo šaknys? Ruošiantis panašiam konkursui, jo nuostatai turi būti rengiami ne kokio antraeilio klerko. Turi būti numatyti organizaciniai, finansiniai ir itin svarbūs kūrybos tikslo klausimai. Itin svarbi čia vertintojų-ekspertų sudėtis, jų mąstymo giluma ir akiračio plotis. Svarbu ekspertų reiklumas, ypač sau. Šalia tiesioginių kūrėjų čia geidautini visuomenėje gerbiami humanitarai, filosofai. Konkursiniai kūriniai turi būti viešai aptariami, svarios nuomonės publikuojamos. Čia skuba (kokie nors sovietiniu pavyzdžiu numatomi terminai) jokiu būdu netoleruotina.

Svarbiausia, žinoma, kūrybos problema. Ji priklauso nuo istorinio patyrimo, istorinės ir kultūrinės brandos, nepriklausomybės, specialių kūrybinių tradicijų, kurias brandina laikas, nuo Mokyklos plačiąja prasme. Viso to, galima sakyti, neturėjome. Dabartinis skulptūrą studijuojantis studentas apie monumentiką nieko negirdi. Tenka vadovautis savo talentu, kuris kartais nuveda klystkeliais.

***

Autorius drįsta siūlyti savo skulptūrinį variantą sąlyginiu pavadinimu „Auka“, kuris, regis, atitinka ir net išsemia temos turinį.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ramybės nebuvo. Atnaujinta okupacija veikė prievarta ir represijomis. Tą ypač jautė kaimas - trėmimai, jaunų vyrų mobilizacija frontui, kiti prievartiniai neteisėti valdžios veiksmai krašte kėlė nuolatinę įtampą. Aplinkoje buvo daugybė paliktų ginklų, karinės atributikos, ekipuotės. Tautoje, likusioje be vadovybės, pasipriešinimo, savimonės tikslingai puoselėtas jausmas buvo stiprus. Dauguma vyrų buvo kariškai parengti, sukarinta daugiatūkstantinė Šaulių sąjunga, represuojama karininkija; jie visi degė troškimu pasireikšti. Organiškai prasidėję koviniai veiksmai išsiplėtė, subrendo neriboto masto ir pasekmių partizaniniu karu, vykdavo net poziciniai mūšiai. Partizanų vadai 1949 m. paskelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Pasiaukojimas laisvės idėjai, visuotinė prieštara okupantui tapo atkaklios, žūtbūtinės kovos vėliava.

Partizaninis karas Lietuvoje sukėlė neribotus okupacinės valdžios ir vietinių kolaborantų (LKP, okupantų pakalikų „stribų“) veiksmus. Vyko ilgalaikis žymios Tautos dalies terorizavimas nesiskaitant su priemonėmis: kankinimais, brolžudiškomis dramatiškomis išdavystėmis, beribe klasta, artimųjų kalinimu, tremtimis. Ryškėjo gresiantis Tautos supriešinimas. Žuvusiųjų (tiek vyrų, tiek moterų) kūnai buvo visaip niokojami, aukas eksponuojant visuomenėje buvo skleidžiama baimė ir beviltiškumas. Ilgalaikė, desperatiška kova truko beveik dešimtmetį, o žuvusiųjų skaičiuojama dešimtimis tūkstančių.

Taip užsitęsęs partizaninis karas, jo mobilizuojantis beviltiškumas, toks gausus žuvusiųjų skaičius yra ryškus Tautos pasiaukojimas laisvės idėjai, istorijoje amžiams paliekantis neužmirštamą pėdsaką.

Partizaninio karo Lietuvoje paskatos, idėjiniai / dvasiniai pagrindai, jų moralinis tyrumas yra sektinas pavyzdys kai kuriems mūsų politikams. Tai nenykstantis priekaištas dabarties pasaulio neryžtingiems autoritetams.

Partizano desperatiška, pasiaukojanti žūtis tampa daugelio tūkstančių, kovojusių ir kovoje atidavusių gyvybę, simboliu. Tai kartu ir Nežinomojo kareivio atminimas.

„Neverk, smūtkeli*, nesielvartauki,

Nes mirštu aš už savo šalį ir už tave, smūtkeli.“

Temos skulptūrinė išraiška yra realistine, visuomenėje suvokiama ir priimtina traktuote vaizduojamas gyvybę aukojantis partizanas - jo palaikai su lietuviškais kariniais elementais. Palaikai išaukštinti, pakylėti ant stilizuoto granito segmentais kryžiaus (sąsajos su Nukryžiuotuoju).

Skulptūrinė kompozicija yra centre nuosekliai kylančios (gal ąžuolų?) giraitės, ekspozicijoje prieš Genocido centrą Vilniuje, Lukiškių aikštėje (sąsajos su šventgire). Giria partizanams tapo jiems veikti esmingai talkinančia ir lengvinančia erdve.

Skulptūra išlieta iš bronzos, h - apie 3 m.

* Smuta (slaviškas skolinys) - liūdesys, sielvartas.