James Kalb. Neleiskime socialiniams inžinieriams apibrėžti „normalumo“

Didysis šių dienų politinis, socialinis ir moralinis iššūkis yra natūralumo ir normalumo apibrėž...


Didysis šių dienų politinis, socialinis ir moralinis iššūkis yra natūralumo ir normalumo apibrėžimas.

Pasaulis. Sukurtas ar susikurtas?

Pripažinti autoritetą, reiškia pripažinti tam tikrą prigimtinės teisės pavidalą, įsitikinimą, kad pasaulis turi vidinę logiką. Šią logiką mums padeda atskleisti protas. Tačiau pro akis prasprūsta daugybė detalių, kadangi pasaulis yra sudėtingas ir mes jo nesukūrėme. Jis turi savo taisykles ir eina savo keliu. Dėl pastarosios priežasties, prigimties sąvokos legitimumo pripažinimas reiškia pasitikėjimą pasauliu labiau nei savimi pačiais. Tai žymi leidimą daugeliui dalykų tekėti savo vaga ir gebėjimą gyventi su tuo, kas atrodo „neteisinga“, pasitelkiant „neoficialų“ ir „netikslų“ žinojimą, kaip antai – tradiciją ir sveiką protą, naudingus situacijose, kurių neįmanoma tiksliai analizuoti ir išspręsti.

Šiandien dominuojantis liberalus technokratinis požiūris yra visiškai priešingas. Siekiama, kad individualus asmuo elgtųsi pagal komandą ir teigiama, kad pasaulis, toks koks jis yra, negali primesti savo „autoriteto“. Viską aplink mus ir netgi savo kūnus turėtume matyti kaip žaliavą tikslams pasiekti ir priversti viską veikti taip, kaip norime, nesukdami galvos, kam visa tai iš tiesų skirta ir kas yra natūralu.

Kitas tokio pasaulėvaizdžio aspektas – įsitikinimas, kad kiekvienas pats turi nusistatyti, kas jam normalu. Iš to kyla transseksualumo idėja, neigianti, jog pats žmogaus kūnas turi savo prigimtį, o mes esame vyrai arba moterys… tik jeigu sutinkame jais būti.

Viešpatavimo ambicija

Tokio požiūrio pasekmes visuomeniniame gyvenime galime pamatyti Planuotos tėvystės organizacijos prieš Casey byloje, kurioje JAV Aukščiausiasis teismas teisę į abortą susiejo su „teise pačiam susikurti būties, prasmės, pasaulio ir žmogaus gyvybės paslapties koncepciją“. Išeitų, kad nuo to, kaip motina apsibrėžia pasaulį, priklauso, ar jos kūdikis yra kūdikis. Nesutikti su tuo, vadinasi, pažeisti jos laisvę.

Remiantieji tokią pasaulėžiūrą teigia, kad sąvoka „natūralus“ neturi „tikros“ reikšmės, kadangi visi dalykai yra vienodai realūs, todėl nėra prasmės reikalauti pripažinimo, kad kai kurie jų labiau dera su tuo, kaip sukonstruotas pasaulis, nei kiti. Taigi skirtumas tarp „natūralu“ ir „nenatūralu“ tampa socialinių lūkesčiu dalyku. Lūkesčiai skiriasi ir keičiasi, taigi, kai kuriems jų suteikti pirmenybę, nes jie esą natūralūs, iš tiesų reikštų primesti vyresnių arba įtakingesnių visuomenės narių ar socialiai dominuojančių grupių lūkesčius. Ir tai yra traktuojama kaip despotizmas. Tad kodėl turėtume paklusti heteroseksualiems baltiesiems vyriškos lyties surūgėliams, kurie bijo pokyčių ir nekenčia kitokių?

Taigi manoma, kad „natūralumo“ koncepcijoms nederėtų turėti įtakos visuomenės politikai. Šiandien pastarasis požiūris daugeliui atrodo teisingas, o nuorodos į „nenatūralius santykius“ ar „natūralią šeimą“ tapo vienareikšmiškai suvokiamos kaip fanatiškos, nors žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos, tai neatrodo rimta.

Nieko nėra normalaus?

Kalbant apie itin sudėtingas adaptyvias sistemas, kaip gyvi organizmai ir žmonių visuomenės, neįmanoma apsieiti be natūralaus funkcionavimo koncepcijos. Negalime apie jas kalbėti kaip apie mašinas, nes negalime jų sukurti arba iki galo suprasti, kaip jos veikia. Tačiau jas suvokiame pagal jų, kaip tam tikros prigimties sistemų, normalų išsivystymą ir funkcionavimą. Kalbėdamos apie sveikatą, biologija ir medicina būtent tuo ir remiasi.

Tačiau kodėl tai neturėtų būti tiesa ir kalbant apie politiką ar moralę? Biologija ir medicina turi reikalą su fiziniu funkcionavimu ir gerove, politika bei moralė – su įvairiapusiškesnėmis funkcionavimo ir gerovės formomis, aprėpiančiomis ir fizinius aspektus, kaip kad sveikata, tačiau ir kitus, kur kas mažiau apčiuopiamus, tačiau ne ką mažiau realius ar svarbius. Kodėl turime manyti, kad pastarosios sritys gali apsieiti be natūralaus funkcionavimo sampratos, jei anos – ne? Nejau mūsų mąstymas turėtų tapti labiau techninis ir nevertybinis net ir tuo atveju, kai dėmesio centre atsiduria kur kas subtilesnis, daugiasluoksnis, visiems rūpimas ir žmogiškai svarbus dalykas? Štai kokio mąstymo reikalaujama šiandien, ir tai nėra protinga.

Liberalaus technokratizmo normos

Šiandien vyraujanti pasaulėžiūra taip pat niekur neapsieina be „normalumo“ koncepcijos, kuri socialiai dominuojančiųjų yra primetama „nepaklusniesiems“. Tačiau pastarasis požiūris grindžiamas ne tuo, kas yra normalu iš prigimties, bet tuo, kas atrodo normalu liberalioje technokratinėje visuomenėje. Šiandien tokiai visuomenei priimtinas idealas – maksimalus ir vienodas individų prioritetų patenkinimas – yra, savaime suprantama, aukščiausias tikslas, o technologinis mąstymas laikomas įprastu ir racionaliu būdu tvarkytis kasdienybėje. Tam priešingas žmogaus, pasaulio ir jų funkcionavimo traktavimas, besiremiantis prigimtine teise, tapo nesuvokiamas mūsų valdantiesiems, kadangi tai nesutampa su taisyklėmis, kuriomis vadovaujasi biurokratinės ir komercinės institucijos. Taigi, tokia pasaulėžiūra apšaukiama prietaringa, stereotipine, patologine ir iš esmės nenormalia bei keista.

Iš principo liberalus technokratinis požiūris reikalauja, kad valdžios politika būtų paremta vienodu individų prioritetų traktavimu, techniniais sprendimais, ir niekuo kitu. Tačiau šis tikslas negali būti pasiektas, kadangi techniniai sprendimai ir vienodas traktavimas neišsprendžia konflikto tarp prioritetų. Tačiau tie, kurie laikosi tokio požiūrio, negali šios problemos pripažinti, nes jiems tektų pripažinti, jog šalia vienodai svarbių žmonių prioritetų yra ir valdantis autoritetas. Siekdami to išvengti, jie tyliai prakiša savus principus, kurie esą yra nediskutuotini, ir taip primeta prievartinę to, kas normalu, sampratą.

Pavyzdžiui, nėra jokių įrodymų, kad moterų siuntimas į karą pagerina karybos rezultatus, o naujas santuokos apibrėžimas, įtraukiant ir tos pačios lyties santykius, pagerina vyrų, moterų ir vaikų gyvenimą. Priešingai, gausu konkrečių įrodymų, bylojančių, kad tai trikdo socialinių institutų funkcionavimą ir daugelį žmonių paverčia nelaimingesniais. Vadinasi, tai maksimaliai nepadidina bendrojo visuomenės pasitenkinimo lygio net ir laikantis nuostatos, jog visų visuomenės narių prioritetai yra vienodai svarbūs. Todėl akivaizdu, kad tokios reformos yra atliekamos ne dėl utilitarinių, aiškiai pagrįstų politinių priežasčių, bet dėl „nepajudinamo“ įsitikinimo, kad šiais laikais skirtingas asmenų traktavimas lyties pagrindu yra absoliučiai neleistinas – kitaip tariant, nūdienos visuomenėje tai nenormalu.

Akivaizdu, kad šis įsitikinimas grindžiamas suvokimu, jog lyčių sąsajos ir skirtumai yra labai subtilūs ir viso jų sudėtingumo iki galo neįmanoma suvokti, t.y., kad juos traktuoti grynai technologiškai gali būti sunku. Todėl norint pasiekti užsibrėžtą absoliučiai racionalios (taip kaip šiandien racionalumas suvokiamas) visuomenės modelį, būtina panaikinti visus „neracionalius“ lyčių sąryšius ir skirtumus arba juos bent atmesti. Nūdienos žmonėms yra aišku: tai, kas iracionalu ir „nenormalu“, turi būti nuslopinta, vadinasi, kad moterys turi eiti į karą, o santuoka iš pagrindų apibrėžta kitaip.

Toks požiūris priskiriamas egalitariniam moralės principui, kuris teigia, jog žmogiškos būtybės yra lygiai vertingos ir turi būti traktuojamos vienodai. Tačiau iš tiesų jo pagrindas yra visiškai kitas – jis paremtas poreikiu įtvirtinti technologinio racionalumo regimybę. Iš tiesų egalitarinis principas neneigia skirtumų tarp žmonių, kuriuos jie laiko normaliais, netgi jei tie skirtumai nėra visiškai savanoriški ir neturi ypatingo ryšio su žmogiška ar moraline verte. Įprastai kariuomenėje karininkai yra traktuojami skirtingai nei šauktiniai, jau nekalbant apie bendrapiliečius ar priešų karius. Tad reikia kalbėti ne apie skirtumų ir gyvenimo įvairovės bei jo sudėtingumo panaikinimą, o apie tai, kokie skirtumai yra normalūs. Akivaizdu, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo pasirinkto pasaulio suvokimo ir supratimo, kaip turėtų funkcionuoti visuomenė.

Kaip jau sakyta, šiandieninė pasaulėžiūra tvirtina, kad visuomenė turėtų funkcionuoti technologiškai ir pripažinti tik tokius skirtumus, kaip pinigai, sertifikuota ekspertizė ir biurokratinė padėtis. Kitaip sakant, visa, kas tvarkingai dera su liberalia technokratine sistema. Tradicinis, „senasis“, požiūris į pasaulį yra kitoks – jis reiškia pasitikėjimą įgimtu pasaulio funkcionavimo būdu, lyties skirtumų pripažinimą, ir tai traktuojama kaip natūralios duotybės. Tačiau oficialiu nūdienos įsitikinimu, kaip tik priešingas požiūris yra neabejotinai teisingas ir išlaisvinantis. Sunku suprasti, kodėl. Juk tai negali būti veiksminga, kadangi esama pernelyg daug dalykų, kurių neįmanoma suvokti technologiškai. Taigi toks požiūris nėra teisingas. Ir vargu ar gali išlaisvinti natūralios tvarkos koncepcijos atsisakymas vardan tvarkos, kaip žmogaus valios kūrinio, sampratos, nes valia, nustatanti tvarką, neišvengiamai priklausys galingiesiems.

Tad kodėl turėtume būti valdomi socialinių inžinierių, nesuprantančių, ką jie patys daro?

Parengė Jurga Žiugždienė


Susiję straipsniai

Šeimos politika 7927564160813090530

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item