Gintaras Sungaila. Nietzschės pamišėlis ir Anzelmo neišmintingasis

„Linksmajame moksle“ Friedrichas Nietzsche pasakoja apie pamišėlį, der tolle Mensch , lakstantį turgavietėje su degančiu žibintu rankoje...


„Linksmajame moksle“ Friedrichas Nietzsche pasakoja apie pamišėlį, der tolle Mensch, lakstantį turgavietėje su degančiu žibintu rankoje ir šaukiantį sutiktiesiems, kad ieško Dievo. Kai aplinkiniai ėmė iš jo juoktis ir su juo juokauti, pamišėlis pareiškė: „Dievas mirė, ir mes jį nužudėme!“ Šis pamišėlis primena Diogeną Sinopietį, turgavietėje su žibintu ieškojusį žmogaus, tačiau ar nebūtų galima jo susieti su Anzelmo Kenterberiečio neišmintinguoju?

Savo veikale „Proslogionas“, skirtame Dievo buvimui įrodyti, Anzelmas cituoja eilutę, kuria Vulgatoje prasideda 13-oji ir 52-oji psalmės: dixit insipiens in corde suo: non est Deus („Neišmintingasis taria savo širdyje: Dievo nėra“). „Proslogiono“ nagrinėjimo seminare prof. Tomas Sodeika pasiūlė palyginti šiuodu personažus – Nietzschės pamišėlį ir Anzelmo neišmintingąjį. Mano nuomone, paradoksaliai Anzelmas neišmintingojo atžvilgiu laikosi pozicijos, kokios pamišėlis – minios atžvilgiu.

Traktatas ar malda?

Anzelmo „Proslogionas“ prasideda malda, kuria prašoma sužadinti protą kontempliuoti Dievą. Po šios maldos eina du žymiausi šio veikalo skyreliai: viename Dievo buvimas neišmintingajam įrodomas nagrinėjant teiginį, kad Dievas yra „kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta“ (aliquid quo maius nihil cogitari potest), kitame įrodoma, kad iš to, jog galima pamąstyti, kad yra kai kas, kas negali būti pamąstyta nesant, plaukia, kad Dievas negali būti pamąstytas nesantis. IV skyrelyje grįžtama prie neišmintingojo žmogaus ir užduodamas klausimas, kaip jis apskritai gali sakyti, kad Dievo nėra, jeigu to negalima pamąstyti. Kituose skyreliuose apmąstomas Dievo simplicitas, paprastumas, galop užbaigiama Švč. Trejybės apmąstymu (parodoma, kad simplicitas idėja neprieštarauja Trejybei).

Anzelmo tekstas gali būti perskaitytas įvairiai. Vienas iš būdų, kaip jis gali būti perskaitytas, yra vien logine analitika apsiribojanti pastanga atkurti jo argumento loginę formą. Tokiu keliu einančiam žmogui argumentas dažniausiai nepalieka didesnio įspūdžio. Kaip rašo Naglis Kardelis, „argumentas lyg ir suvokiamas, tačiau nieko tarsi ir neįvyksta. Taip yra todėl, kad šiuolaikinis žmogus bet kokį įrodymą instinktyviai sieja su technologija, padarymu ir užvaldymu: įrodomas dalykas ar objektas [...] tarsi „įvaromas į kampą“ [...] ir juo imama manipuliuoti. Tačiau Dievas nesileidžia manipuliuojamas, todėl ir ontologinis argumentas neturi jokio praktinio pritaikymo.“ Taip „Proslogioną“ skaitančiam žmogui gali pasirodyti be galo nuobodus nuolatinis Anzelmo kreipimasis į Dievą, nuolatinė pastanga būti maldoje. Kartu su neįprastomis legendomis apie „Proslogiono“ atsiradimą visas tas pamaldus teksto pobūdis gali atrodyti tam tikra butaforija, kuria siekiama retorine klasta ir sofizmais sugundyti skaitytoją patikėti autoriumi.

Tačiau tekstas gali būti perskaitytas ir kitaip. Šiuolaikinės filosofijos istorijos tyrinėjimuose, kaip pažymi šios srities specialistai Mary Gill ir Pierre’as Pellegrinas, jau tampa savaime suprantamu dalyku, kad nepakanka vien analitinės argumentų rekonstrukcijos, idant būtų suprastas tekstas. Mūsų ir senovės filosofų kontekstai taip smarkiai skiriasi, kad net išverstas į lietuvių kalbą be deramų žinių apie to meto pasaulėžiūrą tekstas lieka tam tikra prasme „nelietuviškas“.

Pavyzdžiui, Anzelmas tekste greta mini regėjimą „širdies akimis“, pamąstymus, dievišką šviesą, o kitoje vietoje svarsto, kaip neišmintingasis gali sakyti savo širdyje, kad Dievo nėra, jei Dievo nebuvimas – nepamąstomas. Šias teksto vietas galima suprasti tik atsižvelgiant į antikos ir Bažnyčios Tėvų laikotarpiu paplitusią antropologiją, pagal kurią, sekant Platonu, skiriamos dvi pagrindinės proto rūšys – matematinis-loginis protas (gr. dianoia) ir „širdies akys“, arba kontempliuojantysis, regintysis protas (gr. nous). Šis protas Tėvų laikotarpiu imtas vadinti „širdies akimis“ dėl to, kad skyrėsi to meto anatomijos žinios: dabar mes žinome širdį esant pompa kairėje krūtinės pusėje, o senovėje medicina mokė, kad širdis – tai ertmė krūtinės centre. Stoikai netgi buvo sugalvoję silogizmų įrodyti, kad būtent šiuo krūtinės centru, širdimi, yra mąstoma, nes į ten nusileidęs kvėpavimas virsta protingais žodžiais (iš ten kalbama).

Anzelmo rašymas apie „kontempliaciją“, „širdies akis“ ir kt. nurodo, kad jo argumentas skirtas ne matematiniam-loginiam protui, o „širdies akims“. Tosios širdies akys, pasak Platono, yra skirtos esmėms regėti: kaip kūno akys mato daiktus, kaip ausys – girdi, kaip liežuvis – jaučia skonį ir kt., taip protas regi daiktų esmes. Anzelmas IV skyrelyje skiria „daikto pamąstymą, kai širdyje pamąstomas tik daiktą žymintis žodis“, ir „daikto pamąstymą, kai suprantama būtent tai, kas yra tas daiktas“ (id ipsum quod res est). Tas id ipsum quod res est filosofijoje dažnai ir apibrėžiamas kaip forma (gr. eidos) arba esmė (lot. essentia) – tai, kas daiktą daro būtent tuo daiktu. Taigi, pasak Anzelmo, kai neišmintingasis taria: „Dievo nėra“, jis nemato dalyko esmės, bet tik žodį, o kai Anzelmas taria: „Dievas yra“, jis mato dalyko esmę.

Čia derėtų pasakyti, kad Anzelmas tikrai nesilaiko nuomonės, jog įmanoma protu išvysti visą Dievo esmę, kaip teigė IV amžiuje Bažnyčios ekskomunikuotas eretikas Eunomijus. Vėlesniuose skyreliuose Anzelmas ima kalbėti, kad „Dievo neįmanoma pamąstyti“ ir kad Jo esmė neaprėpiama, – argumentas atveria tik esmės kraštelį. Jis pereina prie Pseudodionisijui Areopagitui būdingo kalbėjimo apie Dievą, kai Jo esmė „suvokiama“ (jei tai – tinkamas žodis) per jos nesuvokiamumą.

Taigi, šitaip skaitant „Proslogioną“, naują prasmę įgauna ir maldos kreipiniai, ir Anzelmo biografo Eadmerio aprašyta veikalo atsiradimo istorija, kuri teigia, kad Anzelmas norėjęs sukurti trumpą argumentą, kuris pats iš savęs įrodytų Dievo buvimą. Mintis, kaip sudėlioti šį argumentą, Anzelmą taip kamavo, kad jam pasidarė sunku valgyti, gerti, melstis ir jis ėmė įtarti, kad šis sumanymas – demoniškos kilmės. Tačiau vieną dieną per vakarines pamaldas Anzelmas patyrė malonę ir suprato argumentą, paskui puolė jo užrašyti, kad neprapultų. Jei tikėtume šia istorija ir Anzelmo maldos nuoširdumu „Proslogione“, šis tekstas turėtų būti laikomas maldingos meditacijos, kuri turi nukreipti skaitytojo „širdies akis“ į Dievą, pavyzdžiu.

Bertrandas Russellas ir argumentas

Be abejonės, argumente svarbų vaidmenį atlieka logika. Alvino Plantingos ir kitų filosofų sukurti sudėtingi modaliniai šio argumento variantai gali būti išskaityti ir iš Anzelmo teksto, taip įsitikinant jo minties subtilumu. Tačiau svarbiausias argumente yra supratimo momentas – supratimo, kad tai, už ką neįmanoma pamąstyti nieko didesnio, turėtų būti maksimaliai didingiausia visuose įmanomuose pamąstyti pasaulio variantuose, o tai reiškia, kad tai galbūt būtina būtybė. O tai, kas yra galbūt būtina, pagal logikos taisykles, – būtinai būtina, taigi, tai yra. Todėl Dievo buvimas negali būti nepamąstytas.

Dėl šios priežasties po skyrelio, kad Dievas yra, Anzelmo traktate eina skyrelis, kad negali būti pamąstytas Jo nebuvimas. Po to, kai Anzelmas įvesdino neišmintingąjį į Dievo buvimą ir parodė, kad Jo nebuvimas negali būti pamąstytas, neišmintingąjį turėtų supurtyti didžiulis supratimas – suvokimas, kad Dievas yra ir kitaip būti negali. Galima manyti, kad apie tokią malonės patirtį, išvadavusią iš painių minčių, kalbėjo Anzelmas ir tokios patirties aprašymų galima rasti ir kitų žmonių biografijose.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – ateistas, filosofas Bertrandas Russellas. Nors vėlesniame gyvenime Russellas pasižymėjo itin mechanišku analitiniu mąstymu ir Dievą suvokė kaip skraidantį arbatinuką, savo autobiografijoje jis pasakoja, kaip kartą suprato, kad Anzelmo argumentas – teisingas. Jis pasakoja: „Pamenu tiksliai tą akimirką ketvirtais savo studijų metais, kai tapau hėgelininku. Išėjau nusipirkti tabako pakuotės ir jau keliavau atgal Trejybės skersgatviu, bet staiga aš ją mestelėjau į orą ir sušukau: „Dieve mano! Ontologinis argumentas – teisingas!“

Būtent tą akimirką būtent tokiam žmogui ir skirtas Anzelmo kreipinys į neišmintingąjį. „Štai tu matai, kad negali pamąstyti, kad Dievo nėra, – sakytų Anzelmas, – laikykis to ir pamatyk Dievo paprastumą.“ Ir toliau Anzelmas ima pasakoti, koks Dievas yra. Pagal šią interpretaciją, jei Anzelmo tekstas nesukelia reakcijos „Dieve mano!“, tai jis nepasiekė savo tikslo.

Pamišėlis ir neišmintingasis

Nietzschės pamišėlis demaskuoja, t. y. nuplėšia kaukę aplinkiniams. Jis atskleidžia, kad susirinkusiųjų gyvenimas organizuotas apie centrinę tuštumą – jie netiki Dievo arba tik tiki, kad tiki, arba tik netiki, kad netiki. Jie yra susvetimėję su Dievo buvimu, vardas „Dievas“ jiems yra tuščias. Jų širdis, kaip pasakytų Anzelmas, gali pamąstyti žodį „Dievas“, tačiau negali pamąstyti suprasdami šį žodį.

Anzelmo neišmintingasis, išgirdęs ir mintimi sekęs argumentą, atsiduria priešingoje padėtyje – jis tegali tikėti, kad netiki, nes nebegali pamąstyti Dievo nebuvimo. Anzelmas, tarsi pamišėlis, skelbia Dievo gyvybę – jis sako, kad Dievas yra, kad Dievas gyvas. Šiandien aplink susirinkusi minia gali tik iš jo juoktis. Richardas Dawkinsas „Dievo iliuzijoje“ kvatoja: „pradžioje jis [„Proslogionas“] buvo maldos pavidalu skirtas ne žmonėms, bet pačiam Dievui (nors atrodytų, kad bet kurios esybės, gebančios klausyti maldų, nereikėtų įtikinėti, jog ji egzistuoja). [...] Leiskite man šį vaikišką argumentą išversti į atitinkamą darželinukų kalbą… [...] Taigi aš įrodžiau, kad Dievas egzistuoja. Cha cha cha chi chi chi – visi ateistai kvailiai.“ Ironiška, kad Nietzschės pamišėlio sutiktiems žmonėms dirvą paruošė būtent scholastinės filosofijos susvetimėjimas su gyvenimu. Bet dar ironiškiau, kad gyvenimas nuo to laiko taip apsivertė, jog pamišėlio vietoje šiandien stovi Anzelmas.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 3915905530120188619

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item