Dom Gueranger. Velykų laiko paslaptis

Iš visų liturginių laikų Velykų laikas, be abejo, yra labiausiai kupinas paslapčių. Galėtume net sakyti, kad Velykos yra šventosios litur...

Iš visų liturginių laikų Velykų laikas, be abejo, yra labiausiai kupinas paslapčių. Galėtume net sakyti, kad Velykos yra šventosios liturgijos paslapčių viršūnė. Kiekvienas, kam teko laimė visu protu ir širdimi pasinerti į Velykų paslapties pažinimą ir meilę, pasiekė patį antgamtinio gyvenimo centrą. Todėl mūsų šventoji Motina Bažnyčia, atsižvelgdama į mūsų silpnumą, kiekvienais metais mus iš naujo tam rengia. Viskas, ką ji iki šiol darė, buvo skirta pasirengimui Velykoms. Šventas advento ilgesys, mieli Kalėdų džiaugsmai, rūsčios septuagezimos tiesos, gavėnios rimtumas ir atgaila, širdį veriantis Kančios vaizdas – visa tai mums buvo duota kaip parengiamosios priemonės, kaip keliai į prakilnias ir šlovingas Velykas.

Norėdamas mus įtikinti ypatinga šios šventės svarba, Dievas panoro, kad krikščioniškas Velykas ir Sekmines parengtų atitinkamos žydų Įstatymo šventės: ištisi 1500 metų buvo skirti simboliškai pasiruošti paslaptims, kuriuose mes dabar dalyvaujame.

Šiomis dienomis prieš mus iškyla du didingi Dievo gerumo pasireiškimai žmonijai - Izraelio Pascha ir krikščionių Velykos, Sekminės ant Sinajaus kalno ir Bažnyčios Sekminės. Mes turėsime progą parodyti, kaip Senojo Įstatymo simbolius išpildė Naujųjų Velykų bei Naujųjų Sekminių įvykiai ir kaip blanki Mozės įstatymo aušra užleido vietą skaisčiai Evangelijos šviesai. Mes pajusime šventą pagarbą vien nuo minties, kad iškilmėms, kurias dabar švęsime, yra daugiau nei trys tūkstančių metų ir kad jas kiekvienais metais dera atnaujinti iki to laiko, kai pasigirs angelo žodžiai: „Laikas baigėsi!“ (Apr 10, 6) Tada atsivers vartai į amžinybę.

Amžinybė Danguje yra tikrosios Velykos, todėl mūsų Velykos čia, žemėje, yra pati didžiausia šventė, visų svarbiausia diena. Žmonija buvo mirusi, ji buvo nuosprendžio auka, pasmerkta gulėti kape kaip dulkės, jai buvo uždaryti vartai į gyvenimą. Bet štai, Dievo Sūnus pakyla iš kapo ir įžengia į amžinąjį gyvenimą. Jis ne vienintelis, kuris daugiau nebemirs, nes, kaip moko Apaštalas, Jis yra „mirusiųjų pirmagimis“ (Kol 1, 18). Todėl Bažnyčia nori, kad mes laikytume save prisikėlusiais kartu su Jėzumi ir jau turinčiais amžinąjį gyvenimą. Bažnyčios Tėvai liepia mums tas penkiasdešimt Velykų dienų laikyti amžinojo gyvenimo įvaizdžiu. Tos dienos skirtos vien džiaugsmui, bet koks liūdesys draudžiamas. Dabar Bažnyčia nebegali kalbėtis su savo dieviškuoju Sužadėtiniu nepridėdama prie savo žodžių džiaugsmingo dangaus šūksnio „Aleliuja“, kuris, kaip sako šventoji liturgija, be paliovos aidi dangiškosios Jeruzalės gatvėse ir aikštėse. Praėjusias devynias savaites mums buvo draudžiama tarti šį džiaugsmingą žodį, nes derėjo mirti drauge su Kristumi. Bet dabar, kai drauge su Juo prisikėlėme iš kapo ir esame pasiryžę daugiau nebemirti ta mirtimi, kuri nužudo sielą ir kuri pašaukė mūsų Atpirkėją mirti ant kryžiaus, turime teisę į savo „Aleliuja“.

Dievo Apvaizda, nustačiusi harmoniją tarp regimojo pasaulio ir antgamtinio malonės veikimo, panoro, kad mūsų Viešpaties prisikėlimas įvyktų tuo metų laiku, kai pati gamta tarsi keliasi iš kapo. Pievos sužaliuoja, medžiai vėl pasipuošia lapais, paukščiai užpildo orą giesmėmis. O saulė, mūsų triumfuojančio Jėzaus atvaizdas, lieja savo šviesą malonaus pavasario atnaujintai mūsų žemei. Per Kalėdas saulė švietė silpnai ir trumpai tepabuvo su mumis; ji prisiderino prie kuklaus mūsų Emanuelio, atėjusio pas mus vidurnaktį ir suvystyto vystyklais, gimimo. Bet dabar Ji yra kaip milžinas, bėgantis savo keliu ir niekas negali pasislėpti nuo jos karščio (Ps 18, 6‒7). Kalbėdamas Giesmių Giesmėje ištikimai sielai ir kviesdamas ją dalyvauti šiame naujame gyvenime, kurį Jis dabar teikia kiekvienai būtybei, mūsų Viešpats sako: „Kelkis, mano balandėle, ir ateik. Žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais. Purplelis burkuoja. Figmedis augina žalias figas, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Vynmedžiai žydėdami meiliai kvepia. Kelkis ir ateik.“ (Gg 2, 11‒13)

Ankstesniame skyriuje aiškinome, kodėl mūsų Atpirkėjas pasirinko sekmadienį savo Prisikėlimui, kuriuo Jis nugalėjo mirtį ir paskelbė pasauliui gyvenimą. Kaip tik šią išskirtinę savaitės dieną Jis prieš keturis tūkstančius metų Jis sukūrė šviesą. Išrinkdamas ją naujo gyvenimo, kurį Jis maloningai teikia žmogui, prasidėjimui, Jis mums parodo, kad Velykos yra visos kūrinijos atsinaujinimas. Nuo šiol ne tik Jo šlovingo Prisikėlimo sukaktis bus didingiausia diena, bet kiekvienas metų sekmadienis turi būti tarsi Velykos, šventa ir pašventinta diena. Sinagoga Dievo įsakymu šventai užlaikė šeštadienį, arba šabą, Dievo poilsio po šešių kūrimo dienų garbei, bet Bažnyčiai, Sužadėtinei, įsakyta pagerbti Viešpaties Darbą. Ji leidžia šeštadieniui praeiti – tai diena, kurią Jėzus ilsėjosi kape, ‒ bet dabar, apšviesta Prisikėlimo šviesos, ji imasi kontempliuoti Jo Darbą pirmąją savaitės dieną. Tai šviesos diena, nes tą dieną Jis sukūrė materialią šviesą (kuri buvo pirmasis gyvybės apsireiškimas chaosui), ir tą pačią dieną Tas, kuris yra „Tėvo šlovės atšvaitas“ (Žyd 1, 3) ir „Pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), pakilo iš kapo tamsos.

Tegul praeina savaitė ir jos šabas. Mums, krikščionims, reikalinga aštuntoji diena, nepavaldi laikui, amžinybės diena, diena, kurios šviesa ne nutrūkstanti ar dalinė, bet nesibaigianti ir beribė. Taip sako Bažnyčios Tėvai, aiškindami, kodėl šeštadienis buvo pakeistas sekmadieniu. Iš tiesų buvo teisinga, kad žmogus po savaitės darbų savo poilsio ir dvasinės atgaivos diena laikytų tą, kurią regimojo pasaulio Kūrėjas dieviškai ilsėjosi, tačiau tai buvo tik materialaus sukūrimo minėjimas. Amžinasis Žodis ateina į žemę, kurią Jis sukūrė; Jis ateina, paslėpęs savo dieviškumo spindulius ir priėmęs vargingą kūną; Jis ateina, kad išsipildytų Pirmosios Sandoros simbolinės figūros. Prieš panaikindamas šabą, Jis jo laikysis, kaip laikėsi kiekvieno Įstatymo potvarkio. Jis praleis jį kapo tyloje kaip poilsio dieną po Savo atpirkimo darbo, bet auštant aštuntai dienai Jis prisikelia gyventi, ir tai yra šlovės gyvenimas. Palikime, kaip sako mokytas ir pamaldus abatas Rupertas, žydus džiaugtis senuoju šabu, regimosios kūrinijos sukūrimo atminimu. Jie nemoka mylėti ar trokšti, ar pelnyti ką nors daugiau nei žemiškuosius dalykus... Jie nepripažįsta šio pasaulio Kūrėjo savo karaliumi, nes Jis pasakė: „Palaiminti vargdieniai“ ir „Vargas jums, turtuoliai!“ Bet mūsų šabas buvo perkeltas iš septintosios dienos į aštuntąją, o aštuntoji diena yra pirmoji. Ir teisėtai septintoji buvo pakeista į aštuntąją, nes krikščionys džiūgauja dėl geresnio darbo nei pasaulio sukūrimas.

Tegul pasaulio mylėtojai užlaiko šabą dėl sukūrimo, bet mes džiaugiamės pasaulio išganymu, nes mūsų gyvenimas ir atilsis paslėpti su Kristumi Dieve.

Septynių dienų, po kurių eina aštuntoji, kaip šventa diena, paslaptis vėl iškyla prieš mus savaičių skaičiumi, sudarančiu Velykų laiką. Jų yra septynios; jos sudaro savaičių savaitę, o po to kitą dieną vėl yra sekmadienis, šlovinga Sekminių šventė. Šių paslaptingų skaičių, Paties Dievo nustatytų steigiant pirmąją Sekminių šventę po pirmosios Paschos, laikėsi apaštalai, reglamentuodami krikščioniškas Velykas, kaip sužinome iš šv. Hiliaro iš Puatjė, šv. Izidoriaus, Amalarijaus Meciečio, Rabano Mauro ir visų senovėje gyvenusių šventosios liturgijos paslapčių aiškintojų. „Jei padauginsime septynis iš septynių, ‒ sako šv. Hiliaras, ‒ suprasime, kad šis šventas laikas tikrai yra šabų šabas; bet aštuntoji diena, kuri yra ir pirmoji diena, jį užbaigia ir pakelia į Evangelijos pilnatvę. Apaštalai šioms septynioms savaitėms davė tokį šventą nurodymą, kad tuo metu niekas neturi klūpoti ar pasninkavimu gadinti dvasinio šios ilgos šventės džiaugsmo. Tas pats nurodymas įsigaliojo kiekvienam sekmadieniui, nes po šeštadienio einanti diena pagal Evangeliją tapo šeštadienio užbaigimu ir švente bei džiaugsmo diena.“

Tad visas Velykų laikas yra pažymėtas paslapties, išreikštos kiekvienu metų sekmadieniu. Sekmadienis mums yra didi mūsų vestuvių diena, nes ji išpuošta mūsų Viešpaties Prisikėlimo didybe, o materialūs kūriniai yra tik atspindžiai. Mes jau sakėme, kad jo įsteigimas buvo numatytas jau Senajame Testamente, nors žydų tauta jokiu būdu to nežinojo. Jų Sekminės pasitaikė penkiasdešimtąją dieną po Paschos, kitą rytą po septynių savaičių. Kitas mūsų Velykų laiko skaičius buvo Jubiliejiniai metai, kuriuos Dievas liepė Mozei nustatyti savo tautai. Kas penkiasdešimt metų namai ir žemės, nusavinti per praėjusius keturiasdešimt devynerius metus, buvo sugrąžinami jų savininkams ir tie izraelitai, kurie buvo pasmerkti skurdui ir parsiduodavo į vergovę, atgaudavo laisvę. Tie metai, pelnytai vadinami šabo metais, buvo prieš juos ėjusių septynių savaičių pasekmė ir įvaizdis mūsų aštuntosios dienos, kai Marijos Sūnus savo prisikėlimu atpirko mus iš kapo vergovės ir grąžino mums nemirtingumo paveldą.

Dabartinėje Bažnyčios tvarkoje yra du Velykų laikui būdingi ritualai: nesibaigiantis „Aleliuja“ kartojimas, apie kurį jau kalbėjome, ir rūbų, tinkamų šioms dviem iškilmėms, spalva: pirmajai ‒ balta, antrajai – raudona. Balta spalva dera Prisikėlimui: tai yra amžinosios šviesos, kurioje nėra nei dėmelės, nei šešėlio, paslaptis; tai paslaptis, sužadinanti tikinčiojo sieloje tyrumo ir džiaugsmo jausmą. Sekmines, kurių metu gauname Šventąją Dvasią, tą „ryjančią ugnį“ (Žyd 12, 29), simbolizuoja raudoni apdarai, išreiškiantys Dieviškosios Dvasios, nusileidusios ugnies liežuvių pavidalu ant susirinkusių Paskutinės vakarienės menėje, paslaptį. O dėl seno papročio nesiklaupti Velykų laiku, jau sakėme, kad lotyniškoje liturgijoje jis beveik neišlikęs.

Šventųjų šventės, nutrūkusios Didžiąją Savaitę, dar neįtraukiamos į liturgiją pirmąsias aštuonias Velykų laiko dienas. Tačiau joms pasibaigus vėl minėsime daugelį šventųjų, kurie tarsi spindintis žvaigždynas suksis apie Dieviškąją Teisingumo Saulę, Jėzų. Jie lydės mus švenčiant Jo didingą įžengimą į Dangų. Bet tokia yra Sekminių paslapties didybė, kad nuo šios šventės išvakarių jų šventės vėl nebebus švenčiamos iki Velykų laiko pabaigos.

Susiję straipsniai

Religija 3620643328381424917

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item