Danutė Šepetytė. Bus ar nebus paminklas Jonui Basanavičiui

Garbės reikalas būtų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui nukaldinti paminklą Tautos žadintojui Jonui Basanavičiui. Tačiau architektas ...

Garbės reikalas būtų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui nukaldinti paminklą Tautos žadintojui Jonui Basanavičiui. Tačiau architektas Augis Gučas kategoriškas: 2018 metais Vilniuje Tautos namų nebus, Lukiškių aikštės pertvarkos nebus, J.Basanavičiaus paminklo nebus.

„Kad daug neišgąsdinčiau, paaiškinsiu viską iš eilės, - kalbėjo architektas konferencijoje Lietuvos valstybingumo įamžinimo tema, kurią organizavo Lietuvos kultūros politikos institutas, - iš to, kaip vyksta konkursai, kaip mes dirbame, kaip diskutuojame, kaip ieškome paminklui vietos, ir kokie būna rezultatai, matome, kad laiko būtų per mažai. Antra vertus, neturėtume dėl pastarojo objekto išgyventi - vis dėlto J.Basanavičius turi net tris paminklus Vilniuje: antkapį Rasų kapinėse, kur einame pagerbti jo atminimo, gipsinį biustą Katedros piliastrų nišoje (skulptorius R.Jakimavičius), deja, nepabaigtą, jo statulėlę Filharmonijos vestibiulyje, ši stovi labai nevykusioje vietoje ir užtat beveik nepastebima... Pirmas rūpestis - pabaigti tai, ko nepadarėme, o ne puldinėti prie naujų dalykų, senus numetus.“

Rapolo Jakimavičiaus skulptūrėlė
Premjero patarėjas, valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos kuratorius Vilius Kavaliauskas kur kas optimistiškesnis: be paminklo broliams Vileišiams, kuris sumanytas ir kuriamas privačia iniciatyva bei privačiomis lėšomis ir kuriam jis linkėtų iki galo likti piliečių projektu, jau kitąmet planuojama pastatyti nedidelį paminklą prezidentui Antanui Smetonai. Jau ir vieta jam yra numatyta - Odminių skveras netoli Katedros, iš kur dėl rekonstrukcijos išgabentas Boriso Dauguviečio biustas (aut. R.Jakimavičius), nežinia kur esantis iki šiol. Tačiau svarbiausiu paminklu jis įvardijo būtent paminklą Tautos patriarchui J.Basanavičiui, dėl kurio kol kas neapsispręsta: ar skelbti konkursą, ar pasinaudoti palikimu (R.Jakimavičiaus skulptūrėle, suteikiant jai atitinkamą mastelį); dėl vietos, matyt, irgi bus diskusijų. Vieni siūlo jį statyti Nepriklausomybės aikštėje, kiti ant Tauro kalno Vilniuje, treti K.Sirvydo skverelyje prieš Signatarų namus... 2010 metais svarstant vietos parinkimą J.Basanavičiaus paminklu pasirinktai R.Jakimavičiaus išdidintai kopijai, Vilniaus architektūros - urbanistikos ekspertų taryboje buvo minima ir erdvė J.Basanavičiaus gatvėje priešais Rusų dramos teatrą.

Minėjimo programos projekte numatyta įamžinti ir kitų Vasario 16-osios signatarų atminimą: Petrui Klimui Kalvarijoje, Steponui Kairiui Utenoje, Jokūbui Šernui Biržuose ir kt., - iš viso apie 20 paminklų, biustų, paminklinių lentų. O prezidento institucijos šimtmečiui 1919 metais svajojama apie A.Smetonos paminklą jo gimtojoje Ukmergėje.

V.Kavaliausko manymu, nerealu tikėtis Tautos namų, kuriems rastis reikėtų kelių šimtų milijonų, kurių Lietuva neturi iš kur imti, bet jis viliasi, kad valstybės atkūrimo šimtmečiui tiek Nacionalinio stadiono Šeškinėje, tiek Nacionalinio kongresų centro (Sporto rūmai) projektai bus įgyvendinti, bus baigta Valdovų rūmų statyba ir galų gale Antano Gudaičio dailės galerija taps tikrove.

Gegužę turėtų būti suformuota premjero vadovaujama minėjimo programos koordinavimo komisija, turinti teisę pakoreguoti ar patikslinti jos turinį. Viena iš įdomių ir nedaug kainuojančių idėjų nuskambėjo minėtoje konferencijoje profesoriaus etnologo Liberto Klimkos kalboje. „Kitados įvažiavimas į istorinę mūsų sostinę buvo paženklintas Vyčiu puoštais 6 metrų aukščio stulpais, - priminė jis, - miesto vartai stovėjo Antakalnyje į Liepkalnio gatvę, tokie pat stovėjo ir Didžiosios Pohuliankos pradžioje, kur prasidėdavo mūsų kelias į Vakarus, į Karaliaučių, į Rygą, į Trakus... Pokariu, mano jaunystės metais vilniečiai dar minėjo juos nurodydami kryptį: na, ten prie „baltųjų stulpų“... Kiek juose istorijos ženklų yra įsispaudę: ten buvo pasitiktas Napoleonas, ten vyko 1831 metų sukilimo kovos... Apie 1952-uosius platinant gatvę jie buvo nugriauti. Tas ženklas, kad čia prasideda sostinė, man atrodo, labai prasmingas ir jeigu imtume ir įtrauktume į šimtmečio programą stulpų atstatymą, tai šis projektas labai pigus, gal tik Vytis išlieti kainuotų kiek brangiau... Jeigu jie trukdytų eismui, galėtume nors vieną jų turėti. Sostinės įvaizdžiui, manau, jis tikrai daug pridėtų. Ikonografinės medžiagos yra pakankamai, o statymo idėja vilniečių būtų priimta pozityviai, kaip istorinės tiesos atkūrimas“.

Apie 100 mokslinių tyrimų, jų sklaidos, leidybos, kultūros, švietimo ir kitų punktų įtraukta į minėjimo programos projektą; ji turėtų apimti visą Lietuvą. „Aš prisimenu tuos tris milijonus fejerverkams, kuriuos ne visi matė („Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ atidaryme - red. past.), - sakė premjero padėjėjas V.Kavaliauskas, - ir nenoriu, kad ir šiuo atveju žmonės klaustų, kodėl jie turi sumokėti už Vilnių. Jie patys nori kažką turėti savo aplinkoje... Esu sumanęs 420 miestelių iškabinti atminimo lentas su savanorių vardais ir jau pradėjome tai daryti. 420 valsčių buvo pasiuntę savanorius kurti Lietuvos valstybės. Pagerbdami juos parodysime ryšį tarp žmogaus ir istorijos, kuris iš tiesų egzistuoja... Mūsų klaida, kad mes bandome daryti Lietuvą patrauklią užsieniečiams, mums reikia daryti tą valstybę patrauklią mūsų žmonėms, kad jie nevažiuotų niekur iš Lietuvos, kad ją kurtų ir turtintų“.

Perėjęs pagrindine Vilniaus gatve Gedimino prospektu, kol kas darytum vieną išvadą: jis skirtas užsieniečiams. Atidžiau joje pasižvalgęs profesorius L.Klimka pareiškė - kuo artyn Seimo, tuo svetimžodžių gatvės iškabose daugiau, tuo jie iškalbingesni. O pasidairęs sostinėje valstybingumo simbolių, turėjo konstatuoti, kad, be Valdovų rūmų vėtrungių ir koklių, Vytį, „mūsų gražųjį herbą, unikalų herbą, - tiek į jį sudėta vilčių, prasmių ir simbolių“, aptikęs tik trijose vietose: Aušros vartuose, Šv.Kotrynos bažnyčios plafone ir ant Vilnios tilto.

„Mes nebetenkam savo miesto, - kalbėjo jis. - Tai šį tą sako apie mūsų miestelėnų psichologines nuostatas ir tapatybės savivoką. Ar iš viso mes turime miestiečių kartą, kuriai miestas būtų labai brangi savastis? Galima būtų su humoru į viską pažiūrėti, bet štai medinis namelis netoli Katedros aikštės, kuriame gyveno Žemaitė, - dabar jis vadinasi „Oldgreenhouse“. Ar įsivaizduojami tokie dalykai Paryžiuje, Berlyne? Kur mūsų orumas?“

2018 metais nepriklausomybės šimtmetį švęs tiek Latvija, tiek Estija, tačiau tik Lietuvos valstybingumo pradžia siekia gilius XIII amžiaus laikus. Artėjančią datą turėtume suvokti ne tik kaip didžiausią XX amžiaus iškovojimą, bet ir kaip istorinį tarpsnį Tautos valstybingumo tęstinume.


Susiję straipsniai

Politika 3073001554974079831

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item