Dalius Stancikas. Priežastingumo grandinės

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka

Šį komentarą neišvengiamai būtina pradėti ilgoka G. K. Chestertono citata: „Materialistinė filosofija tikrai varžo daug griežčiau už bet kokią religiją. Krikščionis gali visiškai laisvai tikėti, kad visatoje nemažai nustatytos tvarkos ir neišvengiamo vystymosi. Bet materialistui neleidžiama į jo nepriekaištingą mašiną atnešti nė mažiausio spiritualizmo ar stebuklų dulkelės, negalima išsaugoti nė mažiausio nykštukėlio, pasislėpusio raktažolės žiede. Krikščionis pripažįsta, kad visata daugialypė ir net kiek padrika, lygiai kaip sveikas žmogus žino esąs sudėtingas. Sveiko proto žmogus žino esąs šiek tiek žvėris, šiek tiek šėtonas, šiek tiek šventasis, šiek tiek pilietis. Klausykit, sveikas žmogus netgi žino esąs šiek tiek beprotis. Bet materialisto pasaulis visai paprastas ir pastovus, panašiai kaip beprotis tvirtai žino esąs sveikas. Materialistas įsitikinęs, kad istorija tėra paprasta priežastingumo grandinė, visai kaip aukščiau minėtas įdomus žmogus tvirtai tiki esąs viščiukas. Materialistai ir bepročiai niekada neabejoja. Deterministų užduotis susaistyti, o ne išlaisvinti. Jie visai teisingai vadina savo dėsnius priežastingumo grandinėmis. Tai stipriausios grandinės kada nors kausčiusios žmogų.“

Visiškai suprantama, kodėl materialistas iki širdies gelmių įsiskaudina dėl tokio jo sulyginimo su bepročiu – kas gi norėtų pripažinti tokį savo mąstymo ribotumą. Tačiau kur kas mažiau suprantama, kodėl nepaisydami įsiskaudinimų materialistai ir toliau atkakliai skelbia apie savo žuviškai beždžionišką prigimtį (pagal teoriją kosmoso dulkės virto moliuskais, šie – žuvimis, o atslūgus visuotiniam okeanui ištvermingiausia žuvis sausumoje išsivystė iki šimpanzės). Ir jau mažiausiai suprantama, kodėl net ir kitaip mąstančiuosius save demokratu vadinantis materialistas jėga spraudžia į tą patį susitapatinimo su vaisinių muselių ar apvalijų kirmėlių narvą, kartu ten tempdamasis ir visus pasaulio pažinimo besimokančius moksleivius. 

Būtent taip – mūsų mokyklų vadovėliuose tarp besivaipančių orangutangų, šimpanzių, gorilų ir kitų „žmogbeždžionių“ paveiksliukų, įvairiausių kitų vizualių žmogaus ir beždžionės bendros tapatybės įrodymų rasite vieną vienintelę visatos ir žmogaus susikūrimo versiją štai tokia seka: fizinė evoliucija – cheminė evoliucija – biologinė evoliucija – kultūrinė evoliucija. Tarp visų šių grandžių neaptiksite net užuominos apie galimą protingojo kūrėjo įsiterpimą, nes tai prieštarautų materialistiniam mokslui, pagal kurį protingų būtybių atsiradimą neprotingame vyksme lemia viena vienintelė priežastis  – aklas atsitiktinumas.

Taigi jau nuo 9 klasės mūsų vaikai susaistomi tokiomis deterministų grandinėmis, kokių pavydėtų net sovietmečio komunistai: okupaciniu laiku studijuojant Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete, per paskaitas apie uolienų formavimąsi kai kurie sąžiningesni profesoriai, rizikuodami netekti darbo, išdrįsdavo mums, studentams, paminėti, jog Vakarų vadovėliuose dar yra ir teorija apie uolienas paveikusį pasaulinį tvaną, minimą Biblijoje kaip Dievo atpildą už žmonių mažatikystę.

Tad kodėl dabar, nuo komunizmo praėjus ketvirčiui amžiaus, nepriklausomoje valstybėje, kur pagal oficialią statistiką tikinčių antgamtine jėga yra apie 80 proc., mokyklų vadovėliuose pateikiama tik viena – mažumos nuomonė? Sakysite, kad ta mažuma – mokslininkai, profesionalai, su kuriais nė iš tolo negali lygintis neišprusususi, tamsuoliška dauguma, arba, kaip mėgsta aiškinti ateistai mokslininkai, hipotezės, susijusios su antgamtine jėga, yra nemokslinės, nes mokslas negali patvirtinti Dievo buvimo.

Tačiau kodėl materialistai, atmesdami vieną tikėjimą – Dievu, mus stumia į kitą tikėjimą – ateities mokslu, kuris neva įrodys tai, ką dabar sugeba pateikti tik miglotų hipotezių pavidalu? Juk, kaip rašo žinomas astrofizikas Robertas Jastrowas, „dabar atrodo, kad mokslas niekada neįstengs atskleisti sukūrimo slėpinio. Proto galia tikinčiam mokslininkui tokia atomazga – lyg šiurpus sapnas. Jis kopia per neišmanymo kalnus, priartėja prie aukščiausios viršūnės ir pagaliau įveikia paskutinę uolą, o ten jį sutinka per amžius buvusių teologų būrys“.

Pagal praėjusio šimtmečio pabaigos tyrimus, mokslininkų, tikinčių protingu pasaulio prasidėjimu, yra panašiai tiek pat, kiek ir netikinčių. Maža to – nauji atradimai tik dar labiau skatina tikėti protinga pasaulio atsiradimo pradžia. Vienas žymiausių pasaulio mokslininkų Francis Collinsas, kai jo vadovaujama grupė atrado, kad žmogaus genomas  (DNR) – tai trijų milijardų ženklų tekstas, parašytas keturių raidžių šriftu, pabrėžė, jog jo „siela pilna nuolankumo ir pagarbios baimės – mums pavyko žvilgtelėti į žmonijai skirtą nuorodų knygą, iki šiol pažinią tiktai Dievui“.

Taigi, jei mūsų mokyklų tikslas, kaip dažnai teigiama, yra ne įkalti vaikams vieną ar kitą teiginį, o išmokyti pačius atsirinkti, pritaikyti XXI amžiuje žaibiškai kintančias žinias, kodėl mes juos įkaliname žmogaus – viščiuko pasaulėlyje, apribodami tik viena žmogaus kilmės teorija? Kodėl nuo nelankančių tikybos pamokų vaikų nuslepiame kitas žmonijos atsiradimo teorijas, dėl kurių seniai ir įnirtingai ginčijamasi mokslo pasaulyje? Kodėl pagaliau nuslepiame net pačius faktus?

Ar praėjus ketvirčiui amžiaus nuo komunizmo (prisimenat tokią privalomą discipliną – mokslinį komunizmą – apie būsimą rojų žemėje?) žlugimo mūsų vaikai nenusipelnė per biologijos pamoką sužinoti, kad šalia materialistinės evoliucijos teorijos yra dar bent kelios: kreacionizmas, iš esmės neigiantis evoliuciją; protingo kūrimo teorija, pagal kurią protingas kūrėjas vis įsiterpdavo į evoliucijos procesus; teistinis evoliucionizmas (šią teoriją remia jau minėtas F. Collinsas), pripažįstantis, kad gyvybės formų įvairovę ir sudėtingumą lėmė evoliucijos procesas, į kurį Kūrėjas kišosi tik du kartus – kuriant visatą ir nulemiant žmogaus dvasinį gimimą?

Manau, kad mūsų vaikai turi teisę žinoti ne tik apie naujausius mokslinius atradimus, patvirtinančius evoliucijos teoriją (pvz., kad beveik visi septynioliktoje žmogaus chromosomoje esantys genai randami vienuoliktoje pelės chromosomoje),  bet ir ją neigiančius (pvz., pernai Amerikos biologai nustatė, kad gebėjimas čiulbėti paukščių patinams atsirado vėliau nei patelėms, ir tai iš esmės griauna Ch. Darwino lyties atrankos ir rūšių vystymosi teoriją).

Moksleiviai taip pat turėtų žinoti, kad mokslas negali įtikinamai paaiškinti, kaip iš evoliucijos pradžioje buvusio vieno genų šaltinio išsivystė tokia stulbinamai plati žmogiškų genomų aibė, lemianti, kad kiekvienas iš septynių milijardų Žemės gyventojų yra nepakartojamas ir turi tik jam vienam būdingą paveldimumo kodą, sudėtą kompaktiškiau nei bet kuri kada nors žmogaus pagaminta kompiuterinė mikroschema! Kad mokslas bejėgis paaiškinti ne tik ląstelėje esančios informacijos šaltinį, bet ir kaip ši informacija buvo užkoduota į genomą. O dar labiau viską sujaukia naujas atradimas, kad bakterijos, nors ir turi vienodą branduolio genomą, yra taip pat unikaliai individualios, kaip ir žmonės!

Moksleiviai turėtų žinoti ir mokslo aklavietę dėl deguonies (ne)buvimo gyvybės atsiradimo metu, kurį taikliai nurodė Michaelas Dentonas: „Tai, ką mes turime, šiuo atveju primena situaciją, kurioje yra galimi du sprendimai, tačiau nė vienas iš jų nėra naudingas. Jeigu mes turime deguonies, tai neturime organinių junginių, o jeigu neturime deguonies, tų junginių taip pat neturime" (nes saulės ultravioletiniai spinduliai būtų sunaikinę bet kokias esančias biologines molekules).

Nemanau, kad nuo moksleivių reikėtų slėpti ir paties evoliucijos teorijos pradininko Charleso Darwino surašytas abejones: „Daryti prielaidą, kad akis, šis tiesiog neįtikimai sudėtingas įtaisas, gebantis aiškiai matyti įvairiu atstumu nutolusius objektus, prisitaikyti prie skirtingo apšvietimo ir koreguoti sferinę bei chromatinę aberaciją, galėjo išsivystyti natūraliosios atrankos būdu, man pačiam, prisipažinsiu, atrodo visiškai absurdiška.“ Biologijos vadovėliuose ir net moksliniuose žurnaluose vis dar nurodoma, kad apendiksas – tai nereikalinga, negyva autauga, patvirtinanti žmogaus tiesioginį kilimą iš gyvulio, nors jau 2011 metais tai paneigė JAV gydytojai, nustatydami, jog apendiksas funkcionuoja ir yra svarbus žmogui organas, nes jame kaupiasi gerosios bakterijos.

Taigi, kaip rašė biologas Jonathanas Wellsas: „Gyvybės atsiradimo klausime mes ir toliau liekame visiški neišmanėliai.“ Gyvybės ir žmogaus atsiradimo teorijose vis dar per daug prieštaravimų ir nežinomųjų, kad į vieną jų, kaip galutinę tiesą, turėtume sprausti savo  vaikų – žmonijos ateities - mąstymą. Juolab kad toji ribota materialistinė „tiesa“ jau mokyklos suolose moksleivių pasąmonėje koduoja vieną labai pavojingą išvadą, lėmusią žiauriausias XX amžiaus beprotybes – komunizmą ir fašizmą (vienas iš materialistinės evoliucijos teorijos autorių, biogenetinio dėsnio kūrėjas Ernstas Hekelis, kuriuo taip žavėjosi Karlas Marxas ir Vladimiras Leninas, aiškino, jog siela nėra koks nors ypatingas žmogaus privalumas, dievas – tai dujų pavidalo stuburinis, todėl greitai altoriaus vietą užims planetariumas).

Ir iš tiesų – jei žmogus atsirado tik kaip atsitiktinė neprotingos gamtos išsivystymo pasekmė, jei jo kilmėje nėra net menkiausios protingos užuomazgos, mažiausios dieviškosios kibirkštėlės, anot G. Chestertono – bet kokio nykštukėlio, pasislėpusio raktažolės žiede, jei gyvybės evoliucija veda tik prie gudriausių ir fiziškai stipriausių išlikimo, jei moralės kodeksas – tik valdžios prasimanymas, tai kodėl nepadėjus tai neprotingai gamtai greičiau vystytis, atsisakant silpnų, paliegusių, nevykusių ir nereikalingų jos individų, stabdančių tobulėjimo procesą? Na, panašiai kaip miško sanitaras vilkas sunaikina sergančias stirnas, kiškius ar lapes.

Ar ne E. Hekelio ir į jį panašių „mokslinis pagrindimas“, kad dar negimęs kūdikis – tai viso labo plaukiojanti žuvelė, toks savotiškas kiaušinio trynys, kuriuo gardžiuojamės rytais, šiandien ir lemia naujas žmonijos beprotystes: abortus, eutanaziją, klonavimą, lyties keitimą ir kitokį „mokslo pažangos“ pritaikymą evoliuciniam procesui paspartinti?