Božena Bobinienė: Grigališkojo choralo melodija skleidžia maldingumo ir pakylėjimo aurą

Pernai vasarą pirmą kartą teko dalyvauti lotyniškose Mišiose Punsko bažnyčioje. Nuėjau į jas veikiau iš smalsumo nei tam, kad sąmoningai išgyvenčiau liturgiją – juk nieko lotyniškai nesuprantu. Nors turėjau rankoje lankstinuką su Mišių eiga, tačiau nežinant tvarkos – kada klaupti, kada žegnotis, o melstis dėl lotynų kalbos išvis buvo sudėtinga, – joms pasibaigus galvoje sukosi maištingas klausimas: “Kam reikalingos tokios Mišios, ar nebūtų geriau jas aukoti gimtąja, visiems suprantama kalba?” Beje, tie, kuriems lotyniškos Mišios labai artimos, teigia, jog norint suprasti jų prasmę, reikia įsijausti į liturgiją, įsigilinti į išsakytus žodžius, įsisąmoninti, kad aukojamų Mišių metu mes kalbamės tiesiogiai su Dievu, todėl turime ypatingai susikaupti, išlaikyti rimtį. Nusprendžiau rizikuoti ir nueiti į lotyniškas Mišias dar kartą. Tai buvo Trakuose, vienoje seniausių Lietuvos šventovių – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Tik šį kartą Mišios buvo giedamos. Grigališkasis choralas tiesiog pakerėjo – jau nebuvo svarbu, kad giesmės, psalmės, maldos skambėjo nesuprantama lotynų kalba. Choralo melodija, kurią choras ramiai gieda vienu balsu a cappella, skleidžia tam tikrą maldingumo ir pakylėjimo aurą. Nuo to laiko pasigendu bažnyčioje grigališkojo choralo.

Šių metų Velykų rezurekcijos Mišiose Punske buvo proga išgirsti trumpą grigališkojo choralo fragmentą – sekvenciją “Victimae paschali laudes”. O šį sekmadienį, balandžio 19 dieną, turėjome galimybę išklausyti visas šv. Mišias profesionaliai giedant Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkojo choralo scholai (vad. Dainius Juozėnas). Punske choralistai giedojo šv. Mišių metu 8 ir 12.15 val., o Vidugirių koplyčioje – 11 val.  Šv. Mišios šiek tiek skyrėsi nuo įprasto sekmadienio Eucharistijos šventimo. Vargonai skambėjo retkarčiais ir švelniai. Choralistai giedojo lotynų kalba vienbalsiai, ramiai, santūriai. Galima sakyt, Mišių metu viešpatavo susikaupimo „tyla“…

Grigališkasis choralas Katalikų Bažnyčioje žinomas ir giedamas nuo amžių. Kun. dr. Vilius Sikorskis aiškina, kad šis choralas „susiklostė apie VIII a. pab. susiliejus Romos ir gališkajam choralui. Tai svarbiausias Romos Katalikų Bažnyčios vienbalsis lotyniškas liturginis giedojimas. Pasak popiežiaus Pijaus X, grigališkasis choralas – išskirtinis Romos Bažnyčios giedojimas, kurį ji paveldėjo iš senųjų Tėvų, tas, kurį ji bėgant amžiams saugojo savo liturginėse knygose su pavydžiu rūpesčiu, tas, kurį ji tikintiesiems pristato kaip savą, tas, kurį ji išimtinai įsako atskiroms liturgijos dalims ir kuris dėl naujų studijų yra atgavęs integralumą ir tyrumą. Iki XX a. šio giedojimo kūrėju laikytas popiežius šv. Grigalius I Didysis (590–604), kuris sutvarkė ir suvienodino Romos krikščionių Bažnyčios liturgiją. Pagal jo reformuotą liturgiją grigališkasis choralas galutinai susiklostė tik praėjus beveik dviem šimtams metų po šio popiežiaus mirties“.

Daniel Saulnier knygoje „Grigališkasis choralas“ rašo: „Grigališkasis choralas, nepakeičiama katalikų liturginės maldos forma – yra neįkainojamas pirmojo krikščionijos tūkstantmečio ir dar nepasidalijusios Bažnyčios turtas. Savo derme šis giedojimas yra artimas daugelio pasaulio tautų archajiškosioms liaudies muzikos tradicijoms. Jis yra pradinis taškas, nuo kurio prasidėjo visos Vakarų muzikos raida. Dvasiniu požiūriu tai giesmės, skleidžiančios sielos ramybę. Savo struktūra jos yra glaudžiai susijusios su psalmėmis ir kitais į lotynų kalbą išverstais bibliniais tekstais, kurie kasdien skamba šv. Mišių liturgijoje ir Dievo tarnyboje. Pagrindinis šių giesmių tikslas – padėti apmąstyti liturginius tekstus ir atskleisti jų gelmę.”

Taigi daug kas mano, kad liturgijai tinkamiausias yra būtent grigališkasis choralas. Nuomonė yra pagrįsta keliais faktais: visų pirma – tai maldos išraiška. Čia vengiama instrumentų, – muzika veržiasi vien tik iš žmonių lūpų. Choralas giedamas vienu balsu – tokiu būdu yra išreiškiama visuotinės Bažnyčios vienybė; nesvarbu, kiek asmenų giedos: melodija visuomet bus ta pati. Vienybę reiškia ir giesmių kalba, jungianti mus laike – giedodami choralą, vartojame tą pačią kalbą, kaip ir mūsų protėviai. Grigališkajame chorale svarbiausią vaidmenį atlieka žodis (šv. Mišių kintamos ir pastovios dalys, psalmės, antifonos), o melodija tą maldą tik dar stipriau išreiškia.

Dėl ko daugelyje katalikų bažnyčių buvo atsisakyta grigališkojo choralo? Kodėl šis giedojimas buvo beveik visiškai pamirštas arba nustumtas į antrą planą? Dažniausiai aiškinamasi II Vatikano susirinkimo nuostatais padaryti liturgiją labiau prieinamą visoms tautoms, „naujoviškesnę“. Tačiau tas pats Susirinkimas grigališkojo choralo neneigia, priešingai – pripažįsta, kad tai tinkamiausias Romos Bažnyčios sakralinis giedojimas, todėl liturginėse apeigose turėtų turėti pirmenybę tarp kitų giedojimo rūšių. Deja, lotyniškas giedojimas buvo beveik visiškai išstumtas iš parapijų jų gimtosios kalbos naudai.

Vietoj senovinio, kupino rimtumo ir grožio, lengvumo ir didingumo liturginio giedojimo atsirado melodijų su paprastais, besikartojančiais tekstais, akompanuojant įvairiems instrumentams. Šiais laikais dažnai svarbesnė yra forma, ne turinys. O juk Bažnyčia – tai ne estrados scena. Ne artistai ir ne žiūrovai čia svarbiausi. Svarbiausias yra Tas, kurį ateiname šv. Mišių aukoje šlovinti, garbinti, dėkoti Jam, atnešti savo prašymus…

Apie grigališkąjį choralą, giedojimo techniką, kantiliavimą, melizmas, neumas ir kitus šios musica sacra ypatumus galima daug pasakoti, tačiau geriausia – tiesiog jos pasiklausyti ir įsiklausyti.