Benediktas XVI. Žmogus yra daug daugiau negu genetinės informacijos kombinacija

Ištrauka iš kalbos Popiežiškosios gyvybės akademijos visuotinio susirinkimo nariams  2009 m. vasario 21 d. <…> Nuo tada, k...


Ištrauka iš kalbos Popiežiškosios gyvybės akademijos visuotinio susirinkimo nariams 

2009 m. vasario 21 d.

<…> Nuo tada, kai XIX a. viduryje augustinų abatas Mendelis atrado tam tikrų požymių paveldėjimo dėsnius ir padėjo pagrindus genetikai, šis mokslas padarė didžiulę pažangą, stengdamasis suprasti, kas yra biologinės informacijos pagrindas ir kas lemia gyvos būtybės vystymąsi. Dėl šios priežasties šiuolaikinė genetika užima iškilią vietą tarp biologinių disciplinų, prisidėjusių prie stebėtinos gausos žinių apie neregimą žmogaus kūno architektūrą ir jo daugialypę veiklą lemiančius ląstelinius bei molekulinius procesus. Mokslas šiandien jau yra atradęs įvairius paslėptus žmogaus psichologijos mechanizmus, su kai kurių paveldimų genetinių defektų atsiradimu susijusius procesus, taip pat kodėl kai kuriems žmonėms gresia didesnis pavojus susirgti tam tikromis ligomis. Tokios žinios – nesuskaičiuojamų mokslininkų proto bei pastangų vaisius – leidžia ne tik lengviau, veiksmingiau ir anksčiau diagnozuoti genetines ligas, bet ir plėtoti terapiją ligonių kančioms sušvelninti ir kai kuriais atvejais net grąžinti jiems viltį pasveikti. Nuo tada, kai tapo žinoma viso žmogiškojo genomo seka, genetinių tyrimų objektu taip pat tapo skirtumai tarp pavienių žmonių ir tarp įvairių gyventojų grupių, ir tai žada naujų laimėjimų. 

Tyrimų aplinka šiandien lieka labai atvira, ir kasdien atsiveria dar didele dalimi neištirti nauji horizontai. Mokslininkų pastangos šiose tokiose mįslingose ir vertingose srityse ypatingu būdu palaikytinos; todėl įvairių mokslų tarpusavio bendradarbiavimas visada yra būtina paspirtis siekiant vienu metu ir veiksmingų, ir autentišką pažangą visai žmonijai laiduojančių vaisių. Toks tarpusavio papildomumas padeda išvengti paplitusio genetinio redukcionizmo, linkstančio žmogaus asmenį tapatinti vien su genetine informacija bei jos sąveika su aplinka. Reikia pabrėžti, kad žmogus nėra vien tik tai, kas sudaro jo kūną: jis turi mąstymo galią – mąstymo, visada siekiančio sužinoti tiesą apie patį save ir pasaulį. Tai primena didžiojo mąstytojo, kuris kartu buvo ir puikus mokslininkas, Blaise’o Pascalio reikšmingus žodžius: „Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje, bet jis yra mąstanti nendrė. Visatai nereikia ginkluotis, kad jį sutraiškytų; jam nužudyti užtenka garų, vandens lašų. Tačiau net jei visata jį ir sutraiškytų, žmogus vis dėlto yra iškilesnis negu tai, kas nužudo, nes jis juk žino, kad miršta ir kokia galingesnė už jį yra visata. Visata apie tai nieko nežino“ (Mintys, 347). 

Vadinasi, kiekvienas žmogus yra daug daugiau negu nepakartojama tėvų perduodamos genetinės informacijos kombinacija. Žmogaus pradėjimo niekada nevalia susiaurinti iki žmogaus giminės naujo individo paprasčiausios reprodukcijos, kaip yra kokio nors gyvūno atveju. Kiekvieno žmogaus atėjimas į pasaulį visada yra naujas sukūrimas. „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose… Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas“ (Ps 139, 13. 15). Tad, norėdama įsiskverbti į žmogaus gyvybės slėpinį, nė viena mokslinė disciplina neturėtų izoliuotis bei apsimesti, jog tik ji gali tarti paskutinį žodį. Priešingai, būtina suvokti bendrą pašaukimą siekti tiesos, nepaisant kiekvieno mokslo skirtingos metodologijos ir kitokio turinio. 

Jūsų susirinkimas nagrinėja ne tik genetikai kylančius didžiuosius iššūkius, bet ir grėsmes, kurias kelia eugenika, tikrai nenauja praktika, praeityje atvedusi prie negirdėtų tikros diskriminacijos bei smurto formų. Nepritarimas eugenikai – taip smurtingai taikytos vieno režimo arba išplaukiančios iš neapykantos kokiai nors tautai ar gyventojų grupei – taip giliai įstrigo į sąžinę, kad kaip pareiga atsirado Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Nepaisant to, dar ir mūsų dienomis pasitaiko nerimą keliančių šios atmestinos praktikos įvairialypių apraiškų. Galvą kelia ne eugeninės ir rasistinės ideologijos, praeityje žeminusios žmogų bei sukėlusios baisių kančių, bet tylomis įsigauna mąstysena, linkusi pateisinti kitokį požiūrį į gyvybę ir žmogaus kilnumą – sampratą, pagrįstą savo norais bei individualia teise. Taigi linkstama gebėjimui veikti, našumui, tobulumui ir fiziniam grožiui teikti pirmenybę kitų, nekilniais laikomų gyvybės matmenų atžvilgiu. Taip silpninama pagarba, rodytina kiekvienam žmogui net ir vystymosi sutrikimų ar gyvenimo eigoje prasiveržti galinčios genetikos ligos atveju, o tokie vaikai nuo jų pradėjimo momento diskriminuojami. 

Būtina iš naujo patvirtinti, jog bet kurios valdžios vykdoma asmenų, tautų ar etninių grupių diskriminacija dėl skirtumų, kildinamų iš faktinių ar numanomų genetinių veiksnių, yra pasikėsinimas į visą žmoniją. Privalu primygtinai pabrėžti kiekvieno žmogaus vienodą kilnumą, išplaukiantį iš to, kad jis pradėjo gyventi. Biologinė, psichinė, kultūrinė raida ar sveikatos būklė niekada neturi tapti diskriminuojančiu elementu. Priešingai, būtina stiprinti priėmimo ir meilės kultūrą, konkrečiai liudijančią solidarumą su kenčiančiaisiais ir šalinančią kliūtis, kurių visuomenė dažnai sudaro diskriminuodama neįgaliuosius ir sergančiuosius ar, kas dar blogiau, abstraktaus sveikatos ir fizinio tobulumo idealo vardu griebdamasi atrankos ar atmesdama gyvybę. Jei žmogus nuo savo ankstyviausių vystymosi stadijų susiaurinamas iki eksperimentinių manipuliacijų objekto, tai šitai reiškia, kad biomedicinos technologijos pasidavė stipresniojo savivalei. Pasitikėjimas mokslu neturi leisti užmiršti etikos primato, kai rizikuojama žmogaus gyvybe. <…>

„Bažnyčios žinių“ vertimas


Susiję straipsniai

Religija 9090135834352502301

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item