Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Ganytojo meilės apsupti

Žmogus būna laimingas, jei jaučiasi saugus. Žmonės dažnai tikisi, kad šį saugumą gali suteikti pinigai, draugai ar kiti įtakingi žmones, iš kurių tikimasi pagalbos. Deja, joks žmogus ir jokie pinigai bei turtai yra nepajėgūs užtikrinti mūsų saugumo, ir dėl to mes matome besiblaškančių ir depresiją išgyvenančių žmonių; kai kurie iš jų, bėgdami nuo užgriuvusių negandų, net savo valia palieka šį pasaulį.

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį Dievo žodis primena labai svarbią tiesą: mes nesame vieniši ir niekam neįdomūs šios žemės keleiviai, bet esame globojami Gerojo Ganytojo, kuris vienintelis gali išgelbėti mus ir padaryti Dievo vaikais, panašiais į patį Dievą. Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas pirmiesiems krikščionims rašė: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2).

Evangelija mums pateikia labai brangius Jėzaus žodžius, atskleidžiančius, kiek daug mes gauname, jei savo likimą patikime Dievo globai. Jėzus sako: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane. Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14–15). Šiuos žodžius Jėzus patvirtino savo mirtimi ant kryžiaus. Iš tikrųjų už mus jis atidavė gyvybę ir daugiau duoti negalėjo.

Jėzus yra didžiausias ir vienintelis žmogaus saugumo garantas, tik reikia jį priimti ir drauge su juo statyti savo gyvenimo namą. Apaštalas Petras, kamantinėjamas dėl luošo žmogaus pagydymo, kalbėjo: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 11–12). Jeigu užmirštame šią tiesą, tuomet iškyla pavojus ieškoti gelbėtojų tarp žmonių. Iš netolimos praeities ir net dabarties turime daug skaudžių pamokų, kaip beveik visi „gelbėtojai“ pirmiausia siekia savų interesų.

Jėzus, kalbėdamas apie save kaip gerąjį ganytoją, pamini savąsias avis – „aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane“. Vadinasi, gali būti ir ne savos avys. Deja, bet kuris iš mūsų galime būti ta svetima avis, kuriai Gerasis Ganytojas nepajėgus padėti. Tai gąsdinanti tikrovė; ji primena, kad net visagalis Dievas negali išgelbėti mūsų be mūsų pačių – be mūsų laisvos valios apsisprendimo būti Gerojo Ganytojo kaimenėje. Komunizmo kūrėjai tvirtino norį mus išgelbėti, bet į savo sugalvotą „rojų“ vedė prievarta, ir tas rojus pavirto gulagu. Dievas šitaip nesielgia, nes žino, jog žmogus gali būti laimingas tik tuomet, kai laisvai renkasi savo laimės kelią.

Ko reikia, kad būtume Gerojo Ganytojo savosios avys? Krikšto metu mes apsisprendžiame per gyvenimą keliauti su Jėzumi. Kadangi dauguma mūsų buvome pakrikštyti kūdikystėje ir šį apsisprendimą už mus padarė mūsų tėvai ir krikštatėviai, todėl jaunystėje mes patys jį patvirtiname Sutvirtinimo sakramento metu. Kasmet Velyknakčio liturgijoje atnaujiname Krikšto pasižadėjimus, savo gyvenimą patikėdami Jėzaus globai.

Tačiau Krikšto pažadai dažnai būna tik formalus, dvasinės gyvybės stokojantis aktas. Visiškai Gerojo Ganytojo kaimenėje esame tik tuomet, kai mylime savo Ganytoją – kai laikomės Jėzaus žodžių. Dėl to apaštalas Jonas ir tvirtina: „Kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą“ (1 Jn 2, 4). Štai ir atsakymas, ar mes esame Gerojo Ganytojo savos avys. Jei mylime jį, jei laikomės jo rankos, tuomet tikrai esame.

O kaip su tais, kurie savo gyvenimo kelyje dar nesutiko Jėzaus? Žmogus, kuris šiuo momentu, galbūt net be savo kaltės, nepažįsta Gerojo Ganytojo, nėra „nurašomas“. Jėzus tvirtina: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16).

Popiežius Pranciškus neseniai paskelbė bulę „Gailestingumo Veidas“, kuria 2016 metai skelbiami Šventaisiais Dievo Gailestingumo metais. Popiežius ragina visus žmones atsigręžti į Jėzų; jis ragina vyskupus ir kunigus eiti į gyvenimo pakraščius ir ieškoti žmonių, dar nesuradusių Gerojo Ganytojo.

Melskime Gerąjį Ganytoją, kad siųstų Bažnyčiai daug gerų kunigų, pasiryžusių su meile skelbti Gerąją Naujieną ir su dideliu pasišventimu tarnauti Dievo tautai.