Algirdas Patackas. Karys gyvena, kad mirtų

Algirdas Patackas, 1964 metai Ši Algirdo Patacko kalba, pasakyta trečiajame Sąjūdžio suvažiavim...

Algirdas Patackas, 1964 metai
Ši Algirdo Patacko kalba, pasakyta trečiajame Sąjūdžio suvažiavime, 1991 gruodį,  jau sulaukus tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir akyse byrant Sovietų Sąjungai, labiausiai iš visų kalbėjusiųjų atspindi tuomet tvyrojusią įtampą – suvažiavime buvo sprendžiamas tolesnis Sąjūdžio likimas. Sąjūdiečiai svarstė keturis galimus kelius: buvo siūloma Sąjūdžiui, kaip iš apačių susikūrusiam išsilaisvinimo judėjimui, išsiskirstyti, nes svarbiausias uždavinys jau pasiektas; buvo siūloma Sąjūdžiui tapti partija ir taip įgyvendinti ateities uždavinius, kurių pagrindinis - paskubinti okupacinės kariuomenės išvedimą; buvo siūloma tapti opoziciniu pilietiniu judėjimu, kuris kontroliuotų bet kurią valdžią, o šiuo atveju – pačius sąjūdininkus, atsidūrusius svarbiausiose valdžios struktūrose; taip pat buvo siūloma Sąjūdžiui tapti savo valdžios ramsčiu ir taip jai padėti tolimesniuose žingsniuose. Po rimtų ginčų ir balsavimų Sąjūdis pasirinko pastarąjį kelią, tačiau savo nykimo neišvengė – tai jau buvo paskutinis didžiojo sąjūdžio suvažiavimas, daugiau tokių salių, kaip Sporto rūmai, Sąjūdžiui neprireikė. O ši Algirdo Patacko kalba svarbi ne tik istoriškai, bet ir asmeniškai, nes atskleidžia ir jo paties vidinę įtampą - „mirties akimirkos pratęsimą", ypatingą atsakomybės jausmą, kuriuo Algirdas degė iki pat pasitraukimo Anapilin.

Jok, nesustok, jok, nebijok

Jok, ir kovok kaip vyras

Nes Drakono medžioklė – drąsiųjų lemtis

O jo kraujas – drąsiųjų vynas.

Tai buvo dar taip neseniai, kaip šitose Chestertono eilutėse – drąsa ir pergalės vynas.

Tad kas atsitiko? Kodėl sieloje taip, kaip šiose gruodžio sutemose – nyku ir šalta? Kodėl, susitikus žvilgsniams, nusukame akis? Kas atsitiko seniems kovos draugams, Sąjūdžio vyrams, Sąjūdžio riteriams?

Atrodo, blaiviai galvojant, viską galima sudėlioti į savo vietas. Kovota dėl idealo, kovota dėl Lietuvos, pagaliau tai įvyko, svajonė realizuota, svajonės nebeliko. Viskas suprantama – amžina idealisto tragedija – turėti svajonę, ir ją įkūnijus, likti be jos. To norėjom, tą ir turim. Tad iš kur tas nusiminimas, sielos dargana? Ar vien todėl, kad svajonė buvo gražesnė, kitokia? Ar yra dar kažkas svarbaus, tvyrančio ore, kažkas slepiamo, neištarto, nedrįstamo?

O juk jei būtume iki galo vyriški ir nuoseklūs, tai šitie žodžiai būtų jau ištarti. Tai du žiaurūs žodžiai – esame nereikalingi.

Taip, esame tarsi nebereikalingi. Atėjo metas tai ištarti.  Atėjo kitų metas – praktiškų ir žemiškų, blaivių ir išmanančių. Ir šitai teisinga. Nebeužtenka kovoti, karas jau baigiasi, jau reikia arti ir sėti, statyti ir auginti. Nebeužtenka sąžiningumo, reikia dar ir išmanymo. Taip karys iš filmo „Septyni samurajai“ lieka vienas prie draugų kapo su ryžių sauja rankoje, o kaimas, pamiršęs jį, gynėją, švenčia, džiaugiasi ir ruošiasi sėjai. Taip skandinavų karys berseras yra išvaromas iš kaimo į kalnus. Taip užmiršo, ištrynė iš atminties mūsų kaimas miško vyrus, ir tik dabar atbudo kaltės jausmas. Tokia yra kšatrijo tragedija – mirti, arba tapti nebereikalingam, o tai yra tas pats. Tokia yra kario didybė, ora – laiku pasitraukti arba laiku mirti, o tai yra tas pats.

Tačiau pasitraukti negalima – „Žvynuotas liemuo, Drakono liemuo, už posūkio žiba ir mirga“. Sąjūdžio žmogus dar privalo budėti – Drakonas ten, už girios, ir Drakonas mumyse dar nepribaigtas.

Bet negalima ir pasilikti, nes reikia užleisti vietą tiems, kurie ateina, kurie moka arti ir statyti. Reikia pasitraukti, jei nenori likti kliuviniu, susmulkėti, tapti juokingu, tebemosuoti kardu, kai žemė jau prašo plūgo.

Kas nejaučia šitos egzistencinės įtampos, nėra tikras sąjūdininkas, o tik Sąjūdžio trejetukininkas, anot Alberto Zalatoriaus.

Tai kaip gyventi? Kaip atlikti kario pareigą iki galo, iki galutinės pergalės prieš Drakoną – kas yra neįmanoma – ir kartu netrukdyti tam, kas dėsninga, netapti daržo baidykle su mediniu kardu?

Ar įmanoma išspręsti šitą nesutaikomybę? Ką sako apie tai kšatrijo etika?

Karys gyvena, kad mirtų, t.y. gyvena tai akimirkai, kada šito prireiks. Visa jo gyvensena yra pasiruošimas tai akimirkai. Tai ir yra jo gyvenimas – šalia mirties, mirties glėby. Kuris to nesupranta ar neatlaiko – nėra karys. Mirties akimirkos pratęsimas atgal, į visą gyvenimą, ir yra anųjų nesutaikomybių sprendinys. Sąjūdis, pažadinęs Lietuvą ir ją apgynęs, savo antrajame suvažiavime sutriko, pasijutęs kryžkelėj tarp pareigos likti ir pareigos pasitraukti. Trečiasis Sąjūdžio suvažiavimas turi šią priešpriešą išspręsti.

Sąjūdis, Sąjūdžio žmogus turi išlikti, kad pernelyg blaivieji žinotų, jog ne viską galima apskaičiuoti, o niekšai – jog ne viską galima nupirkti.

Sąjūdžio žmogus turi pasitraukti, turi turėti vyriškumo, jei šito objektyviai reikia – vardan Lietuvos.

Ir visa tai reikia įvykdyti vienu metu, vientisai, savo sąžinės gelmėj. Nes to reikia Lietuvai – kaip idėjai, ir Lietuvai – kaip oviui, esamybei. Irgi vienu metu, vientisai.

Tik šitaip, nuolatinėje įtampoje tarp būti ir nebūti, Sąjūdžio žmogus, idealistas gali išlikti savimi, išsaugoti nesuterštą svajonę, kuri yra jo egzistencijos prasmė ir esmė, vardan kurios gyvena. Nes perfrazuojant Edgarą Alaną Poe:

Na tai kas, nesvarbu,

kad riteris tas

Eldorado nerado –

bet yra ta šalis

stebuklinga šalis

anapus šešėlių Hado

nes ėjimas į ją

ieškojimas jos

ir yra tasai Eldorado.



Susiję straipsniai

Skaitiniai 3941881099104749301

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item