Vytautas Sinica. Vardan koloradų reikalavimų visuomenę kvailina net signatarai

Kovo 23 dieną signataras ir žurnalistas Rimvydas Valatka buvo kviečiamas pasisakyti apie asmenva...


Kovo 23 dieną signataras ir žurnalistas Rimvydas Valatka buvo kviečiamas pasisakyti apie asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba studentų vedamoje radijo laidoje. Atsisakęs šio pasiūlymo, grėsusio vieša diskusija su oponentų argumentais, R. Valatka kovo 25 dieną jau per Lietuvos radiją perskaitė savo komentarą ta pačia tema. Pasisakyme, pavadintame „Kodėl buvę Algirdovičiai ir Žygimantasovnos tęsia rusiškų patyčių politiką?“, gerbiamas redaktorius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) dvikalbystės reikalavimų nepildančią Lietuvą prilygino „Rusijos carų ir sovietų politikai“.

Nors nepateikęs jokių naujų argumentų, šis tekstas nusipelno atskiro dėmesio dėl dviejų savo savybių – faktų iškraipymo ir demagogiškų ideologinių konstrukcijų, – kurie apskritai būdingi ne vienam LLRA reikalavimų tenkinimo šalininkų tekstui.

Melas ar klaidos?

R. Valatka teigia, kad „Lietuvos ir Lenkijos prezidentai bene 1994 metais susitarė rašyti Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių pavardes originalo kalba. Lenkija šį įsipareigojimą seniai įvykdė. Tie Lenkijos lietuviai, kurie to norėjo, savo pavardes pasuose įrašo lietuviškai. Tuo metu Lietuva vis dar diskutuoja.“

Citatoje faktų neatitinkantys teiginiai veja vienas kitą. 1994 metais pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos sutartyje, numatyta asmenvardžius rašyti pagal skambesį nelietuvinant ir nelenkinant. T.y. Valdemar Tomaševski neverčiant Valdemaru Tamašausku, tačiau užrašant jo lenkiška laikomą pavardę taip kaip tariama, nes lietuvių kalboje VISKAS yra rašoma taip, kaip tariama, o asmenvardžiai, priešingai nei teigia kitas populiarus mitas, yra kalbos dalis, o ne asmens nuosavybė (žiūrėti Zigmo Zinkevičiaus, Prano Kniūkštos ir kitų autorių tyrimus). Būtent įsipareigojimas rašyti nesulietuvintas Lietuvos lenkakalbių pavardes pagal skambesį ir yra įvykdytas.

Tai ne visi iškraipyti faktai minėtoje citatoje. Teigiama, kad „Lenkijos lietuviai, kurie to norėjo, savo pavardes pasuose įrašo lietuviškai“. Autorius ignoruoja natūralų klausimą, kodėl tik mažytė dalis Lenkijos lietuvių to norėjo ir šia tariama teise pasinaudojo. Lenkija prieš kelerius metus tariamai leido pasuose rašyti nevalstybine kalba ir savo šalies piliečiams, tačiau toks užrašas ten tėra paveikslėlis pase, nes nei valstybės registruose, nei bankuose nėra pripažįstamas ir negalioja, o apsimokėti už tą piešinėlį piliečiams reikia savo lėšomis. Būtent dėl to Lenkijos lietuviai šia teise beveik visai nesinaudoja. Lietuvoje gerų santykių vardan seniai pasiūlytas analogiškas variantas – įrašas antrame paso puslapyje, kuris ir būtų naudojamas tik pase, o ne valstybės įstaigų duomenų bazėse. LLRA tokio pariteto principo ryžtingai kratosi ir į jokius kompromisus neina.

Demagogija ir geopolitinės manipuliacijos

Dar įdomiau R. Valatkos tekste skaityti šią citatą: „Seimas turi dvi išeitis. Pirma – priimti sprendimą [įteisinti asmenvardžius nevalstybine kalba] ir užbaigti moderniai Lietuvai gėdą darantį reikalą. Antra – Seimas pripažįsta, kad, nepaisant geopolitinės padėties, Lietuva, vadovaudamasi istorinėmis skriaudomis, renkasi ne Europą su Lenkija, o V. Putiną ir Rusiją.“

Gudriai piešiama klaidinga ir žmonėms kvailinti skirta priešprieša „paklūsti Lenkijai arba tarnauji Rusijai“. Išvertus iš demagogijos kalbos ši citata reiškia, kad Lietuvos politikams galimas vienintelis pasirinkimas: LLRA putinistų su Georgijaus juostelėmis reikalavimų pildymas ARBA Rusijos ir paties Putino palaikymas.

LLRA reikalavimų advokatai sąmoningai nutyli, jog tai visų pirma LLRA, o ne Lenkijos reikalavimai. Ieškodama savęs pateisinimo ir įprasminimo vietos lenkakalbių atstovais pasiskelbusi partija politizavo asmenvardžių ir vietovardžių klausimus, reikalaudama to, ko iš esmės nereikia net patiems Lietuvos lenkakalbiams. Tą aiškiai parodė 2014 metais MRU mokslininkų atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad a) asmenvardžių ir vietovardžių rašybos lenkų kalba klausimas labai aktuali ar tiesiog aktualus 42 procentams apklaustų lenkakalbių gyventojų; b) tai, kad klausimas aktualus, savaime nereiškia, kad norima būtent LLRA siūlomo jo sprendimo – leidimą lenkiškai rašyti vietovardžius ir asmenvardžius bent vienu iš trijų svarbiausių klausimų Lietuvos lenkams laiko vos 15,3 procento Lietuvos lenkakalbių. (Gediminas Kazėnas (et al.), „Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas“, 2014, 87-88 psl.)

Suvokus, kad tai pačios LLRA išgalvotas, o ne vietos gyventojams svarbus reikalavimas, reikia suprasti ir kas yra pati LLRA. Tai jokia prasme ne Lenkijos pusėje geopolitiniame žemėlapyje stovinti partija. Pačios Lenkijos politikai V. Tomaševskį ir jo partijos kolegas jau ne kartą viešai pasmerkė už proputiniškus pasisakymus, paramą agresijai Ukrainoje, Maidano revoliucijos rezultatų neigimą ir netgi Zbigniev Jedinskij išsakytus siūlymus NATO pajėgoms bombarduoti Kijevą ir taip išspręsti Ukrainos-Rusijos karą. Nuo Raudonosios Armijos nukentėjusiai ir šiandien aiškiai save kaip NATO šalį suvokiančiai Lenkijai visiškai nėra pakeliui su Putiną ir Raudonosios Armijos karių atminimą garbinančia V.Tomaševskio partija.

Atvirkščiai, LLRA yra Rusijos pusėje stovinti ir atvirai antivalstybė politinė jėga, kurios reikalavimų pildymas yra tiesiogiai naudingas būtent Rusijos, o ne Lietuvos, Lenkijos ar NATO vienybės interesams. Juo labiau, kad Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas yra viešai pareiškęs, kad Rusija tikisi, jog Lietuva priims dvikalbystę įteisinančią Tautinių mažumų įstatymo redakciją, o Rusijos propagandinė žiniasklaida nuolatos kursto Lietuvos kaip tariamai fašistinės valstybės įvaizdį, pasitelkdama ir LLRA reikalavimų nepildymo argumentą. Nesunku suprasti, kodėl būtent Rusija yra ypatingai suinteresuota lenkakalbių asmenvardžių ir vietovardžių įteisinimų Lietuvoje. Savo tautiečių „teises ginanti“ Rusija lygiai tuos pačius reikalavimus kelia Estijos ir Latvijoje. Abi šios šalys – taip pat NATO narės – savo ruožtu yra išreiškusios susirūpinimą, jog Lietuvoje įteisinti asmenvardžiai nevalstybine kalba, būtų tobulas ir Kremliuje labai laukiamas argumentas dėl tariamų rusų teisių spaudžiant Latviją ir Estiją. Taigi Rusijos pozicija gana aiški – suinteresuotumas lenkiškų asmenvardžių įteisinimu Lietuvoje.

Daug mažiau aiški Lenkijos pozicija Lietuvos atžvilgiu. Lietuvoje populiarus tikėjimas, kad LLRA reikalavimų išpildymas užtikrintų geresnius santykius su šia strategiškai svarbia kaimyne ir NATO partnere. Sunku pasakyti, kuo šis tikėjimas remiasi, prieš tai neatsakius į klausimą, kodėl apskritai tokie reikalavimai Lietuvai keliami. Jų negirdi 2,2 procento lenkų gyventojų turinti Latvija, kurioje sėkmingai galioja ir tik komplimentų iš Lenkijos sulaukia Lietuvoje seniai siūlomas, bet kažkodėl nepriimtinas lenkiško įrašo antrame paso puslapyje variantas. Tokio spaudimo kaip Lietuva nepatiria ir Baltarusija, kurioje lenkų yra beveik 295 tūkstančiai (3,1 procento). Niekur pasaulyje nėra valstybinių lenkiškų mokyklų, darželių ir net universiteto, kaip kad yra Lietuvoje tačiau būtent Lietuva toliau išlieka vieninteliu Lenkijos taikiniu dėl tariamai blogos Lietuvos lenkakalbių padėties. Lenkijos Seimo pirmininkas netgi peržengia visas diplomatijos ribas ne vieną kartą viešai abejodamas, ar Lietuvai atsidūrus pavojuje Lenkija laikytųsi jai besąlygiškai privalomų NATO sutarties įsipareigojimų ir ateitų ginti užpultos Lietuvos.

Visa tai leidžia suprasti kelis dalykus. Pirma, Lietuva dėl įvairių galimų priežasčių yra vienintelė Lenkijos spaudimą patirianti šalis ir mums keliami reikalavimai nėra universaliai keliami visiems, todėl tikėtinai nėra savitiksliai ir baigtiniai, o nulemti pačios Lenkijos vidaus politikos ypatumų ir geopolitinių tikslų. Antra, Rusija lenkiškų asmenvardžių įteisinimu Lietuvoje yra suinteresuota ne mažiau už pačią Lenkiją. Trečia, toks įteisinimas nesustiprintų NATO šalių vienybės regione, nes pataikaujant nepagrįstiems Lenkijos reikalavimams būtų akivaizdžiai išduodamos didesniame geopolitiniame pavojuje esančios Baltijos šalys. Ketvirta, Lenkija (jos vadovai) elgiasi kaip nepatikimi partneriai ir patys aktyviais veiksmais skaldo NATO vienybę bei pasitikėjimą, nesiimdama nieko, santykiams su Lietuva pagerinti arba savo išimtinai Lietuvai keliamiems reikalavimams pagrįsti.

Galiausiai tenka visų šių faktų fone kelti klausimą, kodėl signataras, žurnalistas ir įtakingas politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka viešai verčia Seimą, o kartu ir jo sprendimus vertinančius gyventojus rinktis tarp tikrųjų Rusijos ir jos šalininkų interesų gynimo arba tariamo stojimo prieš Lenkiją į Rusijos pusę. Toks absurdiškas ir vidujai prieštaringas pasirinkimas įmanomas tik dviem atvejais: jei jį siūlantis autorius iš tiesų nesiorientuoja politinėje tikrovėje arba jei pasitelkia atvirą demagogiją, tuo įžeidinėdamas Lietuvos radijo klausytojus ir kiekvieną savo kvailiu laikomą skaitytoją. Nežinia, tik kas blogiau Lietuvai: kai vieno didžiausių naujienų portalų redaktorius yra demagogas ar politinis beraštis. Tuo tarpu Rusijai gerai abiem atvejais.


Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 4985957733442981431

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-28 09:21

    Puikus kirtis.
    Lietuvos valstybės ir tautos kenkėjui tik taip ir reikia – svariai, su įrodymais sugrūsti atgal į koserę jo tikslingai išpiltus nuodus kvailinti žmonėms ir silpninti, ardyti ne tik savo valstybę, bet ir kaimynines.
    Ačiū, Vytautai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skirtumus tarp signatarų pastaruoju metu savo straipsniuose bei interviu išssamiai apibūdino Algirdas Patackas. Net ir nekeliant kartelės taip aukštai kaip jis, per 25 metus labai daug paaiškėjo, kas yra kas.
    R. Valatka, sakyčiau iš tų, kurie atėjo "tvarkyti" Lietuvos. Daug pasakantis faktas iš 1992-ųjų: "keičiantis politinio vėjo krypčiai" vieni į "Lietuvos rytą" atėjo (Valatka), kiti išėjo.
    A. Maldeikienė, nuo 1989 iki 1992 metų buvusi „Lietuvos ryto“ pagrindine apžvalgininke:
    “Kasdien rašiau apie Atkuriamojo Seimo darbą, ekonominių įstatymų priėmimą, Vyriausybės darbą. Kelis kartus per savaitę rašiau laikraščio vedamąjį. „Lietuvos rytą“ palikau, kad Vainauskas paprašė rašyti užsakomuosius juodinančius tekstus, konkrečiai apie tuometinį merą A.Štarą. Niekada neparsidavinėjau ir pasakiau jam, ką apie tai galvoju“

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-04-02 15:05

    Keista,kad tik Lietuvos lenkams reikia tų pavardžių ir lenteliu . Kodėl to neprašo nei Lietuvos žydai, totoriai, karaimai nei rusai.Gal todėl, kad pastarieji supranta gyvenantys Lietuvos Respublikoje, kur valstybinė kalba -lietuviu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item