Vytautas Sinica. Neutraliuosius istorijos politikos geriausiai išmokys Putinas

Artėjantį antradienį į Seimo darbotvarkę sugrįžta komitetų palaiminimo sulaukęs Tautos istorinės atminties įstatymas (TIAĮ). Nors sulauk...


Artėjantį antradienį į Seimo darbotvarkę sugrįžta komitetų palaiminimo sulaukęs Tautos istorinės atminties įstatymas (TIAĮ). Nors sulaukęs aštrios kritikos iš kai kurių šalies istorikų, šis Lietuvai itin reikšmingas projektas kol kas ne tik neatmestas politikų, bet pagaliau sulaukia ir Lietuvos akademinės bendruomenės paramos.

Beveik 30 žinomų šalies istorikų pasirašė kreipimąsi, kuriuo ragina priimti šį įstatymą ir imtis nuoseklios istorijos politikos formavimo. Iš esmės tą patį siūlo ir VU mokslininkai, apibendrinę 5 metus trukusio tyrimo išvadas. Kadangi TIAĮ atžvilgiu vis dar laidomos klaidingos kritikos strėlės, norėtųsi pasitelkiant pačių istorikų ir politologų argumentus atremti kelis dažniausiai girdimus ir visuomenę gąsdinančius mitus.

„Istorikų nepritarimas ir cenzūra“

Prieš daugiau nei metus buvo pasirodžiusi ne viena publikacija, kurioje šis įstatymas kaltintas bandymais įvesti istorijos tyrimų ir mokslo publikacijų cenzūrą. Tuos pačius kaltinimus praėjusią savaitę Seime pakartojo ir liberalė Dalia Kuodytė. Antrus metus tenka aiškinti, jog įstatymo paskirtis yra reguliuoti ne akademinę istorijos discipliną, o sudaryti sąlygas nuosekliam Lietuvos istorijos vertinimui švenčių, minėjimų, jubiliejinių metų, paminklų, atminimo lentų ir kitais pavidalais.

Įstatymu numatoma sudaryti Tautos istorinės atminties taryba turėtų galią rekomenduoti sprendimus tik šiose srityse, kuriose veikia valstybė, o ne kontroliuoti mokslo įstaigas. Vertinti mokslo tyrimų, universitetų programų, skelbiamų publikacijų ir panašių klausimų tokia pabrėžtinai patariamoji taryba neturėtų jokios teisės (kompetencijos išdėstytos įstatymo projekto 10 straipsnio 7 dalyje). Įstatymas ir juo steigiama Taryba jokia cenzūra istorikams negresia.

Viešumoje formuota nuostata, kad Lietuvos istorikų bendruomenė yra vieningai nusistačiusi prieš šį įstatymo projektą. Tai sąmoningas klaidinimas. Nors praėjusiais metais pasirodė prezidentei adresuotas istorikų raginimas blokuoti šio įstatymo svarstymą, šiais metais kita įžymių istorikų grupė viešu kreipimusi išreiškė paramą tokio įstatymo priėmimui ir istorinės atminties tarybos sudarymui.

Jų teigimu, „Kad valstybės įsipareigojimas puoselėti istorinę atmintį nebūtų vien tušti žodžiai ar tik fragmentiškai bei atsitiktinai valstybės dėmesio susilaukianti veikla, labai svarbus ir sveikintinas sprendimas yra Tautos istorinės atminties įstatymo numatytas už šią politiką atsakingos institucijos sukūrimas.“

Pasirašę istorikai taip pat stebisi „[...] grupės istorikų dėl šio įstatymo skleidžiama dezinformacija apie tariamai [įstatymu] sudaromas sąlygas „cenzūrai“, tariamą norą paneigti „atminčių įvairovę ir dialogą“. Visos istorikų akademinės bendruomenės vardu tokią poziciją viešai paskelbę Nacionalinio istorikų komiteto nariai nepagrįstai leido sau kalbėti visų Lietuvos istorikų vardu ir Tautos istorinės atminties įstatymo klausimu tikrai neatstovauja Lietuvos istorikų daugumos pozicijos, nors klaidinančiai prisiėmė tokį vaidmenį.“ Pasirašiusiųjų kreipimąsi istorikų pozicija aiški: „raginame Seimą neatidėlioti Tautos istorinės atminties įstatymo priėmimo“.

„Tautininkų tautos ir istorijos samprata“

Kitas dažnai girdimas ir D. Kuodytės Seime pakartotas kaltinimas – jog įstatymu tariamai siekiama įtvirtinti tautininkų istorijos sampratą, ką neva liudija pati pavadinime minima „tautos atmintis“. Įstatymo projektą užregistravo beveik visų 2008-2012 m. kadencijos Seime buvusių frakcijų atstovai, kad apie tautininkų projektą negali būti kalbos. Tuo tarpu Tautos sąvoka, kaip rašoma įstatymo aiškinamajame rašte, vartojama Konstitucinio teismo apibrėžta politinės tautos prasme (todėl ir iš didžiosios). 

Kad įstatymas nėra proteguojantis kokią etnocentrinę ir siaurai tautininkišką istorijos sampratą liudija ir LLRA atstovų komitetuose jam išreikšta parama. Dar aiškiau tą liudija tautinių bendrijų teises akcentuojančio Europos žmogaus teisių fondo išvados: „Po įstatymo projekto turinio analizės reikia pripažinti, kad nėra grėsmės, jog bus suformuota siaura ir vienintelė istorijos versija. Įstatymo projekte numatyta, kad į Tarybos, formuojančios istorinę atmintį, sudėtį įeis įvairių aplinkų atstovai.“ Įstatymas siekia visus Lietuvos piliečius įtraukiančios istorinės sąmonės ir atminties ugdymo.

Ar yra istorinė atmintis?

Kalbėjimas apie tautos istorinę atmintį šiandien tampa iš esmės problemiškas. Kaip įspėja prof. A. Jokubaitis, „praeities prisiminimai liberalams yra privatus reikalas, o užuominos apie tautos, visuomenės ir bendruomenės atmintį atrodo kaip moralinio individualizmo išdavystė. Jų nuomone, atmintį gali turėti tik individai, o ne tauta, visuomenė ar valstybė“ („Liberalus istorijos pašalinimas“, 2011, 45). Vis dėlto ir jis nenumatė, kaip toli bendruomenės suskaldymo linkme nueis Lietuvos liberalų požiūris. Praėjusią savaitę Seime svarstant aptariamą įstatymo projektą Dalia Kuodytė pareiškė, kad „nėra tokio dalyko kaip istorinė atmintis“ ir „nėra tokio dalyko kaip istorinės atminties politika“. Nustebo buvę Seimo salėje, turėtų nustebti ir šių eilučių skaitytojas.

Jei apskritai nėra istorinės atminties kaip tokios, negali būti kalbos ir apie kolektyvinę istorinę savimonę. Tačiau jokia savarankiška, politiškai savivaldi bendruomenė negali egzistuoti būtent be savęs istorinio suvokimo. Kad būtų politinė, o ne vien etninė, tauta turi sau ir kitiems egzistuoti istoriškai. Šią teisę lietuvių tauta labai sunkiai išsikovojo XIX-XX a. sandūroje. Vėl cituojant prof. A. Jokubaitį, „XIX a. lietuviai nebuvo laikomi „istorine tauta“. Rusai ir lenkai įrodinėjo, kad lietuviškai kalbantys Lietuvos gyventojai niekada nebuvo savarankiškas politinio gyvenimo subjektas“ (Ten pat, 35 psl.).

Kiekvienas tautos apibrėžimas apima ir bendros istorinės atminties reikalavimą, nes nacionalinei valstybei reikia istoriškai susipratusių piliečių. Kolektyvinės istorinės atminties buvimas yra akivaizdus kasdienybės faktas. Tačiau jos nuoseklumas ir dermė yra nuolatinių permainų ir politinių įtakų objektas. Aptariamas įstatymas siekia spręsti šį Lietuvoje ilgus dešimtmečius savieigai paliktą uždavinį.

Kam reikia įstatymo? Geopolitika

Net atsakius į viešumoje keliamą kritiką, pagrįsta klausti, kam apskritai reikalingas toks įstatymas. Šį klausimą geriausiai atsako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) tyrėjų grupės 2010-2014 m. vykdyto grandiozinės apimties tyrimo išvados ir politikams teikiamos rekomendacijos. Tyrėjų grupę sudarė vadovas prof. R. Lopata, prof. A. Eidintas, prof. A. Jokubaitis, prof. V. Radžvilas, dr. D. Jurgelevičiūtė, dr. I. Vinogradnaitė, dr. J. Dementavičius ir S. Merkinaitė.

Rekomendacijose konstatuojama, jog dėl įsivyraujančio istorijos vertybinio neutralizavimo imama vienodai traktuoti skirtingus istorinius pasakojimus. Paprastai kalbant, tai reiškia, jog Lietuva leidžia egzistuoti daug skirtingų „tiesų“ tais pačiais istorijos klausimais. Valstybės saugumo departamento ataskaita geriausiai atsako, kuo tai negerai. 

„Lietuvos atžvilgiu Rusijos vykdomos „istorijos politikos“ tikslai 2014 m. liko nepakitę: diskredituoti Lietuvos istoriją, neigti Lietuvos okupacijos faktą, menkinti nepriklausomybės atkūrimą ir partizanų kovas, tautos identiteto formavimui svarbias datas. Itin aktyviai Rusijos masinės informacijos priemonėse buvo manipuliuojama Lietuvos istorijos faktais bei eskaluojamos tariamos nacizmo ir revanšizmo Baltijos šalyse grėsmės“ – rašoma naujausioje VSD ataskaitoje. Rusija labai norėtų, kad Lietuvoje kaip lygiavertės nuomonės egzistuotų partizanų ir kolaborantų aukštinimas. Neutrali istorijos politika tai leistų. Tačiau pati geopolitinė padėtis reikalauja nuoseklios ir valstybingumą stiprinančios, o ne „neutralios“ istorijos politikos.

Kol svarstome, ar nereikėtų likti prie neutralios valstybės pozicijos istorijos atžvilgiu, posovietinės erdvės žemėlapis mums rodo geriausius tokio pasirinkimo pavyzdžius. Įdėmus žvilgsnis į žemėlapį atskleidžia, kad nesugebėjusias provalstybiško istorinio pasakojimo įtvirtinti šalis istorijos geriausiai išmoko Putinas. Šiandien Ukrainoje galime stebėti kaip atitinkamos istorinės savivokos nesusiformavę gyventojai galiausiai pasidavė alternatyviems aiškinimams iš Maskvos. Didžiosios Rusijos atkariautojui Vladimirui Putinui pradėjus savąsias istorijos pamokas, alternatyvūs pasakojimai tampa nereikalingi. Valstybės neutralumas atlieka savo vaidmenį ir palieka istoriją rašyti kitiems.

Kam reikia įstatymo? Tapatumas

Vis dėlto istorijos politikos svarbą grindžia ne vien geopolitinės grėsmės. Minėto tyrimo rekomendacijose teigiama, jog „svarbiausias ir ilgalaikis istorijos politikos tikslas yra garantuoti tautos ir valstybės istorinį tęstinumą šiuolaikinės globalizacijos ir integracijos sąlygomis“ („Valstybė ir istorija“, 2014, 228 psl). Jokia paslaptis, jog globalizacijos ir integracijos procesai silpnina tautinės tapatybės ir ištikimybės savo valstybei ryšius.

Tačiau Lietuva kaip valstybė yra suinteresuota savo išlikimu, todėl ir savo piliečių ištikimybe. Savaime suprantama, jog kiekviena valdžia privalo valstybę daryti kuo vertesne tokios ištikimybės ir Lietuvos valdžioms tai dažniausiai nepavyksta. Tai nekeičia fakto, jog nepriklausomai nuo valstybės valdymo kokybės, piliečiai turi gebėti skirti valdžią nuo valstybės ir išsiugdyti ištikimybę pačiai valstybei ir jos valstybingumo idėjai. Viena pagrindinių priemonių tam yra istorijos politika.

Jos nuoseklumui užtikrinti įstatyme siūloma sukurti Tautos istorinės atminties tarybą. Šis siūlymas ir sukėlė daugiausia istorikų ginčų. Taryba, kurios funkcijos jau aptartos anksčiau, turėtų užtikrinti istorijos politikos nuoseklumą. Šiandien šventiniai metai, minėjimai ir panašūs dalykai Seime skelbiami kada kaip ir kam užsinori, o Atmintinų dienų įstatymas yra apskritai dažniausiai keičiamas įstatymas. Šį, istorikų žodžiais, chaosą ir turėtų sutvarkyti siūlomoji taryba.

Kad jos reikia vėlgi siūlo VU TSPMI tyrėjų rekomendacijos, kuriose rašoma: „rekomenduojame sukurti nuolatinį diskusijų istorijos politikos klausimais forumą (pvz., Lietuvos istorijos atminties tarybą) – patariamąją Seimo ir Vyriausybės instituciją, kurioje visuomeniniais pagrindais dirbtų akademinių institucijų ir profesinių draugijų deleguoti atstovai“ (Ten pat, 229). Būtent tokia taryba ir siūloma šiuo įstatymu, kuriame į jos sudėtį numatomi ir visuomeninių organizacijų atstovai, tuo atliekant kitą rekomendacijų punktą – siekti kuo platesnio visuomenės ir valstybės konsensuso istorijos politikos klausimais. Su valstybingumo atkūrimu susijusių ir kitų visuomeninių organizacijų įtraukimas laiduoja atvirumą visuomenei svarstant istorijos politikos klausimus ir saugo tarybą nuo tapimo uždara biurokratine-profesine platforma.

Įstatymas tarybai nesuteikia plačių galių. VU tyrėjai rekomenduoja „į vadovėlių ir sudarytų istorijos mokymo ir egzamino programų vertinimą įtraukti siūlomą įsteigti Lietuvos istorinės atminties tarybą“ (ten pat, 230 psl.). Tai protingas pasiūlymas, kurio tačiau nėra įstatymo projekte. Galbūt toks nuosaikumas teisingas. Dvidešimt metų vėluodami pradėję kurti nuoseklią valstybinę istorijos politiką, parlamentarai nesuklystų tai darydami nuosaikiu įstatymu, o ne „šoko terapija“ Lietuvos istorikams. Būtent toks nuosaikus projektas pateiktas Seimui ir laukia įvertinimo balandžio 7 dieną.



Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 4135519366333649424

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item