Vytautas Rubavičius. Ar pavyks nusimesti partinės nomenklatūros pančius?

Atšventėme Nepriklausomybės 25-metį. Ketvirtis amžiaus, kaip save laikome laisvais ir demokratiškais, tačiau vis labiau jaučiame, kad laisvės turime tik tiek, kiek politinis nomenklatūrinis valdančiųjų sluoksnis atseikėja. O jis visą politinę laisvę suėmė į savo rankas, tad visuomenei beliko tik didžioji pilietine vadinama pareiga – atėjus rinkimams sumėtyti lapelius į urnas.

Šįkart žaidimas kiek kitoks – nors ir nenoromis, tačiau valdžia įteisino tiesioginius merų rinkimus, nes jau nebepatogu vaidinti demokratišką šalį be jokios savivaldos, jokio tiesioginio politinio atstovavimo, jokio visuomenės balso vykdant teisingumą. Kaip tik tiesioginis atstovavimas ir rodo demokratijos lygį bei kokybę – juo daugiau savivaldos, juo gyvybingesnė ir politiškai veiksmingesnė demokratija. O savivalda reiškiasi tiesioginio atstovavimo ar tiesioginės demokratijos būdu. Savivaldos lygmenyje veiksmingiausiai konkuruoja partinis ir tiesioginis atstovavimas. Mūsų partinė nomenklatūra jau įprato gyventi politinės vienvaldystės, politinio šiltnamio sąlygomis – kam jai konkuruoti. Juk visuomenei užtenka ir demokratijos popierėlių – galimybių rinkimų biuleteniuose reitinguoti partijų iškeliamus kandidatus.

Matysime, ko imsis partijų „grietinėlė“ apsvarsčiusi savivaldos rinkimų rezultatus, kurie labai aiškiai rodo, kad žmonės nori rimtų politinės sistemos pokyčių. Žmonės ima suvokti, kad jų politinis įgalumas yra susijęs su galimybe patiems kelti savo kandidatus, kurie jiems ir būtų atsakingi. Žmonės nori proveržio iš skurdo, neteisybės, visuomenę apėmusio slogučio, kurio jau nebeišsklaido skardūs mūsų politikų ir juos aptarnaujančių analitikų balsai apie vis naujas „BVP didėjimo“ aukštumas.

Rinkimų laimėtojais galima įvardyti dvi jėgas – visuomeninius komitetus ir liberalus. Akivaizdu, kad tos jėgos kreipia į skirtingus visuomenės sluoksnius. Tačiau rinkimų eiga ir rezultatai atskleidžia daug įdomių dalykų apie mūsų partijas, jų kokybę ir intelektinį neįgalumą, taip pat visos mūsų politinės nomenklatūrinės sistemos ydas. Visko vienu ypu neaptarsi, tad tik keletas pastebėjimų.

Pirmiausia visuomenės dėmesys krypo į rinkimų kovas Vilniuje ir Kaune. Suprantama – didieji mūsų miestai. Po pirmojo turo, remiantis politologiniu dėsningumu, kad senajam vadovui oponuojantis naujokas laimi, jei pirmajame ture nuo „patyrusio“ atsilieka mažiau nei 15 procentų, buvo galima tvirtai teigti laimėsiant R. Šimašių ir V. Matijošaitį. Šie naujokai jau pirmajame ture ryškiai lenkė miestiečiams gerokai pabodusius, tačiau demagogiškai iškalbingus buvusius vadovus.

Ir kauniečiai, ir vilniečiai trokšta regimų miesto valdymo pokyčių. Tačiau Vilniuje Šimašius nustebino ne tik įspūdinga ir paveikia rinkimų kampanija, gebėjimu įtikinti vilniečius, kad su juo ir jo komanda pokyčiai netrukus nušvis, bet ir kai kuriomis idėjomis, kurioms jau senokai vieta „istorijos šiukšlyne“. Kandidatas puikavosi šūkiu, esą savanaudiškumas yra pats naudingiausias visuomenei dalykas. Atrodė, kad iš jo galvos taip ir neišgaravo Nepriklausomybei auštant leidinėlyje „Spekuliantas“ skleistos idėjos ir įsitikinimas, kad pats tikriausias valstybės modelis yra Gariūnų turgus. Niekaip negaliu suprasti, kaip visuomenei gali būti naudingas politikų savanaudiškumas. O jau apie bankininkų neverta nė kalbėti – didžiuma analitikų jau kalba apie tai, kad didžiausios ekonomikos bėdos ir krizės yra susijusios su besaikiu savanaudišku bankininkų godumu. Savanaudiškumas yra esmiškai susijęs su stipriojo teise – didžiausiu savanaudiškumu.

Apstulbino ir Šimašiaus požiūris į švietimą – mokyklos jam panašios į turistus vežiojančius autobusus. Esą toks pat ekonominis modelis. Tad jei tokiomis ideologinėmis nuostatomis bus grindžiamos būsimos pertvarkos, tai vilniečiai gali sulaukti ir liūdnų rezultatų. Vilniuje varžytuvėse dalyvavęs N. Puteikis padėjo D. Kuolio vadovaujamam „Lietuvos sąrašui“ iškovoti keturias vietas Taryboje – nemenkas laimėjimas. Juolab kad tokiu mandatų skaičiumi gali pasigirti ir socialdemokratai, ką jau kalbėti apie visišką fiasko patyrusias darbiečius ir tvarkiečius – niekaip neįmanoma suprasti, kas taip susuko vadovaujančius šių partijų „smegenis“, kad jie savais lyderiais Vilniuje iškėlė Pinskų ir Gražulį. Išties, partiniam kvailumui nėra ribų. Beje, tas pats sakytina ir apie socdemų pasirinkimą.

Vilniaus politiniame rinkiminiame žaidime labiausiai stebino konservatoriai. Jie dėjo visas pastangas, kad tik nekandidatuotų vienintelis galintis šį tą laimėti jų politikas – M. Adomėnas. Jis, beje, jau buvo įveikęs Zuoką rinkimuose vienas prieš vieną. Atrodytų, partijai kaip tik Vilniuje reikalingas drąsus, energingas, galintis ir mokantis laimėti kandidatas. Tačiau konservatoriams, o tiksliau jų nomenklatūriniam A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės sparnui toks kandidatas atrodė baisiau už žiauriausią pralaimėjimą. Kodėl? Manau, čia lėmė nomenklatūrinės grietinėlės pragmatizmas. Gerai Vilniaus mero rinkimuose pasirodęs Adomėnas taptų rimtu pretendentu į partijos vairininko postą. Su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis senajai grietinėlei. Tad Adomėnas buvo prilaikytas, net atgaline data stengiantis jam suversti kaltę dėl rinkimų nesėkmės, o į rinkimų mūšį pasiųstas nieko nesitikintis ir nieko negalintis, tačiau joks politikas, tad politikos senbuviams nepavojingas M. Majauskas. Graudu ir juokinga, nes niekaip nesiderina su solidžia save laikančios partijos ir jos vadovų įvaizdžiu. Tiesa, dera prisiminti konservatorių kadaise Vilniui įpiršto „šviesuolio“, buvusio milicininko Navicko apsireiškimą. Tad gal ir neverta stebėtis.

Labiausiai domino rinkimų eiga Panevėžyje, kur politinėje scenoje solidžiai pasirodė P. Urbšio vadovaujamas visuomeninis judėjimas KARTU. Patraukė visuomenininkų pristatyta programa, kurioje svarbiausia mintis – plėsti realios savivaldos lauką, dalijantis valdžia su visuomene. Tai bene vienintelė jėga rinkimuose, žadėjusi dalytis iškovota valdžia. Buvo apmesti net tokių dalybų metmenys. Numatyta be visuomenės ar bendruomenių pritarimo nesiūlyti seniūnaičių nei seniūnų, galvojama įtraukti visuomenės atstovus svarstant dalies biudžeto dalybas. Šitai jau būtų realus proveržis tvirtinant realią savivaldą. Juolab kad ryškia persvara mero postą laimėjo jų keltas architektas R. M. Račkauskas. Tačiau, suprantama, tokiems sumanymams visomis išgalėmis priešinsis partinės politinės jėgos, įpratusios valdyti finansinius srautus savo nuožiūra ir savųjų labui. Galima nujausti, kokia atvira ir užkulisinė kova laukia tokioms reformoms nusiteikusiųjų. Juolab kad politinė partinė nomenklatūra A.Kubiliaus ir R.Juknevičienės lūpomis nepaliauja aiškinti, kokios didžiulės bėdos laukiančios Lietuvos žmonių suteikiant visuomenei tiesioginių rinkimų teisę. Esą visuomenė dar niekaip nepribrendo tiesioginiams nei merų, nei seniūnų bei seniūnaičių rinkimams, o svarbiausias valstybinis uždavinys yra visomis priemonėmis stiprinti partinę politinę sistemą (tad baigti demokratinės savivaldos „žaidimus“), nes greit į valdžią iš apačios ateisianti „penktoji kolona“ arba iš viršaus nusileisiantys oligarchų pinigai (lyg patys konservatoriai be jų išsiverčia).

Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje laimėjo visuomeninių komitetų iškelti žmonės. Tai didelis tiesioginės demokratijos laimėjimas. Tačiau jį būtina įtvirtinti realiais darbais, kad vietinės bendruomenės pajustų – verta laisvintis iš partinės nomenklatūros pančių. Partijos, išskyrus liberalus, pasirodė labai prastai – nei idėjų, nei valstybės raidos sampratų, nei politinių lyderių intelektualaus, kultūringo balso. Įpratusi valdyti, tvarkyti finansinius srautus ir taikyti įvairias pinigų plovimo schemas partinė nomenklatūra visiškai apleido sunkų kasdienį partinį darbą „su masėmis“. Tad nenustebkime, jei netrukus vis daugiau rinkimų rezultatais nusivylusių politikų ims aiškinti, kad didėjančios Rusijos grėsmės sąlygomis reikėtų baigti „žaidimus“ su tiesiogine demokratija.