Vytautas Raškauskas. Teisinės valstybės krizė ir naujasis mechanizmas: ar ES reikia teisingumo ministro?

Ilgametį Europos Komisijos Pirmininką Jose Manuelį Barroso neseniai pakeitė Jeanas-Claude‘as Junckeris. Pasikeitė ir Komisijos sudėtis. ...


Ilgametį Europos Komisijos Pirmininką Jose Manuelį Barroso neseniai pakeitė Jeanas-Claude‘as Junckeris. Pasikeitė ir Komisijos sudėtis. Ne visai aišku lieka tai, kokią naujosios Komisijos darbotvarkės dalį užims jos pirmtakus dominę klausimai. Visgi galima spėti, jog pamatinių Europos Sąjungos principų įgyvendinimas, kartu stiprinant pačią Sąjungą, išliks prioritetu. Todėl pravartu aptarti anksčiau ar vėliau neabejotinai ir vėl iškilsiantį naujojo ES teisinės valstybės mechanizmo klausimą, paties J. M. Barroso pristatytą dar 2013 m. antroje pusėje. Kiek vėliau mechanizmą detaliai pristatė tuometinė Europos Komisijos vicepirmininkė Viviane Reding, atskleidusi naujojo požiūrio į teisinę valstybę užuomazgas, kurios oficialaus Komisijos dokumento pavidalu viešumoje pasirodė prieš pat jos darbo pabaigą.

Teisinės valstybės krizė Europos Sąjungoje. V. Reding perspektyva

Kalbėdama apie ekonominės krizės akivaizdoje Europos Sąjungą ištikusią teisinės valstybės krizę, V. Reding savo pozicijai pagrįsti pasitelkė tris konkrečius pavyzdžius, kai, be kita ko, susidariusiai padėčiai išspręsti prireikė net ir Europos Komisijos įsikišimo.

Krizė Prancūzijoje?

Pirmasis iš pasitelktųjų atvejų – prancūzų vyriausybės sprendimas dėl keleto tūkstančių romų tautybės asmenų (iš Rumunijos ir Bulgarijos) išsiuntimo atgal į jų kilmės šalis, nes šie Prancūzijoje neturėjo nei rezidavimo, nei darbo leidimų.

Reikia pasakyti, kad taip vadinamos Prancūzijos romų krizės atveju Komisija net nebandė pradėti įstatymo pažeidimo procedūros (remiantis 258-uoju straipsniu ES Sutartyje dėl Sąjungos veikimo) nagrinėjimo, nes nekilo abejonių, jog Prancūzijos vyriausybė savo veiksmais nepažeidžia įsipareigojimų ES Sutarčiai. Laisvas asmenų judėjimas pagal Europos Sąjungos Sutartį nėra besąlygiškas (sąlygos išdėstytos Direktyvoje 2004/38/EC). Jei šių sąlygų situacija neatitinka, teisinės valstybės principu ne uždraudžiama, o iš tiesų reikalaujama imtis priemonių, kurių Prancūzijos vyriausybė nusprendė imtis.

Krizė Vengrijoje?

Antruoju atveju gausiai diskutuota dėl klausimų, susijusių su naująja Vengrijos konstitucija, šalyje priimta 2011 m. Tuo metu naujai Vengrijoje susiformavusi vyriausybė, vadovaujama 2010 m. rinkimus laimėjusios „Fidesz“ partijos lyderio Viktoro Orbano, pasinaudojo parlamente turima balsų dauguma ir priėmė naująją konstituciją.

Vietoje daugiau nei „100 ES teisės pažeidimų“, apie kuriuos pasigirsdavo iš tuometinių Vengrijos kritikų, Komisija galiausiai nustatė tris. Dėl jų, vadovaudamasi jau minėtu 258-uoju ES Sutarties dėl Sąjungos veikimo straipsniu, Komisija pradėjo pažeidimų nagrinėjimo procedūrą. Du iš jų pačios Vengrijos buvo laiku sutvarkyti, laikantis Komisijos rekomendacijų. Dėl trečiojo sprendimą priėmęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) nustatė, jog Vengrija teisinius įsipareigojimus pažeidė diskriminacijos dėl amžiaus srityje, tačiau iki laiko, kai šis sprendimas buvo priimtas, prieštaringasis įstatymas jau buvo nebetekęs teisinės galios dėl pačios Vengrijos konstitucinio teismo sprendimo.

Krizė Rumunijoje?

Paskutinysis pavyzdys – konstitucinė krizė Rumunijoje 2012 m., kai naujai išrinkta vyriausybė, siekdama pašalinti tuometinį valstybės prezidentą iš posto, nepakluso šalies konstitucinio teismo sprendimui, pasak kurio, referendumas prezidento apkaltai patvirtinti nesurinko reikalingo kvorumo.

Kaip vienintelį iš pateiktųjų pavyzdžių tikrai teisinės valstybės krize vadintiną atvejį galima išskirti būtent konstitucinę krizę Rumunijoje. Tačiau net ir šiai išspręsti 7-ojo Sutarties straipsnio neprireikė (valstybės narės teisių sustabdymo), nes tai buvo veikiau pačios Rumunijos konstitucijos, o ne ES teisinės sistemos pažeidimo atvejis. Vėlgi, lieka neaišku, kaip ši taip vadinama teisinės valstybės krizė įrodo 7-ojo straipsnio neveiksnumą ar net papildomų priemonių kūrimo tokioms krizėms spręsti poreikį? Mat, žiūrint iš šono, rodosi, jog 7-asis Sutarties straipsnis tam tikrais atvejais suveikia pakankamai efektyviai, kaip tvirtas atsarginis variantas, kurio, sėkmės atveju, panaudoti neprireikia.

Naujasis mechanizmas – atsakas į krizę?

Pasak eurokomisarės pareigas ėjusios V. Reding, šie trys pavyzdžiai kuo puikiausiai iliustruoja naujojo teisinės valstybės mechanizmo poreikį Europos Sąjungai – kad būtų galima efektyviai užkirsti kelią bet kokiam bendrųjų ES vertybių pažeidimui nacionalinėse valstybėse. Šiuo mechanizmu tarsi norima nutiesti tiltą tarp įprastos įstatymo pažeidimo procedūros, numatytos 258-ajame Sutarties dėl ES veikimo straipsnyje – mat ši neva nepakankamai veiksminga – ir 7-ame ES Sutarties straipsnyje apibrėžtos procedūros, kuri, anot V. Reding, sunkiai įgyvendinama. Paprastai tariant, išvardintais pasiūlymais siekiama Komisijai suteikti lengviau pasitelkiamų bei paveikesnių procedūrų, kuriomis, prireikus, būtų galima suvaldyti krizę.

Teisinės valstybės mechanizmo sandara

V. Reding pateikti pasiūlymai, kuriuos galima laikyti potencialaus naujojo mechanizmo sudedamosiomis dalimis, yra: išplėsti ES Pagrindinių teisių agentūros (toliau – Agentūra) veiksmų lauką, į kurį šiuo metu nepatenka analizės bei kritikos galimybė ES šalims narėms, jei šios veikia savo kompetencijų ribose; išplėsti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikciją 2-ojo Sutarties straipsnio atžvilgiu, sudarant sąlygas ESTT nagrinėti bylas, susijusias su įtarimais dėl teisinės valstybės principo pažeidimo, ar netgi bylas dėl bet kurios iš universalių vertybių, įtvirtintų tame straipsnyje; panaikinti 51-ąjį Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos straipsnį, mat juo chartijos taikymo sritis apribojama „Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.“ Šie pasiūlymai, reikia pasakyti, yra kritikuotini.

Stipresnė ES Pagrindinių teisių agentūra?

Kad ir pirmasis jų – dėl Pagrindinių teisių agentūros kompetencijos ribų išplėtimo. Pasak šios idėjos oponentų, užuot tas ribas plėtus, vertėtų pamąstyti, ar tokios Agentūros egzistavimas Europoje apskritai turi prasmę, mat žmogaus teisių apsaugos forposto vaidmenį Sąjungoje atlieka Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kai kalbama apie Chartijos interpretavimo teisę. Tuo tarpu, jeigu manoma, jog Agentūra turėtų išlikti techninės pagalbos bei akademinės ekspertizės Sąjungoje teikėja, siūloma pažvelgti į lig šiolei atliktos Agentūros ekspertizės kokybę, kuri nėra adekvati įstaigos finansavimui kasmet skiriamai 20 milijonų eurų finansinei paramai. Tad pagrįstai klausiama, ar ES reikalinga ekspertizės teikimo Sąjungai sritį monopolizuojanti ir taip lygiu pagrindu galimai vyksiančius viešuosius akademinius debatus ribojanti Agentūra, jei visos šios paslaugos nesunkiai prieinamos laisvoje rinkoje su šimtais tyrimų institutų, akademikų bei nevyriausybinių organizacijų.

Stipresnis Europos Sąjungos Teisingumo Teismas?

Antrasis V. Reding pasiūlymas – išplėsti ESTT jurisdikciją 2-ojo Sutarties straipsnio atžvilgiu – reikštų, kad šis teismas gali nustatyti ES šalis nares pažeidus ne tik konkrečias Sąjungos teisines nuostatas, tačiau ir neapibrėžtas „vertybes“, kurių tarpe be teisinės valstybės dar yra „nediskriminavimas“, „pliuralizmas“ ar „tolerancija“. Galiausiai, 51-ojo ES pagrindinių teisių chartijos straipsnio panaikinimas reikštų tai, kad ši Chartija galėtų būti taikoma sritims, dabar tenkančioms išskirtinai šalių narių kompetencijai.

Kas nutiktų su Didžiąja Britanija?

Įgyvendinti kartu, pastarieji pasiūlymai ESTT suteiktų beveik neribotas galimybes migloto turinio sąvokas naudoti, siekiant reguliuoti taip pat ir nacionalinių valstybių autonominės veiklos sritis. Tai smarkiai paveiktų galios pusiausvyrą tarp ES bei jos šalių narių.

Ypatingą dėmesį atkreipti verta į V. Reding pasiūlymą visoms ES valstybėms turėti bendrą teisingumo ministrą. Ši idėja tarytum papildo kitą – siekiant lygybės Europoje, kiekviena šalis narė neva turi paklusti toms pačioms taisyklėms. Ne visai aišku, kas nutiktų, pavyzdžiui, su Didžiąja Britanija, kuri yra atsisakiusi oficialiai pripažinti ES pagrindinių teisių chartiją.

Galiojančios taisyklės ES institucijoms leidžia teikti pastabas kad ir tai pačiai Didžiajai Britanijai, o taip pat bausti, jei į tas pastabas neatsižvelgiama srityse, kurioms taikoma ES teisė. Visgi V. Reding planuose – gerokai platesni kai kurių ES institucijų įgaliojimai. Jiems įsigaliojus, Didžioji Britanija ne tik būtų teisine prasme saistoma laikytis ES pagrindinių teisių chartijos, bet kartu ES lygmens teisėjai taptų paskutiniaisiais įstatymų leidybos žmogaus teisių srityje arbitrais. Jei Europos Sąjungos Teisingumo Teismui bus visiškai perleista atsakomybė rūpintis teisinės valstybės apsauga bei puoselėjimu, konkrečiai ES šaliai, kaip kad jau minėta Didžioji Britanija, už pažeidimus gali grėsti ne tik didžiulės piniginės baudos, bet ir balsavimo teisių ES institucijose apribojimai.

ESTT teisminis aktyvumas (kuris, skirtingai nei EŽTT, turi įgaliojimus ES valstybėms skirti itin griežtas sankcijas), jam suteikus neribotą jurisdikciją, galimai gerokai išaugtų. Komisija, savo ruožtu, būtų priversta prisiimti naują vaidmenį: vietoj Sutarties sergėtojos, ji taptų jau minėtų vertybių saugotoja. Teisminis „aktyvistas“ ESTT, kartu su naująjį vaidmenį prisiėmusia Komisija galimai taptų Parlamento bei Tarybos vaidmenų silpnėjimo priežastimi.



Susiję straipsniai

Vytautas Raškauskas 3103012060715706188

Rašyti komentarą

  1. "Sajūūūz neryšyyymyj respūūūblik svabooodnych..." - welcome to the EUSSR, tskant. Beje, šita kalė reding jau yra pasireiškusi, kai bandė Lietuvai diriguoti, kaip valstybė turi elgtis pederastų klausimu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item